tęsinys. I diena, II diena

2009-08-24. Pirmadienis (Trečia diena)

Kol pavalgome ir pervažiuojame Budapeštą iki mums reikiamo greitkelio pradžios, jau ir pusė vienuolikos.

Prie degalinės stovi tranzuotojų porelė. Priekyje užlisti nemandagu, einame pro juos, sveikinamės.
– Hello!
– Where are you from? – klausia mergina.
– From Lithuania, – atsakau.
– Oba! Taigi mes irgi iš Lietuvos!!!
– 😀

Kalbamės apie nuvažiuotą kelią, kiek laiko tam reikėjo ir kur kas važiuoja toliau. Viena tų akimirkų, kai visai smagu susitikti lietuvius.

O toliau nieko smagaus. Karšta, srautas milžiniškas, tik kad niekas nestoja.

Po dviejų valandų ir vienos espresso, galų gale sustoja vyrukas ir sutinka pavežti apie 100km į priekį, link Balatono (didžiausias Vengrijos ežeras). Vyrukas spaudžia 130km/h ir dalinasi autostopininko patirtimi, kaip jis Kanadoje 15km atstumą važiavo 12h. Hm, tykiai galvoju, per tiek laiko buvo galima pirmyn atgal ir kojytėmis suvaikščioti.

Prie Balatono nespėju nupiešti HR ženklo, kai sustoja šveicaras, vasarą gyvenantis Vengrijoje. Buvęs viešbučio restorano šefas virėjas. Buvęs šampano pardavėjas. Šiaip smagi personalija.

Tik kai pravažiavus degalinę, pasako, ou it was last gass station, tai jau nebelabai faina 🙂

Sėdim visiškoje šiknaskylėje – aplink nulis civilizacijos, automobiliai lekia apie 130km/h. Kyla negera nuojauta, kad šioje vietoje šiek tiek užtruksime.

Tačiau nepraėjus ir 15 minučių sustoja pagyvenę vengrai, kurie traukia į kažkurią Kroatijos salų. Oho, dienos planas maksimum – mirkyti kojas Adrijos jūroje – bus įvykdytas!
Dar, pasirodo, kad vengrai mus matė ties Budapeštu, važiavo atgal, kad mus paimtų, tačiau kai atvažiavo, mūsų jau neberado. Kaip vyras sakė, šis automobilis yra tinkamiausias jums 🙂

Išlaipina iki Rijekos likus 6km 🙂 Autobane tranzuoti, vaikščioti ar kitokia veikla užsiiminėti draudžiama. Kažkoks miesteliūkštis. Sėdime šalia įvažiavimo į autobaną, valgome Budapešte įdėtus sumuštinius. Vieta tranzavimui netinkama. Tačiau itin greitai sustoja jaunuolis, draugiškai nusiteikęs, pametėja iki Rijekos centro. Pakeliui kokie vaizdai!

Keičiame pinigus, valgome vakarienę. Miegoti nėra kur – viešbučiai brangūs. Traukiame link miesto pakraščio ieškodami kur būtų galima pamiegoti po atviru dangumi.

Kažkuriame paplūdimyje (jie itin savotiški. Nulipi ilgais, stačiai laiptais ir atsidūri ant jūros kranto. Krantas akmenuotas, paplūdimys paprastai tik keliolika metrų) sėdi mergiotė besiklausanti savo ipodo.

Pamačius mūsų kuprines ir neryžtingą trypčiojimą, mums pasakoja, kur yra kiti paplūdimiai, kad ji yra mačiusi juose miegančių žmonių – tie žmonės, ne valkatos, o keliautojai, panašūs į mus. Ir kad būdama mūsų vietoje darytų taip pat – miegotų viena iš paplūdimių. Tai mus šiek tiek nuramina.

Smingame antrajame paplūdimyje. Dar spėju išsimaudyti Adrijos jūroje. Jūroje nė bangelės. Plaukioti naktį jūroje, kai virš galvos žiba miriadai žvaigždžių – kažkas nenupasakojamo.

Dienos reziumė: Budapeštas >> Rijeka, 4 automobiliai, 515km (viso: 1693km).

I diena, II diena, III diena, IV diena, V diena, VI diena, VII diena, VIII diena, IX diena