tęsinys. I diena, II diena, III diena, IV diena

2009-08-26. Trečiadienis (Penkta diena)

Vakar buvo prasta diena? Aha, kurgi ne.

Stojame į trasą apie 8 ryte. Prieš tai – kava po palmėmis ir tikėjimas, kad šiandien bus geriau nei vakar. Tačiau… Daugiau nei dvi valandas niekas nestoja pavežti net iki artimiausio kaimo, ką jau čia kalbėti apie Splitą. Keičiame tranzavimo vietą – dar pusę valandos veltui.

Kažkuriuo momentu suprantu, kad vakar vakare, vakarieniaujant paplūdimyje, prapisau savo Leatherman Skeletool CX toolsą. ZJBS! (Iš ausų rūksta dūmai ir norisi ką nors nudėti.)

Skaičiuoju kiek laiko praleidome tranzuodami šioje dievo užmirštoje skylėje. Skaičius stulbinantis – 6 valandos tuščiai. Beveik asmeninis rekordas. Primošten miesteliūkštyje praleidome daugiau laiko nei Budapešte. Tranzavimo prasme, senasis kelias palei jūrą – labai, labai bloga vieta.

Čia įsiterpia ktb ir ima filosofuoti apie kurortuose viešpataujantį vienatvės tvaiką, kelionių jin ir jan, debilus amerikonus ir žmones be vertybių, bei kitokius pakelės pastebėjimus. Blogiausia diena yra ta, kai nustoja veikę visi prietarai: 1,1h limitas, dantės šaukiamas krišna, viena po kitos traukiama lucky strike. Vadinasi, laikas užsičiaupti ir susiveikti viešą transportą. Saldus kilometrų tirpesys, matyt, ne mums, ne šiandien. Kitaip tariant: prapisdabledstva ir pizdaprajobišče.

Ach, toji euforija kai sėdi autobuse ir važiuoji. Nesvarbu, kad vėžlio žingsniu.

Autobuso vairuotojas išleidžia Splito priemiestyje mūsų pačių prašymu. Ach, Splitai, tave pravažiuoti turėjome jau užvakar 🙂

Kaaaaršta. Niekaip negaliu suvokti, kaip vietiniai tokiame vidurdienio karštyje sugeba vaikščioti beveik išsirengę ir be galvos apdangalų. Kai išlendu, iš pavėsio, ant saulės atokaitos, be kepurės ant makaulės, atrodo lyg kas kūju trenktų per galvą.

Susirandame trasą vedančią iki Dubrovnikų. Yra apie antrą po pietų. Neįsivaizduoju kiek laipsnių saulėkaitoje, žinau tik, kad labai daug. Leidžiantis saulei termometrai rodė +29 karščio.

Tranzuoju 10 minučių, po to 10 minučių dirba ktb (daugiau laiko saulėkaitoje išstovėti neįmanoma). Ir taip dvi valandas. Tuščia. Nieko. Empty. Tiesa, sustoja senas Trabantas, o jo vairuotojas kalbina važiuoti iki autobusų stoties, nes tokiame karštyje pražūsime.

Spjauname į viską, pereiname į kitoje kelio pusėje esančia degalinę. Geriu alų, ktb rūko. Kalbame apie metafiziką. Kad Albanijos kryptis lyg užkeikta. Kuo toliau į pietus važiuojame, tuo didesnėje skylėje atsidūriame, tuo vis trumpesni atstumai, tuo vis ilgiau stovime. Nusprendžiame nekovoti su priešiškai nusiteikusiomis jėgomis ir traukti atgal. Nesvarbu kur, bet link namų.

Ir iškarto pradeda sektis: sustoja alų plempiantis kroatas, kuris nuveža iki įvažiavimo į autobaną. Prie to įvažiavimo galima tranzuoti dvejomis kryptimis – link Zagrebo arba link Dubrovnikų.

Ties įvažiavimu randame tranzuojančią kroatę merginą (vieną, bet su šunimi), mes rodome Dubrovnikų ženklą. Kitoje ženklo pusėje, aukštyn kojomis, užrašas Albania. Pamatęs, kad žmonės perskaitę Dubrovnik nesusidomi, greitai apverčiu ženklą kita puse. Kad jūs pamatytumėt kaip jie nustebdavo ir kaip pasikeisdavo kai kurių žmonių veidai!

Greitai sustoja fura ir ktb pakalbėjusi su vairuotoju, sako, kad fura važiuoja link Dubrovnikų. Tik likus 10km iki jų suka į šoną. Susiropščiame į furos vidų. Išvažiavus į autobaną paaiškėja, kad furistas važiuoja tik 10km Dubrovinikų kryptimi, po to suka į mažą kaimelį ir mina į Hercegoviną. Sprendžiame ką daryti – ar išlipti kaimelyje, ar važiuoti su furistu. Hercegovinos kryptis vilioja, tačiau, galvose vis dar Albanija. Atsiduriame kažkokiame užkampyje pavadinimu Bisko. Mašinų beveik nėra. 7 valandos vakaro. Aš susinervinęs. Ktb irgi. Tylim ir tranzuojam.

Galvoju apie metafiziką. Sakėm, kad pietinė Balkanų dalis lyg užkeikta? Sakėm. Ir še tau – patvirtinimas. Nors buvome apsisprendę važiuoti į šiaurę, pabandėme paerzinti metafiziką. Todėl ir atsidūrėme prastoje vietoje.

Kaip ten bebūtų, tvirtai pasakome, kad važiuojame link Zagrebo. Ir iš karto sustoja vyrukas važiuojantis link Šibeniko. Ach Šibenikai! Tik vakar per pietus mes pro tave važiavom 🙂

Apsiperkant degalinės parduotuvėje, prie prekystalio, sutinkame vaikinuką, kurs vakar vežė iš Šibineko į Primošteną 🙂

Dabar jau 21 valanda, bandome pagauti ką nors, kas važiuoja Zagrebo kryptimi. Tačiau, kaip matyti, eismas per degalinę minimalus. Ruošiamės eit miegoti po atviru dangumi.

Dienos reziumė: Split >> Šibenik, 3 auto, 79km (viso: 2134km)

I diena, II diena, III diena, IV diena, V diena, VI diena, VII diena, VIII diena, IX diena