fotožmogėnų įpročiai
2008.05.14, 10:13
nūnai jau tokie laikai - kiekvieno fotožmogėno garbės reikalas 'nušauti' savo kolegą veiksme. neišsisukau.
Aw, fuck it I guess we lost
2008.05.10, 08:48
neišgirsti šios dainos dienos bėgyje, tas pats, lyg pradėti rytą be kavos.
žodžius perskaityti reikėtų. o ir šiaip Modest Mouse gėris.
senasis panerių gelžkelio tunelis
2008.05.10, 00:00
buvom. nuėjom beveik iki pačio galo. buvo labai smagu. tas, absoliučioje tamsoje krentančių lašų, garsas, toks toks toks... lyg dalyvautum senam oldskūliniam filme apie požemius.
ub mutacijos
2008.05.08, 08:59
upgrade ub_1.4.11 -> ub_1.4.2
nauja: puslapiai, panašiai kaip wordpress.
ko nusipelno ilgos pastraipos apie miestus ir dievus
2008.05.06, 12:44
ilgos pastraipos nusipelno, kad jų niekas neskaitytų. niekas, net pats rašto autorius. štai kokio likimo nusipelno ilgos pastraipos. miestas kitame krante. miestas pasaulio pakrašty. tame mieste niekada neišsisklaido debesys. tame mieste niekada nenustoja lyti. nors ne, truputį meluoju. yra viena diena metuose, kai debesys išsisklaido ir į drėgną miestą pažvelgia saulė. tada miestą apaugia nebe lietaus migla, o garuojančio miesto migla. ir tada, kartu su saule, į miestą pažvelgia ir visatos dievai. kaip jie nustemba, vėl pamatę tą reginį - miestą išaugusį ant septynių kalvų, vagojama dviejų upių. pilkų akmenų miestą pačiame pasaulio pakraštyje. už miesto nėra nieko - tik niekas. tuštuma. pasaulio pakraštys. kas dabar gali man pasakyt kur stovi tas miestas? tataigi - pasaulio pakraštyje. tik ten dar galima rasti tokių keistų miestų. tik tuose miestose vis dar galima sutikti senobinių rasių. tik juose vis dar sutiksi chameleonus, astronomus, šėšėlių sargus, sapnų meistrus, niekada nematytus, bet esančius. ir ne tik kitos rasės gyvena tokiuose miestuose - dar ten veisiasi piešistorinės ir dabar jau mitologinėmis tampančios būtybės. anadien vaikščiodamas to miesto gatvėmis mačiau ant pilies kuorų miegantį auksinį drakoną. girdėjau žmonės šnibždantis apie požemiuose gyvenančius trolius. ir ką jau čia bekalbėt, vakar man kelią perbėgo salamandra. bet aš nesistebėjau. argi gali kuo nors stėbėtis, patys stebintys pasaulį, ir net ne pasaulį. ar gali kuo nors stebėtis, stebintys miestus. aš, taip taip reikia prisistatyti, aš esu vienos seniausių šio pasaulio rasių atstovas - stebėtojas. vienas seniausių ir ko gero paskutinis atstovas. visa kas sena dingsta iš šio pasaulio. sena užleidžia naujam. ir net senieji dievai išmiršta, ne, ką aš čia kliedžiu, dievai nemarūs, jiems nelenta numirti. norėjau pasakyti net ir senieji dievai užmirštami, o jų vietoje iškeliami naujųjų laikų pusdieviai, kurie žmonių rasei tarnauja už dievybes. nors ko norėt, jie gi tik žmonės. mačiau kaip užgimė jų rasė - niekingi maitėdos, nebegalėdami pavogti pakankamai maisto iš kitų gyvūnų čiupo į rankas baslius ir taip pradėjo šio pasaulio užkariavimą. jautė tada mano širdis, kad geruoju nesibaigs pasauliui, ir senosioms rasėms, tos rasės užgimimas. maldavau savųjų dievų, kad jie išnaikintų tuos laukinius padarus. bet dievai buvo kurti mano maldoms. ir kaigi galėjo būti kitaip. aš gi pats kitados būvau vienas iš jų, buvau lygus jiems. bet nusižengiau dieviškiesiems įstatymams. ir jie mane pasmerkė amžininoms klajonės, po šį pasaulį. kokia ironija, po pasaulį, kurį kitados pats ir sukūriau. tiesa, jie nedrįso manęs nužudyti. nes taip būtų pažeista visatos vientysybė, ir net mes, dievai, nežinojom kuo tai baigtūsi. ir niekšai paliko man visą mano atmintį. tu klajosi ir niekad niekad nepamirši kuo tu buvai ir ko netekai, ir niekad nepamirši ką matei ir ką dar tik pamatysi. taigi tieji dievai aukštybėse neišgirdo mano maldų. ir dabar net jie bus pamiršti.
ilgasis savaitgalis
2008.05.05, 11:49
šiandiena skirta poilsiui. praėjusios keturios dienos buvo tiek kupinos įvykių, kad atrodo praėjo visos dešimt. buvo naktis palapinėj ties jurbarku, kitos dienos mini eko maratonas, jurbarko miškų smėlynai, beviltiškai juose klimpstantys dviračiai, sukasti dantys, keiksmai. buvo para miškuose šalia asvejos ežero, buvo naktis, juodas dangus, daug žvaigždžių, laužas, alus, kalbos iki ryto. ketvirtos ryto brėkštantis dangus ir bundantys paukščiai. dar buvo šaudymas į metalines žiurkes. ir galutinai įsitikinau, kad ne veltui, visuose žaidimuose man ginklas numeris vienas - snaiperis. realybė tą tik patvirtino.
toliau savaitgalis nuotraukose.
Skaityti plačiaunustebimas apie citatas
2008.05.03, 19:57
kai pas draugus randi užrašytą citatą, kurios autoriumi esi tu, šiek tiek nustembi. šiek tiek susimąstai. what next? citatos ant vilniaus mūrų?
girtuoklystės ir savaitgaliniai kilometrai
2008.04.28, 12:15
penktadieninis mega nugėrimas, browsinant po vilniaus kabakus. ne eilinius. gal išties reiktų kada kokį mini apsakymą sukalt. apie tai, kad vilnius ne tik čiliakai, dvigubi kafeinai ir so on vidutinės klasės ir padorių žmonių girdyklos - be dvasios ir robotų aptarnaujamos.
šeštadienis - 62km, sekmadienis - 62km. šiandien raumenyse jokių parkių.
dar mėnuo nepraėjo nuo tada kai įsigyjau bestiją, o jau nuriedėjau 500km.
ir vėl 7
2008.04.16, 23:30
Septyniskart aš niekinau sielą:
Pirmą, kai išvydau ją nusilenkiančią, kad pasiektų viršūnę.
Antrą, kai pamačiau ją šlubuojančią priešais luošį.
Trečią, kai jai buvo duota pasirinkti sunkų arba lengvą kelią, ir ji rinkosi lengvą.
Ketvirtą, kai nusidėjo ir pasiguodė, kad ir kiti taip daro.
Penktą, kai susilaikė iš silpnumo ir savo kantrybę palaikė jėga.
Šeštą, kai papeikė veido bjaurumą ir nesuprato, jog tai viena jos pačios kaukių.
Ir septintą, kai giedojo pagyrimo giesmę ir manė, jog tai dorybė.
