tęsinys. I diena, II diena, III diena

2009-08-25 Antradienis (Ketvirta diena)

Pabundu. Daiktų niekas nepavogė. Naktys čia šiltos – teko ropštis lauk iš miegmaišio, nes karšta miegoti. Puolu fotografuoti aplinkinius peizažus.

Lipame į kalną keliu vedančiu iš Rijekos. Dar tik aštuonios valandos ryto, o karštis… Užsukame į kavinę atsipūsti ir išgerti kavos.

Ir vėl dėliojame kojytes į kalną. Kryptį laikome pagal kelio ženklus. Šiaip ne taip nusigauname prie įvažiavimo į autobaną. Stovime priešais paskutinį miesto šviesoforą. Automobiliai važiuoja negausiai. Karšta ir šiek tiek nyku. Sprendžiant pagal žmonių grimasas automobiliuose, mes sukeliame neblogą pramogą.

Po valandos su trupučiu sustoja vyrukas, kuriam nepakeliui į Splitą, bet labai nori mums padėti. Važiuoja apie 100km reikiama kryptimi.

Pasirodo susitranzavome policininką, kuris važiuoja namo, atostogauti. Ir ne bet kokį policininką, o visos Rijekos policijos šefą!

Pasakoja apie savo darbą. Klausinėja iš kokios mes šalies, kur keliaujame, kaip atsidūrėme Rijekoje, kur nakvojome. Kai pasakome, kad paplūdimyje, komentuoja, kad retkarčiais policija užklysta į tuos paplūdimius ir ten miegantiems keliautojams išrašo baudas 🙂 Kaip vėliau paaiškėja, jie tai daro pakankamai retai, nes Rijeka vienas didesnių Kroatijos uostų ir policija turi pakankamai darbo su kontrabandininkais ir narkotikų pardavėjais.

Vėliau išsamiai pasakoja tai ką pats patyrė per Kroatijos – Serbijos karą. Žinoma, absoliučiai subjektyvus požiūris, tačiau ko norėti, kai geriausias kaimynas serbas, prasidėjus karui, ėmė ginklus į rankas ir ėjo žudyti savo kaimynų kroatų, su kuriais, prieš karą, bičiuliavosi. Pasakoja kaip jis su mama slėpdavosi slėptuvėse nuo bombų, kurios, paprastai, buvo įrengtos daugiaaukščių pastatų rūsiuose. Serbai šaudydavo sviediniais, kurie krisdami kiaurai pramušdavo visus aukštus ir sprogdavo slėptuvėje pilnoje žmonių. Pasakoja, kaip klausydavo krentančių sviedinių iš baimės apmirusia širdimi. Nors pats patyrė tuos bombardavimus, tačiau pasakoja, kad niekaip nesupranta, kaip išgyveno žmonės viename mieste (pamiršau pavadinimą) netoli Kroatijos – Serbijos sienos, kurį serbai apšaudė ištisus metus, diena iš dienos. Šimtai sviedinių krisdavo ant to miesto kiekvieną dieną ir naktį.

Pravažiuojant kažkokį kaimelį, komentuoja, kad jame gyvena serbai. Taip, mes kroatai, juos toleruojame, tačiau jau nebesibičiuliaujame su jais, nes matėme, kaip jie elgėsi karo metu. Taip, mes žinome, kad jie čia gyvena, tačiau, kroatai retai užvažiuoja į tokius miestelius.

Paleidžia ties įvažiavimu į autobaną. Eismas minimalus. Karštis – siaubingas. Saulės atokaitoje turbūt kokie +35. Galbūt ir daugiau.

Stovime 1:20h. Stoja kroatas pametantis 40km į priekį (aha, kai pastovi tokiame karštyje saulės atokaitoje daugiau nei valandą, minimalaus atstumo taisyklė, kažkaip pasimiršta). Gaila vyrukas kalba tik kroatiškai, todėl daug nepabendraujame.

Hm, Split’as, kol kas, artėja labai lėtai.

Degalinėje geriame paskutinius espresso lašus ir jau kilsime. Tik štai tas karštis, kuris tvyro lauke, nenuteikia optimistiškai.

Labai juokinga. Vis dar sėdime degalinėje ir džiaugsmingai diskutuojame apie tai kaip ką tik prisipiso mentas, kad negalima tranzuoti prie degalinės įvažiavimo. Nebuvo labai piktas, pasakė, kad čia negalima tranzuoti, parodė kur galima ir užsirašė pasų duomenis (įdomu kam?). Šiek tiek juokinga. Eismo degalinėje beveik nėra. Gulim, rūkom. Tirana, kaip šios dienos tikslas maksimum, paskęsta ateities miglose 🙂

Mentui išvažinėjant iš degalinės ktb jam pamojuoja ranka. Mentas, kad ir nenoriai bet pamojuoja atgal.

Ach, šiandien mes apturėjom du policininkus – good one and bad one. Tikimės, kad daugiau policininkų nebebus.

Žinoma, policininką aš puikiai suprantu – didelis karštis, jo šalmas sunkus, motociklas karštas, o jis turi važinėti autobanu pirmyn atgal ir gaudyti visokius smulkius pažeidėjus.

Cha cha cha. Berašant paskutinę pastraipą pravažiuoja policijos autobusiukas. Su ktb nusprendžiame, kad jie atvažiavo patikrinti ar mes nenusigrūdome tranzuoti į autobaną 😉

Šiandien judame iš prastos vietos į dar prastesnę. Ir nesimato pagerėjimo.

Po geros valandos sustoja vaikinas. Pats kažkada tranzavęs. Neseniai iš panašios degalinės paėmęs keliautojus vykstančius į Turkiją. Kaip vyrukas pasakoja, tai tie bastūnai stovėjo degalinėje dar ilgiau – in the middle of nowhere. Važiuoja jis ‘tik’ 200km reikiama kryptimi. Sutinkame net neklausdami kur paleis.

Vyrukas aiškina,kad greitkeliu greičiau važiuoti, tačiau senuoju keliu, vingiuojančiu jūros pakrante, greičiau imami autostopininkai, nors važiuojama ilgiau. Mes ir patys spaudomės nuo minties vėl gulėti kitoje degalinėje. Todėl paprašome, kad paleistų ant senojo kelio į Splitą. Paleidžia už Šibeniko. Aha. Jau rašiau, kad visą dieną važiuojame iš vienos šiknaskylės į dar didesnę? Rašiau. Šioji tranzavimo vieta dar ‘geresnė’ – važiuoja tik atostogaujantys turistai arba kroatai iki artimiausio miestelio.

Po geros valandos su viršumi paima vaikinukas. Jam 21 metai, klauso depresyvaus serbiško repo, after job – few beer and few joints 🙂 Važiuoja tik 40km. Vis geriau nei nieko. Ir tikimės, kad ten bus geriau 🙂 (prierašas iš ateities: Naivuoliai!)

Išgriūname kurortiniame miestelyje Primošten apie septintą vakaro. Kaip žinia ir kaip įsitikinome savo kailiu anksčiau, temsta čia apie 8. Temsta staigiai – sutemų beveik nebūna. Ką aš ten rašiau apie važiavimą į vis blogesnę vietą? 🙂 Šis miestelis ne išimtis. Stovime apie 1,3h – niekas nestoja. Kur tau stos kai 98% važiuojančio kontingento – turistai.

Sutemsta.

Metame tranzuoti. Perkame gėrimus ir traukiame į paplūdimį valgyti. Miestelio gatvėse minios atostogautojų – su šlepetėm, šortais, marškinėliais. O toje minioje du keliautojai – ilgomis kelnėmis, marškiniais ilgomis rankovėmis, su didelėmis kuprinėmis ant pečių.

Valgydami apsisprendžiame imti, prieš tai aplankytą motelį.

Dienos reziumė: Rijeka >> Primošten, 4 auto, 362km (viso: 2055km).

I diena, II diena, III diena, IV diena, V diena, VI diena, VII diena, VIII diena, IX diena