tęsinys. I diena, II diena, III diena, IV diena, V diena, VI diena

2009-08-29. Penktadienis (Septinta diena)

Pusryčiaujame. Geriame kavą, kuri netgi kaime yra nuostabi. Vėliau apžiūrime ūkį: triušius, ožkas, kiaules, kukurūzų plantaciją ir pan.

Stabdome automobilius priešais geležinkelio pervažą. Dvidešimt minučių ir riedame link Zagrebo. Furos vairuotojas prastokai kalba angliškai. Kai pradedame aiškintis kur jis važiuoja, atsako trumpai – atsisėsim restorane, pagersim kavos, tada ir pakalbėsim. Geriant kavą vyras pasakoje apie savo pomėgius – esąs didelis melomanas, savo rankomis gaminantis garso kolonėles ir stiprintuvus, kurių Hi-Fi analogai kaštuoja apie 15-20k€.

Išlaipina degalinėje prie įvažiavimo į autostradą aplink Zagrebą. Ktb lepteli – gerai būtų čia neįstrigus. Aha, tikrai gerai būtų neįstrigus. Ir įstrigom – puspenktos valandos.

Kalbame, kad esame eilinėje šiknaskylėje – karšta, vairuotojams nėra kur sustoti, srautas, sprendžiant pagal automobilių numerius, netinkamas. Paprastai iš tokių vietų išveža žmonės, kurie patys yra važinėję autostopu. Jie mato pasyviuoju būdu tranzuojančius žmones ir supranta kad tai daroma iš nevilties.

Pasyvus būdas: kai pusiau guli, pusiau sėdi kelkraštyje ir tingiai mojuoji

ranka. Aš prie mineralinio vandens butelio su power tape priklijuoju vengrijos

ženklą.

Kai jau viltis visiškai numirus, kai jau įvaldytas paskutinis poxūjizmo lygis – sustos bus gerai, nesustos irgi bus gerai – sustoja mergina. Be abejo keliavus autostopu, be abejo žino ką reiškia sėdėti skylėje. Nuveža prie įvažiavimo į autobaną, prie mokėjimo būdelių.

Su ktb apsitariam, kad minimalus atstumas Budapeštas. Rodau vengrijos ir lenkijos ženklus, gestais bendrauju su furistais ir lenkais, kurių važiuoja stebėtinai daug. Ach, ir milžiniška euforija, kai pravažiuoja pora automobilių su lietuviškais numeriais. Pusantros valandos laukimo ir sustoja jauni lenkai važiuojantys į Budapeštą, o kitos dienos ryte – į Krokuvą. Šios dienos minimalus planas – nemiegoti Kroatijoje – bus įvykdytas.

Šiandien stovint daugiau nei dvi valandas saulėkaitoje, neblogai nudegiau rankas ir veidą. Pasak ktb, tampu stebėtinai panašus į vietinius 🙂

Budapešte ir vėl būsi naktinis 🙂

Prapisam paskutinę degalinę prieš Budapešto apvažiavimą ir atsiduriame panašiame rajone, kaip Vilniaus Žemieji Paneriai. Degalinė beveik tuščia. Trinasi keli vietiniai marozai. Nyku.

Sėdim, rūkom.

Privažiuoja vaikinukas, ktb nueina pasiteirauti kur mes esam. Vyrukas paaiškina, o vėliau perveža per visą Budapeštą iki palankios tranzavimo vietos.

Vidurnaktis. Sėdim, rūkom, galvojam ką daryti. Konsensusas – naktį praleisti degalinėje ir pradėjus švisti stoti į trasą. Antrą nakties akys pačios merkiasi. Ktb man siūlo šiek tiek pasnausti. Lūžtu po krūmu kokiai valandai.

Švinta. Paskutiniai kavos lašai ir eisim tranzuoti.

Dienos reziumė: Sisak >> Budapeštas, 3 auto, 386km (viso: 2881km).

I diena, II diena, III diena, IV diena, V diena, VI diena, VII diena, VIII diena, IX diena