Komoot, programa su kuria planuoju važiavimo kelius, šiandien pirmą kartą pasišiko. Atsidūriau karvių take, vėliau mini pelkėje. Normalus žmogus būtų apsisukęs, bet tik ne Audrius. Ne, tas tai kaip durnius, klampoja iki galo.

Tiems kas žino, klampojau ir sakiau, Sapnas tai čia krykštautų!

Tačiau toks navigacijos sudurniavimas (?) atvedė į stebuklingo grožio stovyklavietę. Teška ežero vanduo, šlamena medžių lapai, geriu alų ir negaliu atsidžiaugti šia ramybe.

Kempingo registratūra tuščia, skambinu užrašytu numeriu, taip ir anaip, esu vienišas dviratininkas, man reik vietos palapinei ir dušo. Gerai, palapinę statyk ten, dušas atrakintas, būsiu ryte kažkada po devynių, porina vyrukas. Bet aš paprastai išvažiuoju anksčiau! Tai gerai, sako, nereiks mokėti, gero pasibuvimo.

Klausant Spotify Kernagio radijo mintys nunešė mane į sentimentalumo teritoriją. Prisiminiau kaip su dukra važiavome namo, jai tada buvo, hm, maždaug 6+. Tėti, sako, tu žinai, kad tu ir mama niekad nemirsit? Pakeltu antakiu žiūriu per veidrodėlį. Jūs amžinai gyvensit štai čia, rodo į savo širdį. Verkiau iki pat namų.

Berašant kažkas turbūt į akis įkrito.

Vakar skaičiavau daiktus kuriuos pasiėmiau, bet dar nei karto nenaudojau. Daugumą įrankių (būt gerai nepanaudot), šiltą kepurę, pirštines. Šiandien ryte šalta, be pirštinių niekaip.

Pietauju po galingu ąžuolu, pro miglas šviečia saulė, klykia gervės, idilė.

Pavakary šilta, vasara.

Antras roundas su naktiniais šiukšlių vagimis. Šįsyk lapė. Nepikta ir nebaikšti. Pamačiusi mane, pabėgėjo kelis metrus į šoną ir atidžiai stebėjo kaip tvarkau jos padarytą betvarkę. Turbūt žiūrėdama į mane, galvojo, ė, didelis, negi tau gaila šitų atliekų? Man negaila, pasakiau, tik kad labai nirtulingai ir garsiai jas taršai.

Labas sako moteris iš sustojusio automobilio. Net pasimečiau, nes lietuviškos šnektos negirdėjau jau daugiau nei mėnuo. Naglai vos neįsiprašau į svečius, bet per arti gyvena, nuvažiavau dar tik 40km, tokiais tempais tik žiemą į namus pargrįžčiau. Linksmiau paliko pabendravus savąją kalba, nes jau mintyju angliškai.

Baisulingai pasiilgau muzikos. Kelte pamatęs bevieles ausines veik negalvodamas jas nusipirkau. Lėkiau šiandien dainuodamas Queen dainas. Lėkiau su vėjeliu (iš tikro tai prieš vėją). Gaila kad ir mobilūs duomenys didėja su vėjeliu. Teks taupyti muzikos klausymą.

Pala pala, kas čia krenta iš dangaus? Pala pala, kaip vadinasi šitas reiškinys? O, prisiminiau, lietus!

Sausų dienų skaitiklis sustojo ties 42 diena. Įspūdinga. Senesnis rekordas (~30) priklausė Afrikai. Viršyjau su kaupu. Nors važiuoju į rudenėjančią šiaurę.

Iki kelto į Gothenburg kilometrų nedaug, bet daug lietaus, daug stipraus vėjo. Nelabai džiugino, bet tokia jau keliautojo dalia, būti čia ir dabar, susitaikyti su tuo ką siunčia dangus.

Nemėgstu tokių dienų. Mažai važiuoti, laukti kelto, stumti laiką kelte, ieškoti nakvynės dideliame mieste. Bet ryt kita diena ir išvažiavęs į kelią galėsiu vėl pasakyti, another day on the road.

Kas skaitė knygą „Galaktikos autostopu vadovas“ žino, kad atsakymas į klausimus yra 42. Bet šiandien neuždaviau jokio klausimo, tai negaliu patvirtinti, kad Adams Douglas teiginys yra teisingas.

Palapines tokie kaip tu paprastai stato štai šioje vietoje, sako kempingo registratūros moteriškė, bet šiandien šiek tiek vėjuota, čia bus geriau. Šiek tiek vėjuota! Važiuojant prieš vėją vos vos judu vėžlio greičiu ir taip visą dieną. Šiek tiek vėjuota, sako ji. O tai kas yra, šiek tiek vėjas sukilo?

Danija puiki šalis, bet vėjų tikrai nepasiilgsiu.

Šiandien visko daug. Vėjo ne tos krypties. Žvyro pobaisio. Kalnų ir kalnelių. Pajūrio smėlio. Danijoje jau mačiau visokių dviračių takų, bet šiandieninis prasivažiavimas pajūrio smėliu nustebino ir pradžiugino.

Iš šios dienos pamąstymų. Yra kelias, atsiras ir juo einantis.

Keliaujant ant dviračio, paradoksas toks, kad beveik neturiu laisvo laiko. Minu, miegu, gaminu valgyti, (iš)pakuoju daiktus, paskaitau knygą. Viskas. Kitai veiklai beveik nebelieka laiko.

Vakar vakare atradau Leatherman įrankio nedokumentuotą funkciją: su replėmis išsitraukiau erkę.

#37 ir #38 dienos kai lūžau psichologiškai, fiziškai, pasąmoningai, nesąmoningai, belen kaip. Bet to reikėjo. Buvau per daug įsilėkęs, per daug rūpėjo kilometrai. Jei mokėčiau burti #37 vakare būčiau atidaręs teleportacijos portalą ir grįžęs namo.

Tas lūžis padojanovojo 75km taisyklę, kuri, šiuo metu, man yra tobulai tinkanti. Sugrįžus ramybei, pergalvojau ir perskaičiavau maršrutą. Tęsiu toliau keliavimą per Švediją, Suomiją, Estiją, Latviją. Iki Klaipėdos.

Keliauti yra gerai. Noriu kuo ilgiau patirti ši beprecedentinį nuotykį.

Alber Camus Kaligulos lūpomis yra pasakęs, jis per daug mąsto, tokie žmonės pavojingi. Esu šiandien pavojingas. Galvojau, kada tapau tikrai sąmoningu žmogumi. Žiūrėdamas į priekį (prisimenat senovės graikus?) matau, kad ne taip jau ir seniai. Juokingiausia, kad tas virsmas, savęs supratimas, atsitiko tik kai pradėjau keliauti. O anksčiau tai tik žmogaus pavidalo gyvūnas. Tik instinktai ir nulis sąmonės.

Nakvynės vieta pasirodo ne kempingas, o laukinė stovyklavietė. Palapinės statyti negalima bet yra pašiūrė miegojimui. Yra laužavietė, malkų ir kirvis. O wc yra popieriaus. Ir kranas su vandeniu.

Užkūriau laužą, dieve dieve, kokie mes vis tik esam priešistoriniai žmonės, kaip mus reikia ugnies.

Man sako, veži per daug daiktų. Taip, sakau, yra net nereikalingų arba gal labiau prabangos daiktų. Patogi kėdutė (+1.1kg), moka kavinukas, keptuvė, alyvuogių aliejaus butelis, maisto bent trims dienoms, nors parduotuves galima sutikti kiekvieną dieną. Bet šitie “nereikalingi” daiktai suteikia mano kelionei daug patogumo. Patogumas teikia keliavimo džiaugsmą. Anądien vakarienevau su kitu keliautoju. Vežasi minimumą daiktų, valgo daržovių salotas, pilkis aliejaus sakau, oho, kaip skiriasi skonis su aliejumi, taria. Šypsausi į ūsą. Tai, žinoma, kad skiriasi, kam, manai, tą butelį su savimi tąsau?

Vakar vakare susivokiau, kad per daug lekiu. Kad kelintą diena kaip dingo ramybė, atsipalaidavimas. Per pietus sustabdžiau vidinius arkliukus, perplanavau maršrutą. Ilgiau likti Danijoje. Važiuoti ne daugiau 75km. Kažkada persikelti į Švediją. Plaukti keltu iš Trellerborgo į Klaipėdą. Noriu grįžti anksčiau nei planavau, reikia nemenkų atostogų po tokių atostogėlių.

Ateina blogo oro frontas. Jei prognozės išsipildys, o jos paskutiniu metu pjauna pro šalį, imsiu namuką kempinge, vat man ir laisvadienis bus.

Mes esame kelyje ir kas mums padės, jei ne mes vieni kitiems? Pasakiau merginai taisydamas jos padangą. Nors ne, taisyti netinkamas žodis. Padariau, kad galėtų nuvažiuoti iki artimiausios dviračių parduotuvės.

Gražu Danijoje arba gražu vakarinėje pakrantėje per kurią dabar važiuoju. Olandija ir Vokietija tyliai rūko kamputyje.

Antra diena nenuvažiuoju tiek kiek esu suplanavęs. 85 yra maksimalaus skaičius. Kaupiasi nuovargis, senka vidinė baterija. Ar tik nebūsiu prisikalbėjęs kad man nereikia laisvadienių?

Klausia manęs ar tai yra tavo gyvenimo kelionė? Galbūt taip, galbūt ne, nežinau. Žinosiu, atsakau, kai nebegalėsiu keliauti arba tik pačioje pabaigoje (kaip sakė T.S.Garpas, we are all terminal cases). Žiūrėsiu* į savo keliones ir tik tada pasakysiu, aha, šita buvo manoji gyvenimo kelionė. Bet ar prisiminsi visas, klausia. Tam yra dienoraščiai!

Įlėkiau šiandien į Daniją. Kol kas žymiai smagiau nei Vokietijoje. Tik norėtųsi, kad nacionalinė šiaurės jūros dviračių trasa nebūtų pratempa bjauriais žvyrkeliais. Nedaug kilometrų, bet nedžiugino. Ir tai pirmi žvyrai per beveik 3000 kilometrų.

* sutinku su senovės graikų požiūriu į ateitį ir praeitį. Jiems praeitis, tai ką matai priešais save. Ateitis, tai kas už nugaros.

Ryte šalia įsikūrę automobiliniai keliautojai, domisi kokios šalies vėliava, iš kur, į kur. Dovanoja obuolį ir apelsiną. Atrodo smulkmena, bet man kelia nuotaiką iki dangaus. Kaip kelionėse pamačiau dauguma žmonių yra gero linkintys. Blogiečių yra mažuma, tik jų nedori darbai plačiai sklinda.

Vis tik mane šiek tiek stebina žmonių nuostaba kai sužino kiek jau nuvažiavau ir kiek dar liko. Man pačiam atrodo, kas čia tokio, imi, važiuoji, nuvažiuoji. Nesijaučiu darąs kažką išskirtinio. Dviratinė kelionė – ne raketų mokslas.

Dainavau šiandien BIX priedainį – o man taip norisi pakilti į orą, iš ten matyti kur baigiasi tvoros. Daug šiandien tvorų, dar daugiau vartelių. Po trisdešimties pamečiau skaičių.

Naktį prabudęs girdžiu kaip kažkas taršo paliktas šiukšles. Varnos, galvoju, arba žuvėdros. Prisimenu kaip Prancūzijoje varnos ištaršė neatsargiai paliktas atliekas. Keliuosi aiškintis reikalų. Ežys nosį sugrūdęs į skardinę nuo guliašo. Piktas, neatiduoda, šnypščia. Atėmiau, padariau iš jo spygliuotą kamuolį, pavoliojau po pievą. Man linksma, ežiui, spėju, ne iki juokų. Paneriant į miegus girdžiu jo letenų šlumsėjimą per lapus.

Naktinis dangus jau tamsus ir gilus, žvaigždės ryškios, rudenėja.

Kaip ten sako, žmogus planuoja, dievas juokiasi? Man šiandien kaip tik tokia diena. Vietoj planuotų 87 teko nulėkti 107. Pirmas plano pagriuvimas menkas, tvora ant kelio, apvažiavimas +5km, ką jau čia, ne pirmą kartą. Antras rimtesnis. Keltis per Elbę planavau rytoj. Kempingas netoli perkėlos. Tik tiltas link kempingo pakeltas, kada nuleis, by@#€& (ir kita nenorminė leksika) žino, apvažiavimas yra, +20km. Ryt atgal tuos pačius 20? Nea, nenoriu. Plaukiu per Elbę, lekiu iki kempingo, štai tau ir šimtinė.

Važiuodamas prieš vėją galvojau apie kontrolę. Galiu kontroliuoti vėją? Ne. Ką galiu? Pakeisti mąstymą, iš pykčio, į ramybę. Dar galiu pakeisti maršrutą, tik nenoriu. Įkrentu į vairo apatinius ragus, rašau romaną. Mintyse. Privalumas toks, kad sudėliojęs sakinį nebeprisimenu koks buvo prieš tai. Tik kilometrai kažkodėl greitai nusivažiuoja.

Kempinge, kaimynas, spėju mano bendraamžis, vaišina alumi.

Gera diena.

Galvoju apie kelioninį laiką. Naujojoje Zelandijoje ant atvirlaiškio esu užrašęs, mano galva, vykusį sakinį. Galiu cituoti kiekvienos kelionės dienoraštyje.

Diena kaip metai, mėnuo kaip sekundė.

Šioje kelionėje visiškai neatslenka liūdesys arba namų ilgesys. Kai prisimenu 2018 važiavimą iš Portugalijos, kelios dienos išpuolė itin sunkios. Turbūt dėl šio jausmo turėjau daugiausia nuogąstavimų prieš iškeliaujant.

Galvoju ar norėčiau šitaip keliauti visą likusį gyvenimą. Turbūt ne. Mėnuo, kitas, maksimum metai. Bet gal po metų kelionės mintys pasikeistų? Kol nepabandžiau, tai tik tuščias kalbėjimas. Žmogus aš jau nebejaunas, traukia mane hedonizmas. Staigūs pokyčiai irgi nebe taip džiugina. Rimsta audra.

Kelionių patirtis duoda grąžą. Vakar pamačiau kad šiandien teks minti prieš stiprų vėją. Greitai perplanavau maršrutą, iš važiavimo pakrante, į važiavimą toliau nuo kranto, per miestelius. Tai ir vėjas ne toks stiprus, ir važiavimas įvairesnis. Rašau vis apie vėją, nes nelyja, nėra apie ką daugiau pezėti.

Jau kelintas keliautojas klausia ar darau laisvadienius. Ne. Labai nustemba. Kodėl? Norėjau visiems pasakyti, tai todėl, bet kad mano anglų kalbos žinios per seklios.

Pusiau rimtai, esu terminatorius, robotas, mašina. Kuri niekada nepavargsta ir nesulūžta. Damos užmerkit akis, o subinė, nežinau iš ko ji pas mane padaryta, bet tikrai ne iš mėsos.

Jei rimtai, tai nematau prasmės laisvadieniams. Viena diena nieko nekeičia, reikia kelių dienų, kad normaliai pailsėti. Man vieną dieną būti kažkur nieko neveikiant yra baisiau nei baisu. Važiavimas dviračiu yra, nežinau kaip išversti iš anglų, my happy place. Ryte užlipęs jaučiuosi gerai, vakare nulipęs jaučiuosi dar geriau. Gal kai kurie raumenis ir jaučiasi, bet tai 90km patys nenusimina.

Galų gale poilsis ateis po to kai sužaisiu paskutinį savo gyvenimo žaidimą: dėžę ir liepsnas. Vat tada šitas atomų konglomeratas tikrai pailsės.

Ir pabaigai. Keliauti vienam yra tobula. Noriu minu nesustodamas 50km. Noriu stoju kas kelis metrus. Prie nieko nesiderinu, niekam nereikia taikytis prie manęs. Apie maršruto pasirinkimus net ir kalbėti nėra prasmės. Laisvė.

Kelias vis dar į rytus, pasikinkiau vakarų vėją, kur dingo visi šios dienos kilometrai taip ir nesupratau.

Prieš kelionę atnaujinau įrangą, tarp jų ir palapinę. Senoji vis dar beveik puiki, tik dugnas šiek leidžia drėgmę. Paėmiau Salewa Sierra Leone II. Gali statyti ir išrinkti per lietų, tunelis, bla bla bla, keturi sezonai, giria kas netingi. Vakar ji sulūžo. Vienas iš aliuminio strypų. Su senąja per 7 metus intensyvaus naudojimo – jokių problemų.

Susitaisiau. Tikiuosi veiks. Ir dabar ditirambai Leatherman Signal įrankui. Nežinau ką šioje kelionėje be jo daryčiau. Jau ketvirtą kartą gelbėja mano šikinę. Ypač šiandien, nes kaip nupjauti strypą? Leathermanas turi pjūklą, tiesa medžiui, bet tai ką, pasirinkimas arba nestovinti palapinė arba sugadinti pjūklo ašmenys.

Parašiau piktoką laišką gamintojui. Spėkit ar atsakė. Grįžus namo teks atsiprašyti senos palapinės, paglostyti, pabučiuoti ir toliau keliauti su ja. Ši keliaus kur nors, bet kuo toliau nuo manęs. Tfu.

Šios dienos kelias pasisuko į rytus, vėjas sugalvojo pūsti iš rytų. Dar kažkas įjungė orkaitę. Tai diena išpuolė ne pati lengviausia. Bendravau su vėju. Žinau, kad jam nerūpi vienišo dviratininko murmelės. Žinau, kaip yra beprasmiška kalbėti su gamtos stichija. Bet kodėl gi nepasinaudoti proga ir neišrėkti susikaupusio pykčio bei nuovargio? Tai išriaumojau viską ką apie jį galvoju. Aišku, ne Ahabo lygio prakalbėlė, bet irgi savotiškai pavykus.

Atsirėmiau šiandien į šiaurės jūrą. Beveik pilnai pervažiavau Europos žemyną iš pietų į šiaurę. Ne storiausioje vietoje, bet ir ne ploniausioje.

Prieš kelias dienas pribaigiau ‘Mobis Dikas arba banginis’ knygą. Sunkiai skaitėsi, turbūt dar sunkiau nei Pamuko ‘Nekaltybės muziejus’. Per gyvenimą įvaldžiau viena savybę, ką nors pradėjęs stengiuosi pabaigti. Melville banginiautojų knygą pabaigiau iš antro užėjimo. Manau, kad verta ją perskaityti. Nors vietomis apturėjau nuobodulio, kančios, nesupratimo, bet knyga liko smegeninėje.

Ir garsioji citata:

Esama išminties, kuri yra sielvartas, bet yra sielvarto, kuris yra beprotybė.

Supratau, kad reikia perskaityti Senąjį testamentą. Per daug knygų skaitomų paskutiniu metu cituoja jį.

Kelio duotybė – pažintys, kurios lieka atmintyje visam gyvenimui. Pasivijusi moteris klausia kokios šalies vėliavą vežu, iš kur, kur, kiek dienų. Standartiniai klausimai atsakymai. Įsikalbam. Daug kilometrų riedant kartu (ji specialiai praleidžia savo posūkį ir ilgai važiuoja su manimi) pasakojame savas istorijas. Moteriškai 71, jaunystėje dviračiu nuvažiavusi iš Amsterdamo iki Izraelio, gyvenusi daug metų Indijoje. Atsisveikinant, nulipa nuo dviračio sakydama I need to hug you! Štai tokios istorijos dieną padaro tobulą.

Kempingas irgi tobulas. Tarp jau matytų kempingų neabejotinai yra pirmoje vietoje. O dar galvojau važiuoti nevažiuoti, dar tik 81km, kažkaip mažokai, gal iki kito, dar tik ketvirta dienos, bet kai pamačiau kad tai yra tiesiog gyventojų sodas, nutildžiau visus vidinius balsus ir sustojau.

Daiktų pakavimas, pusryčio gamyba, kitas kuitimasis virsta rutina. Išriedu į kelią pusvalandžiu anksčiau nei kitomis dienomis. Vėsu, apniūkę, dviratis tiesiog skrenda. Kažkokiame miestelyje, ryte!, girdžiu grojamą maršą, žigiuoja pareigūnai, per toli, nematau kokie. Stoviu, klausau muzikos, dainuoju

Eina pulkas linksmai
Tvirtai mušdamas koja
Su daina džiaugsmingai
Visą kelią žingsniuoja

Tik pasikeitusi automobilių numerių spalva man pasako, kad kažkuriuo metu įlėkiau į Nyderlandiją. Būta mano ir šioje šalyje, bet ant dviračio pirmą kartą.

Važiuojant užvaldė jausmas, kad Nyderlandija yra vienas milžiniškas dviračių takas.

Neveikia Visa kortelės. Kodėl?

Parduotuvėje, vaistinėje visi puikiai kalba angliškai. Ko nepasakysi apie mane. Kai išgirdę mano anglišką tartį klausia iš kokios šalies esu, taip ir norisi pasakyti – esu škotas!

Beje, kilto seniai noriu. Gal ir šitai kada išsipildys?

Būna ir taip.

50km nesibaigiantis miestas (Düsseldorf, Duisburg, jų priemiesčiai) nedžiugino, išsekino. Vienu žodžiu – užsipisau. Padėjo alus ir ledai. Ne, ne kartu. Šių dviejų malonumų geriau nemaišyti. Kažkurioje knygoje Remarkas rašė, yra malonumai kuriuos galima sukergti, yra malonumai, kuriais geriau mėgautis atskirai. Geriau ledų ir alaus… Pala, pala. Kodėl staiga užsinorėjau, mokyti kas ką turėtų daryti? Audriau, koks tavo reikalas kas su kuo ką maišo?

Vėliau, idiliškas sekmadienio pavakarys. Senjorai parkeliuose gurkšnoja alų. Bažnyčiose skamba varpai. Jaunimas žaidžia futbolą. O aš esu dviračio riedėjime, alaus gėrime, varpų skambesyje. Esu visur ir esu niekur.

Rašau eilėraštį, bet žodžiai nenori būti kartu. Jei susiklijuoja, pavirsta arba į patosą, arba į didaktiką. Delete.

Nemėgstu didelių miestų. Šiandien Bona ir Kiolnas. Tiesa, Kiolno katedra įspūdinga.

Išbandžiau dešinįjį Reino krantą. Tas pats kas ir kairiajame. Arba sakant kitaip: buvau Germanijoje, mačiau katiną, jis toks pats.

Tai grįžau kairėn, man kaip kairiarankiui, čia kažkaip smagiau.

Paskutinės dienos nelyg gyvenimo proza. Miegas. Valgis. Dviratė. Knyga. Problemų sprendimas.

O kur poezija paklausit jūs? Nežinau. Galbūt labai pavargus, miega?

Zombie apocalypse solution?