kelionės, šiaurėn

#59

Šiandien esu barškutis, bjauriais žvyrkeliais (gerai, kad jų nedaug) – baaar bar bar bar. Tokiomis dienomis gerai ugdosi kantrybė. Sakau, skubi, prilaikyk arkliukus, niekas nesiveja, skubėti nėra kur. Tik veltui ištaškysi jėgas, o naudos beveik jokios.

Sakau sau, kiekviena diena turi vakarą, kiekvienas kalnas – perėją, kiekvienas maršrutas – pabaigos tašką. Viskas galų gale baigsis, netgi ši visata turi pabaigą.

Pusę dienos važiuoju laukinėmis vietomis. Nesimato nei trobų, nei automobilių, nei žmogienos (jautriems, terminas ne mano, jį jau naudojo Malaparte knygoje “Mažoji Neapolio apokalipsė”). Vienu metu pasijaučiau lyg būčiau vienas vienintelis žmogus šioje planetoje.

Stebuklingo grožio laukinė stovyklavietė. Sukūriau laužą, pasistatyti namus, įsirengiu miegamąjį, pasigaminau vakarienę, susitvarkau daiktus nakčiai. Atsisėdu prie laužo, nurimęs, viskas padaryta, gurkšnoju šįbeitą, temsta, ramybė. Nėra jokio ryšio, esu tik aš.

Leave a Reply

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.