Browse Category by kelionės
kelionės, šiaurėn

#64

Pabaigos diena. Grįžau beveik namo, savas žmogus, draugai, dušas, švarus rūbai, maistas, vynas, pasakojimai.

Kelionės statistika yra po žemėlapiu, nėra ką komentuoti. Tai ilgiausia mano kelionė, ilgiausia kai važiavau vienas (54 dienas), daugiausia kilometrų, daugiausia aplankytų šalių, dauguma pirmą kartą.

Ką pasiimsiu iš šitos kelionės? Kad maži žingsneliai leidžia atlikti didelius darbus. Kad galiu kontroliuoti tik savo mintis ir tai yra labai daug.

Jau girdžiu klausimą, o tai kur toliau? Idėjų yra, net ne viena, reikia tik pradėti planuoti, reikia surasti laiko keliavimui, reikia daug dar ko, bet viskas savo laiku.

Pabaigos keliai
kelionės, šiaurėn

#63

Dienos pabaigoje grįžau į Lietuvą. Nuostabus jausmas padaryti tai ką norėjau.

Visą dieną bando užklupti lietus. Pusvalandžiui buvo prigriebęs. Bet, ei lietau! aš važiuoju namo! Tie tavo porą milimetrų per valandą visiškai nerūpi, sakyčiau atvirkščiai, linksmina. Kai prasideda tikra liūtis, tuo metu sėdžiu kavinėje su kaušu alaus ir mojuoju lietui pro langą.

Šiandien ir rytoj viskas šioje kelionėje paskutinį sykį. Smagu ir liūdna tuo pačiu metu.

Lietuviškas mentalitetas: įrengsim puikią stovyklavietę, bet uždrausim statyti palapines. Uždrausta, tai uždrausta, ak, bet štai manoji jau pastatyta, kas dabar bus?

Lietuva!
kelionės, šiaurėn

#62

Fantastiškai graži diena. Ryte rūkas, likusią dienos dalį saulė, vien asfaltuoti siauri vingiuoti kalnuoti keliukai, palankus vėjas. Galėtų būti paskutinė kelionės diena.

Panašu kad paskutinės dvi kelionės dienos bus šiek tiek šlapios. Smulkmena kai jau šitiek nuvažiuota ir patirta.

Kad ir ką šiandien galvoju, mintys vis nukrypsta į šio nuotykio pabaigą. Jau visai pasiilgau kasdienybės, savo žmogaus, laukiu apsikabinimo, savo lovos, gyvenimo vienoje vietoje. Ir tuo pat metu jaučiuosi kaip niekad gerai darydamas tai ką dabar darau. Nenoriu nutraukti šio važiavimo, kiekvienos dienos nors ir mažų, bet visokių nuotykių, laukinių nakvynių su laužais. Ach tas žmogus, jam ir taip blogai, ir anaip negerai.

Rytas
Daug laužų kūrenu
kelionės, šiaurėn

#61

Likus iki stovyklavietės porai kilometrų navigacijos, abi, rodo pirštu į miško keliuką, čia shortcutas, čia bus gerai. Buvo “gerai”. Sapnas krykštautų. Gerai, kad shortcutas buvo trumpas. Jau beveik išmaknojęs matau žmogystą, atsukus man nugarą, krapšto kažkokį aparatą. Galvoju dar vienas mano protelio durnelis. Su motociklu, pavažiavo tris metrus ir negyvai užklimpo. Apsidžiaugė mane pamatęs. Kur neapsidžiaugsi, kai vietos čia laukinės, keliuose beveik jokio veiksmo. Padėjau ištraukti jo birbalą. Gerai, kad negiliai įklimpo.

Išmokau vakar dienos pamokas, šiandien asfalto daug daugiau, važiuoti smagiau. Tik štai per vidurio Latviją pervažiuoti yra reikalų – daug sukilimų. Bet šitai jau žinojau, važinėta šiose vietose ne vieną kartą. Tai ramiai ramiai ir nuriedėjau šią dieną.

Pailginau viena diena kelionę, tai nebereikia lėkti kaip akis išdegus.

Patinka tokie ryto keliai
kelionės, šiaurėn

#60

Komoot programai visi Latvijos žvyrkeliai yra asfaltuoti keliai. Iš kur žinau? Pačiu sunkiausiu būdu, empiriniu. Planuodamas užmečiau akį į kelio dangas Latvijoje, nes gerai žinau kokie baisūs yra kai kurie žvyrai. O, geras, pamaniau, iki kempingo 60km vien asfaltu, gera dienos pabaiga bus! Kur gi ne. Iš tų 60 lygiai nulis asfalto. Iš dienos nuvažiuotų daugiau nei šimto kilometrų beveik visi miškų keliais ir žvyrkeliais. Kas važinėjo Latvijoje mane supras kiek pastangų man kainavo ši diena.

Esu pavargęs, kaip… nesugalvoju jokio žodžio, įrašykit patys. Valgyti, miegoti, labanakt.

Latviškas 112 dviračių maršrutas
Iš palapinés
kelionės, šiaurėn

#59

Šiandien esu barškutis, bjauriais žvyrkeliais (gerai, kad jų nedaug) – baaar bar bar bar. Tokiomis dienomis gerai ugdosi kantrybė. Sakau, skubi, prilaikyk arkliukus, niekas nesiveja, skubėti nėra kur. Tik veltui ištaškysi jėgas, o naudos beveik jokios.

Sakau sau, kiekviena diena turi vakarą, kiekvienas kalnas – perėją, kiekvienas maršrutas – pabaigos tašką. Viskas galų gale baigsis, netgi ši visata turi pabaigą.

Pusę dienos važiuoju laukinėmis vietomis. Nesimato nei trobų, nei automobilių, nei žmogienos (jautriems, terminas ne mano, jį jau naudojo Malaparte knygoje “Mažoji Neapolio apokalipsė”). Vienu metu pasijaučiau lyg būčiau vienas vienintelis žmogus šioje planetoje.

Stebuklingo grožio laukinė stovyklavietė. Sukūriau laužą, pasistatyti namus, įsirengiu miegamąjį, pasigaminau vakarienę, susitvarkau daiktus nakčiai. Atsisėdu prie laužo, nurimęs, viskas padaryta, gurkšnoju šįbeitą, temsta, ramybė. Nėra jokio ryšio, esu tik aš.

kelionės, šiaurėn

#58

Pradeda atsitikti šios kelionės paskutiniai kartai. Paskutinis keltas. Paskutinis didelis miestas. Greit ir paskutinis palapinės pakavimas.

Liko 5 dienos ir daugiau nei 5 šimtai kilometrų. Gavosi toks tarpinis variantas tarp noriu kuo greičiau namo ir noriu dar pavažiuoti. Tai prasivažiuosiu, keturias dienas po šimtą, penktą – tiek kiek liks. O liks dar daug. Bet bus paskutinė diena, kam tas jėgas taupyt? Kartu pasitikrinsiu ar tikrai esu pavirtęs pedalų makalavimo robotu.

Jei jau nebeturėsiu jėgų ir motyvacijos tai juk atvažiuosit draugai išgelbėti savo draugo?

kelionės, šiaurėn

#57

Šios dienos važiavimo statistika nepadarytų gėdos ir Šveicarijos kalnams. Tik kad kalnuose smagiau važiuoti. Surenki vertikalius metrus ropojant į vieną kalną, greit nusileidi žemyn, diena baigta. Čia aukštyn lėtai, žemyn greitai, aukštyn – žemyn. Tie nusileidimai sąmonėje neužsifiksuoja, viską ką prisimenu, tai vienas ilgas nuobodus plakimas pedalais į viršų.

Jau esu rašęs, kad nemėgstu, nekenčiu didelių miestų. Pusę dienos per Helsinkio priemiesčius ir patį miestą. Automobilių triukšmas girdisi net klausant death metalo. Ryte iki kelto tokio važiavimo laukia dar 17km. Nekenčiu!

kelionės, šiaurėn

#56

Suomijoje kelionė yra visiškai monotoniška. Ramu, gražu, rudenėja. Užslinko anticiklonas turbūt – saulėta, šalta. Naktį tik +2, miegmaišis nors ir pūkinis, bet jau amžiuje, galvojau bus linksma naktis. Bet nieko, išsimiegojau nesušalęs.

Kažkodėl galvojau kad Suomija yra plokščia šalis. Realybė visiškai kitokia. Jau kelinta dieną į viršų, į apačią. Up ir down kaip rašė A.škėma. Dienos vertikalių metrų skaičius beveik nesiskiria nuo kalnuotos Prancūzijos.

Esu tokioje įdomioje būsenoje, noriu namo, bet noriu ir važiuoti toliau. Antra diena plėšausi į dvi dalis. Kol kas niekaip nesugalvoju kaip bus.

kelionės, šiaurėn

#55

Vakar pravažiavau šios kelionės šiauriausią tašką. Dabar tik į rytus ir/arba pietus.

Dar važiuodamas per karštą Vokietiją, galvojau sau, oi kaip greitai pasiilgsi šios šilumos. Visai nieko tie šilti vakarai ir rytai kai pagalvoju.

kelionės, šiaurėn

#54

Pirmas kempingas kuris nedirba. Tingu važiuoti toliau, tingu ieškoti vietos nakvynei, įsimečiau šalia kempingo ant uolų. Nėra tai pati nuošaliausia vieta, bet pabūsiu šiandien naglu. Prisimenu, kaip važiuodamas į darbą, šalia teritoriją juosiančios tvoros mačiau palapinę. Vienoj pusėj lazeriai surinkinejami, kitoj pusėj turistai miega. Ir nieko, visiems vietos užteko.

Prisimenu šios kelionės planavimo etapą ir kaip svarbu nebandyti visko aprėpti vienu metu. Nuo informacijos mąsto plyšo galva, nuo darbų kuriuos reikia ar reiks padaryti gausos nusvyro rankos, taip ir noras keliauti buvo beveik beveik dingęs. O tada pasakiau sau, ramiai, šiandien padarysiu tą, apie tai spręsiu kai būsiu ten ir t.t. Ir štai kelionei krypstant link pabaigos viskas vyksta kaip planuota, ramiai ir užtikrintai. Maži žingsneliai ir nežiūrėjimas toli į ateitį (vis tiek ji už nugaros, neką pamatysi) padaro dalykus suvaldomus.

Nejau vyno su tokia etikete nenusipirksi
kelionės, šiaurėn

#53

Keltų diena. Diena kai nuplaukiau ilgesnį atstumą nei nuvažiavau.

Po keturių ar penkių šlapių dienų atsitiko sausa diena. Kaip keista važiuoti iš dangaus nekrentant drėgmei.

Akies krašteliu matau kelionės pabaigą, liko tik 10 važiavimo dienų. Viena mano pusė jau laukia tos pabaigos, kita nelaukia. Tai taip ir važiuoju draskomas vidinių prieštaravimų.

kelionės, šiaurėn

#52

Keliauju palikdamas pėdsakus – paliktus, užmirštus daiktus. Jau pamečiau balnelio apsaugą nuo lietaus, palapinės atotampas, atšvaitą. Šito tai labiausiai gaila, be jo nebe toks geras dviračio gabaritų ribotuvas gaunasi. Dar seno (nebe)prieteliaus g12 atiduotuvė.

Diena graži ir greita. Kaip dainuoja Pat Boone – today I am Speedy Gonzales. Alandai mano išvažinėti dar 2016, lekiu greitai, daug kas matyta. Mintyse vis sakau: čia valgėme ledus, čia tas restoranas, čia tas bokštas į kurį buvau įsikeberiojes, čia saldainių fabriko parduotuvė (nedirbo!)

Vakaras ne toks linksmas. Lietus, lietus, lietus. Prognozės kaip visada sau, klimatas sau.

Reikia ir selfiuko
Taksas beveik kaip mūsų
kelionės, šiaurėn

#51

Yra lengvų dienų, yra sunkių dienų. Šiandien viena iš tų nelengvų. Visą važiavimo laiką lietus. Ne tas vakarykštis purškimas, bet normalus rudeninis lietus. Daug sukilimo. Po to tokios sunkios dienos reikia save kuo nors apdovanoti. Pasidovanojau sau namuką kempinge. Kažkaip nesinori miegoti ant ketvirtą parą merkiamos žemės. Galėjau ir palapinėje, nes visi daiktai sąlyginai sausi, o namuko kaina kaip apynormalio viešbučio. Bet px, pinigai uždirbami, o man, kaip ne kaip, atostogos.

Grįžtu prie lazdos ir kam ją galima naudoti. Nors švedų vairuotojų vairavimo kultūra aukštumoje, važiuojant judresniu keliu pasitaikė tokių kurie lenkė su veidrodėliu vos vos nekabindami vairo. Nemalonus jausmas. Iš lazdos pasigaminau dviračio gabaritų ribotuvą. Nuo tada visi lenkia padoriu atstumu.

Nepamainoma lazda
Kitas posūkis negreit
kelionės, šiaurėn

#50

Didžiąją dienos dalį purškia lietus, įkyriai, monotoniškai, sustiprėja, susilpnėja. Tokiomis dienomis motyvacijos keliauti toliau jau reikia paieškoti giliau. Oras tesušilęs iki 8 ir ne tas vėjas reikalų negerina.

Važiuojant kairėje pusėje mėlynuoja dangaus properša, dešinėje pro miglas šviečia saulė, o ant galvos krenta lietus. Ir taip mažiausiai porą valandų. Būčiau susireikšminusi atomų krūva, sakyčiau, dievai šaiposi. Tik kad dievų nėra, o aš tesu atomų fliuktuacija laike ir erdvėje. Nereikšminga ir nesvarbi.

Stebiu kaip vakarinė saulė leidžiasi kažkur už miesto medžių, vėjas nurimo, normali rudeninė diena. Žiūriu kaip pašėlusiai čia laksto debesys. Kas kelios minutės dangus kardinaliai pasikeičia.

kelionės, šiaurėn

#49

Sunkūs debesys valkiojasi pažemiais, kartais palyja, kartais spigina saulė, vėjas pučia teisingos krypties, kalnai ir nuokalnės, naktys šaltos, rytai drėgni, palapinė toliau lūžinėja, ar liks iš jos kas nors kelionės pabaigoje? Esu visiškoje kelionės rutinoje, žinau kuriame krepšyje yra man reikalingas daiktas, (iš)pakuoju vienodai, rankos dirba pačios, smegenys tuo metu užsiėmusios kitais reikalais, kokais? Kelinta diena važiuoju nelyg Zarasų krašte. Jei ne didžioji dauguma namų nudažytų tąja šiaurietiška raudona spalva, tikrai galvočiau kad esu Lietuvoje. Bliuzo grojaraštis, kad ir kur beklajočiau muzikos teritorijoje, bet bliuzas yra tai kas esu aš, nugara laksto šiurpuliukai, I am painting in oil, A portrait and I’m the man, Screamin’ Jay Hawkins.

Kelionės pabaigoje liks ką pjaustyti? Du viršutiniai originalūs.
Klausia ir klausia kam tau ta lazda. Dviračiui paremti. Arba rūbų džiovyklai pasigaminti.
kelionės, šiaurėn

#48

Vakar vakare lyjant smarkiam lietui sėdėjau po palapinės tentu, gaminau vakarienę ir sakiau, bliamba vistiek džiugina tai ką dabar darau. Po kurio laiko lietus baigėsi, pasistačiau kėdutę ant didelio akmens riogsančio ežero pakrantėje ir stebėjau kaip į mišką leidžiasi saulė. Sėdėjau tyloje, vienumoje, ramybėje.

Važiuojant vis labiau į šiaurę nutinka nervinančių dalykų, šalti rytai ir vakarai, nuolat šlapia palapinė, daugiau lietaus, žvarbus vėjas. Galvodamas apie šiuos smulkius nepatogumus prisiminiau citatą – bet kas gali nulaikyti laivo šturvalą kol jūra rami.

Tenka ir taip pusryčiauti
Saulėlydis
kelionės, šiaurėn

#47

Komoot, programa su kuria planuoju važiavimo kelius, šiandien pirmą kartą pasišiko. Atsidūriau karvių take, vėliau mini pelkėje. Normalus žmogus būtų apsisukęs, bet tik ne Audrius. Ne, tas tai kaip durnius, klampoja iki galo.

Tiems kas žino, klampojau ir sakiau, Sapnas tai čia krykštautų!

Tačiau toks navigacijos sudurniavimas (?) atvedė į stebuklingo grožio stovyklavietę. Teška ežero vanduo, šlamena medžių lapai, geriu alų ir negaliu atsidžiaugti šia ramybe.

Komoot nuomone čia normalus dviračių takas
Vaizdas iš palapinės
kelionės, šiaurėn

#46

Kempingo registratūra tuščia, skambinu užrašytu numeriu, taip ir anaip, esu vienišas dviratininkas, man reik vietos palapinei ir dušo. Gerai, palapinę statyk ten, dušas atrakintas, būsiu ryte kažkada po devynių, porina vyrukas. Bet aš paprastai išvažiuoju anksčiau! Tai gerai, sako, nereiks mokėti, gero pasibuvimo.

Klausant Spotify Kernagio radijo mintys nunešė mane į sentimentalumo teritoriją. Prisiminiau kaip su dukra važiavome namo, jai tada buvo, hm, maždaug 6+. Tėti, sako, tu žinai, kad tu ir mama niekad nemirsit? Pakeltu antakiu žiūriu per veidrodėlį. Jūs amžinai gyvensit štai čia, rodo į savo širdį. Verkiau iki pat namų.

Berašant kažkas turbūt į akis įkrito.

Keliai
kelionės, šiaurėn

#45

Vakar skaičiavau daiktus kuriuos pasiėmiau, bet dar nei karto nenaudojau. Daugumą įrankių (būt gerai nepanaudot), šiltą kepurę, pirštines. Šiandien ryte šalta, be pirštinių niekaip.

Pietauju po galingu ąžuolu, pro miglas šviečia saulė, klykia gervės, idilė.

Pavakary šilta, vasara.

kelionės, šiaurėn

#44

Antras roundas su naktiniais šiukšlių vagimis. Šįsyk lapė. Nepikta ir nebaikšti. Pamačiusi mane, pabėgėjo kelis metrus į šoną ir atidžiai stebėjo kaip tvarkau jos padarytą betvarkę. Turbūt žiūrėdama į mane, galvojo, ė, didelis, negi tau gaila šitų atliekų? Man negaila, pasakiau, tik kad labai nirtulingai ir garsiai jas taršai.

Labas sako moteris iš sustojusio automobilio. Net pasimečiau, nes lietuviškos šnektos negirdėjau jau daugiau nei mėnuo. Naglai vos neįsiprašau į svečius, bet per arti gyvena, nuvažiavau dar tik 40km, tokiais tempais tik žiemą į namus pargrįžčiau. Linksmiau paliko pabendravus savąją kalba, nes jau mintyju angliškai.

Baisulingai pasiilgau muzikos. Kelte pamatęs bevieles ausines veik negalvodamas jas nusipirkau. Lėkiau šiandien dainuodamas Queen dainas. Lėkiau su vėjeliu (iš tikro tai prieš vėją). Gaila kad ir mobilūs duomenys didėja su vėjeliu. Teks taupyti muzikos klausymą.

kelionės, šiaurėn

#43

Pala pala, kas čia krenta iš dangaus? Pala pala, kaip vadinasi šitas reiškinys? O, prisiminiau, lietus!

Sausų dienų skaitiklis sustojo ties 42 diena. Įspūdinga. Senesnis rekordas (~30) priklausė Afrikai. Viršyjau su kaupu. Nors važiuoju į rudenėjančią šiaurę.

Iki kelto į Gothenburg kilometrų nedaug, bet daug lietaus, daug stipraus vėjo. Nelabai džiugino, bet tokia jau keliautojo dalia, būti čia ir dabar, susitaikyti su tuo ką siunčia dangus.

Nemėgstu tokių dienų. Mažai važiuoti, laukti kelto, stumti laiką kelte, ieškoti nakvynės dideliame mieste. Bet ryt kita diena ir išvažiavęs į kelią galėsiu vėl pasakyti, another day on the road.

kelionės, šiaurėn

#42

Kas skaitė knygą „Galaktikos autostopu vadovas“ žino, kad atsakymas į klausimus yra 42. Bet šiandien neuždaviau jokio klausimo, tai negaliu patvirtinti, kad Adams Douglas teiginys yra teisingas.

Palapines tokie kaip tu paprastai stato štai šioje vietoje, sako kempingo registratūros moteriškė, bet šiandien šiek tiek vėjuota, čia bus geriau. Šiek tiek vėjuota! Važiuojant prieš vėją vos vos judu vėžlio greičiu ir taip visą dieną. Šiek tiek vėjuota, sako ji. O tai kas yra, šiek tiek vėjas sukilo?

Danija puiki šalis, bet vėjų tikrai nepasiilgsiu.

Kažkur pakeliui
Vaizdas būtų iš palapinės, jei nebūtų šiek tiek vėjuota
kelionės, šiaurėn

#41

Šiandien visko daug. Vėjo ne tos krypties. Žvyro pobaisio. Kalnų ir kalnelių. Pajūrio smėlio. Danijoje jau mačiau visokių dviračių takų, bet šiandieninis prasivažiavimas pajūrio smėliu nustebino ir pradžiugino.

Iš šios dienos pamąstymų. Yra kelias, atsiras ir juo einantis.

Daniškas EuroVelo 12
Smagumas!
kelionės, šiaurėn

#40

Keliaujant ant dviračio, paradoksas toks, kad beveik neturiu laisvo laiko. Minu, miegu, gaminu valgyti, (iš)pakuoju daiktus, paskaitau knygą. Viskas. Kitai veiklai beveik nebelieka laiko.

Vakar vakare atradau Leatherman įrankio nedokumentuotą funkciją: su replėmis išsitraukiau erkę.

#37 ir #38 dienos kai lūžau psichologiškai, fiziškai, pasąmoningai, nesąmoningai, belen kaip. Bet to reikėjo. Buvau per daug įsilėkęs, per daug rūpėjo kilometrai. Jei mokėčiau burti #37 vakare būčiau atidaręs teleportacijos portalą ir grįžęs namo.

Tas lūžis padojanovojo 75km taisyklę, kuri, šiuo metu, man yra tobulai tinkanti. Sugrįžus ramybei, pergalvojau ir perskaičiavau maršrutą. Tęsiu toliau keliavimą per Švediją, Suomiją, Estiją, Latviją. Iki Klaipėdos.

Keliauti yra gerai. Noriu kuo ilgiau patirti ši beprecedentinį nuotykį.

Ir vėl laukinė stovyklavietė