grįžau. dump memory card to pc. bandau rašyti, bet nesigauna. bet vis tiek – toliau, tik alaus, nuovargio, nemigos, sapnų, svajonių, tikrovės atspindžių sukeltų prisiminimų nuotrupos. kurios iš jų tikros, o kurios išgalvotos? klausiat? norit žinot? o kam to reikia?

Man sako reik rašyti, nes duotybės ir visa kita. Atsikalbėjimai ir drebančios rankos. Tik iš puslapio man kalba a.marčėnas – Pasaulis baigias, todėl / reikia rašyti eilėraščius. / Kas dieną tvirtai pasiryžus, / lyg dirbtum kokį prasmingą, / tik tau vienam suprantamą darbą. Pasibaigusios diskusijos fata morgana – kažkokiame kvailame laikraštyje interviu su mano mėgstamu rašytoju – talentas panašiai kai siela, arba ją žmogus turi arba neturi. Juk ne visi žmonės turi sielą, ar ne? S.Parulskis.

Plešiamas interviu iš lapo. Garsas lyg perkūno griausmas. Lietaus lašai stikliniame stoge. Žaibai pro iliuminatorių. Klausimas, o kas bus jei pataikys į lėktuvą? Iš ties – kas? Žinau, kad nieko. Galbūt.

Pamirštas pasas, mineralinis vanduo besižvalgant į oro uosto palubėje kabantį lektuviuką, lėktuvai, oro duobės, kas dar? Dar skaudantys šonai, braškantys šonkauliai, karštis ir parkės viduj. Išties kas gi ten apie dievą kuris geria alų? Ach taip – aš pažįstu jį, tą dievą.

Kartofelhaus kažkur kitame mieste. Dunkel paprastasis – litriniais. 4 ištuština galvą ir sielą. O kodėl o kodėl tada ryte pas jį neskauda nieko?

[ach ne tik laikai bet ir asmenys patyrė fiasko šitoje rašliavoje. aut. (?)]

Vėliau darbas, vaikščiojimas, darbas, stovėjimas. Skaudančios kojos. Alus vėl litriniais. Naktinis miestas. Nuo kalno. Naktinis miestas girtai, girčiau, per balas. Žvilgsniai link dangaus – sako ten gyvena tas dievas. Kabakas kuriame Hitleris kalbas kalbėjo. Bet susirinkta ne kalbų klausyti, net ir ne bavariškos muzikos, susirinkta… na jūs patys suprantat, jei dar skaitot.

Kabakai ir beergardenai. Žvėriškos girdyklos po liepomis anot kolegos. Vėl kojos naktiniame mieste. Kilometrai nesvarbūs. Kojomis ne tiesiai – per centrą, per aplink, per toliau. Metro stotelės viena po kitos, metro stotelės po kojomis.

Ten jau baigia žydėti liepos. Medaus kvapas visur.

Galų gale vėl atsidurta last point of destination. Išties iš čia nėra kelio atgal, tik į priekį.

Ir dar tiek pamiršta, bet norima prisiminti. Bet tiek to.

pargrįžom. be turbulencijų ir oro duobių, per kokias 24 valandas door to door. rankos dreba ir miego norisi. todėl greitai švieži įspūdžiai kol nepasimiršo.

nuo žalios žuvies nenumiriau, ir pilvui nieko neatsitiko. išvada – valgysim ir toliau, jei kur nors gausim, tokios kokybės.

mėnulis pas juos paverstas 90 laipsnių kampu. jei pas mus delčia tai normaliai stovinti raidė d, tai pas juos ta pati raidė d pasukta 90 laipsnių prieš laikrodžio rodyklę. ir mėnulis aukštai aukštai virš galvos. lietuvoj niekad jo nepamatysi toje vietoje.

nusipirkau super duper geros arbatos. lietuvoj tokios negausi. jei kas nori maloniai kviečiu paskanaut. ir dar ritualą arbatos darymo-gėrimo išmokė. keistai jie ją daro. bet gaunasi iš koto verčianti.

žmonių mandagumas ir noras padėti – neapsakomi. jei kreipiesi į vieną pagalbos, o jis nežino ką daryt, tai kviečia pirmą pasitaikiusi praeivį ir tada dviese, trise ar net keturiese sprendžia tavo problemą. ir kol ji neišspręsta, nei vienas nesitraukia. nors ir turi savo tikslų.

ir grįžus didelis kontrastas – piktas, burbantis taksistas, besisvaidantis keiksmažodžiais. pikti žmonės tie lietuviai. susiraukę nesisveikinantys ir burbantys.

ir šalta čia? huh. maikute trumpomis rankovėmis grįžti į vilnių buvo ne geriausia mano mintis.

P.S. ir koks sutapimas – Frakfurto oro uoste lėktuvo, skrendančio į Lietuvą, gretimame krėsle sėdintys lokyz 😉

na dabar tai pasikeiksiu – dar tokios sunkios kelionės savo karjeroje neturėjau.

aną sykį keikiausi, kad tarp lėktuvų ilgos pertraukos. bet, jau geriau ilgos pertraukos o ne… vilnius frakfurtas 2.3h skrydis, 1.3 pertrauka, tada 11h iki honkongo, tada 1h pertrauka ir 1.4h iki taivano. Bl išlipus taivanyje jaučiausi vaikčiojantis mėsos gabalas, be jausmų ir be sąmonės.

pisau bl turbulencijas ir oro duobes. ties honkongu taip pakratė, kad vienu metu galvojau, kad reik pradėt melstis o tai destination vietos tikrai nepaasieksim. dar su kolega juokavom, mol kaip gerai – nusiperki viena bilietą, o gauni du – vienas lėktuvo bilietas, o antras pasivažinėjimas amerikietiškais kalneliais. geras jaumas: garsus dunkst, lėktuvas per 30 metrų žemyn, skrandis virs galvos, vėl oro srautas, varikliai užriaumoja, aukščio vairai atkompensuoja prarastus metrus, skrandis žemiau grindų. ir kai taip atsitinka kelis kartus iš eilės, nebe juokai galvoj. o dar merginų žviegimas. lėktuvui krentant žemyn, žviegia sopranais pusė lėktuvo mergų. tai žudo ne prasčiau nei aukštyn žemyn besimakaluojantis skandis. net kolega, turintis ženkliai didesnę skraidymo lėktuvais patirtį prasitarė, kad jo taip kratę dar nebuvo. ir tai ne kokį nors mažą lėktuvikiuką, kas būtų normalu, o boeing 747-400.

dar vištelė vilniaus oro uoste. iki honkongo turėjom elektroninius bilietus, o iki taiwano paprastą popierinį. paprašėm, kad bagažą užregistruotų iki pačio galo. ok, sako, jokių problemų. po to jau beveik pasiekus honkongą, labai keista pasirodė, kaip ji sudėjo bilietus, kolega pasitikslina – bl akurat – bagažą dura užregistravo tik iki honkongo. tai teko pareit pasieniečius, pasiimt bagažą, užsičekint iš naujo, perreit security postus. ir visą tai padaryt per nepilną pusvalandį. nežinau kaip, bet mums gavosi. bliamba būtų papuolusi toji vištelė tada mums į rankas…

nepraėjo ir pusė metų, kai parsitrenkiau iš taivano, o pirmadienį vilnius -> amsterdam -> hong kong -> kaohsiung (taiwan). Tingisi ir nelabai norisi. Bet darbas toks.

Kai kurie žmogai išgirdę kad tingisi trenktis į taivaną, labai nustemba, išvadina durniumi asilu ir kitais ‘gražiais’ epitetais, ir pabaigoje priduria, o kad man kas tokią galimybę!

O ką man daryt, kai aš noriu į Tokijų, Kiotą ir t.t.? Ir kaip jaustis kai žinai, kad nuo savo svajonės esi tik per niekingus nepilnus 2000 kilometrų?

Tataigi nesenai pabaigėm viską daryti ir dabar kolega moko mažus taivaniečiukus kaip elgtis su mūsų staklėmis, tuo tarpu aš galiu rašyti laiškus ar pabrausinti po internetą.

Na tai gyvenu kaip visada, ta prasme visas šitas keturias dienas kai esam Taivane. Vakar buvo Atsipalaidavimo diena, tai vienas iš customerių, kaip jau minėjau, aprodė mums miesto lankytinas vietas. Daug šitame mieste pamatyti nėra ką, nes tai industrinis miestas ir lankytinos vietos tik kelios. Bet visų apalanktyti nespėjom. Keliose buvom pasifotografavom, taigi grįžus galbūt įdėsiu kelias čia ir daugiau papasakosiu. Po to nusitempė valgyt į kabaką, kuris bestovys ant ramiojo vandenyno pakarantės. Na tai buvo mūsų asmeninis pageidavimas – pamatyti ramųjį vandedyną. Reik gi iš customeriaus išspausti viską kąs tik įmanoma, juolb kad jis labai geranoriškas, o mes budami nekuklūs lietuviai tuo gerumu naudojamės pagal pilną programą. Pavalgėm kaip visada puikiai visokių jūrų gėrybių. As usaly 😉 Galiu pasakyt kad su pagaliukais valgyt patinka vis labiau ir labiau, ir manau, kad grįžęs ant žemės lietuvos jų (tų pagaliukų) tikrai pasilgsiu. Po to ėjom pabraidyti po ramųjį vandedyną. Na kaip žinia žiema artėja, pas juos irgi beveik žiema, o vanduo vandenyne aproximatly apie + 22–25. Geras ane?

Po to mus jau norėjo dar vežti į šventyklų kompleksą, bet čias mes su kolega ir užsilenkėm. Ta prasme, kai esi susikoncentravęs į darbą, kažkaip nejauti nuovargio. O sekmadienį mes atsipalaidavom ir visos savaitės nuovargis užgulė mūsų liaunus pečius. Aš tai iš karto užmigau mašinoj, kolega dar laikėsi ir galvojo planą kaip nusimuilint nuo tos šventyklos. Nemanykit, kad aš nenorėjau jos pamatyti, tiesą pasakius net labai norėjau, tačiau nuovargis padarė savo. Taigi customeriui mes pasakėm kad esam nusikalę ir vežk tu mus į viežbutį, mes norim miego :). Pamiegojom, po to kitas customeris nusivežė pavalgyt į vietnamietišką restoraną. Tengi atrakcijos irgi neblogos: prideda jautienos, visokių daržovių, žuvų ir dar kažko ko pavadinimų nežinau. Viskas žalia ir šviežia. Viduryje stalo dega ugnis, puodas su sultiniu ir tu pats viską dedi į puoda ir verdesi. Tokia vat atrakcija. Na o po to, ta proga, kad sekmadienis mus nusitempė į angliško stiliaus pubą. Toks grynas angliškas angliškas, tas pubas, netgi telefono budelė besovinti, toji raudona, kur per filmus rodo, ir kuri tapo vienu iš anglijos simbolių, kuris atpažįstamas visame pasaulyje. Tai naudodamiesi proga, kad esame angliškame pube lėbavom Gineso alų. Smagu, nes alus buvo tikrai geras. Tai vat tokie mūsų nuotykiai atsitikę per sekmadienį.

Dar naudodamasis proga įsisjungiau Yahoo weather pažiūrėti, kiek gi šilumos ant Lietuvos. Bliamba, kai pamačiau… -4 ryte. Taivaniečiams kai parodėm, tie stovėęjo ir negalėjo patikėt, kad gali būti taip šalta. Dar kai pasakėm kad praeitą žiemą buvo apie minus trisdešimt, jie iš vis negalėjo patikėt, kad prie tokio šalčio žmonės gali gyventi. Na vienok. Tai mes jiems pasakėm, kad niekur iš Taivano nevažiuosim, ir liksim gyventi pas juos. Jie sutiko 😀 Tai dabar ir galvojam gal tikrai emigruot?

Taigi tam kartui tiek. Bet nors ir šalta Lietuvoj vis tiek jau norisi grįžti.

Pirmą dieną nuėjom papietauti į instituto valgyklą. Prisiėmėm visokių valgių. O imi juos pagal tokį principą: maždaug atrodo valgomai arba panašus į valgomą tai ir imi. Šakučiu nėra. Ir kai paprašiau kad – na galbūt jūs galite man suveikti šakutę – tai į mane pažiūrėjo kaip į beprotį. Na po to suveikė – mažą plastmasinį – šaukštelį 🙂 tego valgyti jų pagaliukais. Bet galiu pasakyti, kad jei žmogus esi alkanas ir neturi įrankių po ranka, tenka valgyti tuom ką turi. Ir ką. Visai puikiai sekėsi, ir pavalgiau ir ne alkanas likau. ir netgi! patiko 🙂

O su lazdelėm po trijų dienų praktikos jokių bėdų nebekyla. Net tai vaniečiai sako – ou ju a very advancd user 😉 Joa, kur nebusi, jei šakutės neduodat pačiupinėt.

Vakar valgėm jūros patiekalų restorane. Vieta – tarybinių laikų vėjelio tipo. Bet maistas! Super šviežios jūros gėrybės – krabai, krevetės, kriauklės, geldelės, ir n dalykų kurių ir pavadinimų nežinau. Valgėm tas jūrų gėrybes visaip; ir keptas, ir virtas, ir žalias, ir patys virėm. O užsigėrėm viską japonišku alumi. Alų jie geria 150 gramų stiklinaitėmis. Tai mums nespėjo pilti 😉 Bet šiltuose kraštuose tas yra gerai, alus nespėja sušilti (aha dabar pas mus beveik 12pm karštis kažkur apie 25).

Rytoj vietiniai, kurie mus šefuoja rengia mums turistavimą po miestą. O vakare, as usaly, taivanietiškas maistas, turbūt alus, ir galbūt ne tik jis ;D

Huh, pasirodo pas taivaniečius viežbučiuose nemokamas internetas, tik kompą turėk ir noro juom (internetu) naudotis. Taigi pasičiupau kolegos kompą ir bandysiu paspausdint ką gero per paskutines paras mačiau/patyriau.

Kaip jau minėjau ankstesniame savo pasakojime turėjau gražaus laiko Kopenhagoj. Greit su kolega prabėgom per centrą.

Greitai greitutėliai – traukiniu pravažiuotas Kopenhagos centras, grįžimas atgal daugiau nei valandą, betgi mes turim laiko 😉 Akiu tinklainėje – gatvės, žali paminklai, karaliaus rūmai, karaliaus rezidencija, universitetas, jo biblioteka, kažkokia bažnyčia, vargonu muzika, susikaupimas ir ramybė sieloje. Po to alus po dvimkelius litus (joa danijoje alkoholikais tampa tik turtingi žmonės turbūt).

Skristi 11 valandų į Bankoka kančia. Alus anei kitokie gėrimai mažai padeda. Peržiūrėjau visus filmus, matytus ir ne. Žiūrėjau juos anglų kalba (žinant mano pasiekimus kalbose, faktas prilygstantis žygdarbiui) nes pasirinkimas kitas – japonų 😉 Išbandžiau lėktuvo krėsle visas įmanomas ir neįmanomas užmigimo pozas. Kažkiek net pavyko pasnaust. Tad jei kam reikės patarimo kaip užmigti lėktuve ilgo skrydžio metu, maloniai prašome kreiptis, už patarimus nebrangiai imu ;D

Bankoke tik žydras dangus ir +35 karštis. Vizas daro on the fly turėk tik nuotrauką ir 20€. Mes turėjom to ir ano, tik laiko mažokai – iki Bankoko centro kelionė apie valandą, o turint keturias, daug nepakeliausi. Bet grįžtant mes padėti pataisysim – ir aplankytų miestų irgi šalių sąraše atsidurs ir Bankokas. Tataigi iš to neturėjimo ką veikt slampinėjam po naują oro uostą (mėnuo nuo atidarymo), žavimės gražiomis tailandietėmis ir geriam Gineso alų po 250 batų (net nežinau kiek tai yra lietuviškų pinigų).

O po to jau tik vaikų žaidimai, trumpas trijų valandų skrydis iki Kao-Hsiungo, du vieninteliai baltosios rasės atstovai lėktuve, trumpas imigracijos pareigumo smalsumo proveržis, apie užsieniečių reikalus Taivane. Ir dvyliktą nakties oras sušilęs iki +28.

Dar pasikratymas miesto gatvėmis, pro langus matyti pakelės apaugusios palmėmis, beprotiškai vairuojantis miestas, dangoraižiai ir dar kažkas.

Paskaičiavom: kelionė nuo durų iki durų 32 valandos. Bankoke už nusiprausime duše būčiau atidavęs pusę karalystės. Ką ten pusę – galbūt ir visą 😉 Tris kartus persukinėtas laikrodis. Dabar +6 skirtumas nuo lietuviško. Baiginėju šią ilgą rašliavą bo čia jau beveik 11 valandų ir laikas eit miegot, jei pavyks.

Keltis reikia apie 8 vietos laiku, tuo metu lietuvėlėje antra valanda nakties, tai miego taip norisi, na taip norisi, na taip norisi. Ir akys lyg klijais superglue suklijuotos. Ir pofig joms visokie žadintuvai ir dušai 😉

Aij dar šiandien vakare išėjom vandens nusipirk. Ir pataikyk tu man į kažkokią švente, kur uždaryta ilgėliausia gatvė ir turgus vyksta. O žmonių kiek, o margumas visko, o kvapai. Kolega sakė, kad tokie kvapai būna rytuose. Jei kas paminėsit gariūnus ir jų dydį, būkit ramūs, gariūnai palyginus ką matėm, tik maža vaikų žaidimu aikštelė 😉