tęsinys. I diena, II diena, III diena, IV diena, V diena, VI diena, VII diena, VIII diena

2009-09-30. Sekmadienis (Devinta diena)

Antrą valandą nakties degalinėje – nulis veiksmo. Klausiame degalinės vyruko ar galime kur nors prigulti ir pamiegoti. Kur tik norite 🙂 sako vyrukas. Ieškome vietos. (primenu – palapinė paskendo pirmos dienos vakare ties Pl/Sk siena.) Žolė šlapia – iškrito rasa. Galop randu sąlygiškai sausos žolės plotą po beržais. Lūžtame. Kaip vėliau sužinome, naktį buvo apie 8-9 laipsnius šilumos. Mano miegmaišio komforto temperatūra prasideda nuo 13. Miegoti šiek tiek šaltoka. Tiksliau – pabundu paryčiais visiškai sustiręs.

Tik prašvinta ir stojame į trasą. Taikomės į furas su lietuviškais numeriais – rodome LT ženklą. Tačiau lietuviai furistai važiuoja akmeniniais veidais.

Nepraėjus ir dvidešimčiai minučių jau riedame į Kauną! Tuščiu autobusu!!! Great success. Gerdami kavą blevyzgojom, kad būtų neįtikėtina jei sustotų lietuviai ir pamėtėtų tiesiai į Vilnių ar bent jau iki Kauno. Ir še tau boba devintinės – mūsų žodžiai nuėjo tiesiai metafizikai į ausis.

Autobuso vairuotojai, sužinoję kaip, iš kur ir kiek laiko mes keliaujame, kur ir kaip miegojom pastarąją naktį išvadina ekstremalais 😀

Vėliau leidžia austrų girtuoklių dainas, o autobusas tiesiog skrenda siaurais Lenkijos keliais.

Ties Garliava užklumpa lietus. Iki Kauno veža Latvijos rusas. Klauso neįtikėtinai kokybišką transą.

Ties Kaunu lyja. Lyja smarkiai. Bet stovime nedaugiau dešimties minučių – sustoja nekalbus jaunuolis.

Vilnius. The End.

Dienos reziumė: kažkokia degalinė Lenkijoje ties 8 kelio pradžia >> Vilnius, 3 auto, 699km (viso: 4300km)

I diena, II diena, III diena, IV diena, V diena, VI diena, VII diena, VIII diena, IX diena

tęsinys. I diena, II diena, III diena, IV diena, V diena, VI diena, VII diena

2009-09-29. Šeštadienis (Aštunta diena)

Tik prašvitus visą valandą niekas nestoja. Pėstute kėbliname apie 2,5km į priekį. Anot žemėlapio ten šiek tiek geresnė vieta.

45 min dirbu, po to stoja ktb. Užsikniaubiu ant kelių ir užmiegu. Prabudęs matau, kad ktb kalba su vairuotoju. Jis gali pamėtėti link Vengrijos-Slovakijos sienos.

Vairuotojas, kuriam 33 metai, gimęs Izraelyje, gyvena Budapešte. Vienerius metus keliavo po Indiją be skatiko kišenėje. Mokėsi kovos menų Šao Lin vienuolyne, buvo Vietname. Vasaromis su bendraminčiais Vengrijos kalnuose stato vienuolyną.

Važiuojame kalnų keliais link sienos, o vyrukas be pertraukos pasakoja ką yra matęs, ką moka.

(Update: vyrukas pasakoja kas yra dzen. dzen yra konkretaus tikslo turėjimas (mėnesio ar metų, ar viso gyvenimo – nesvarbu – svarbiausia turėti tikslą) ir gyventi from moment to moment siekiant to tikslo. dabar mes taip ir gyvenam! – sušunkam. ir išties, sutinka vyrukas, jūs dabar gyvenate kaip tikrieji dzen meistrai.)

Išlipame Esztergom mieste. Ieškodami perėjimo per Vengrijos – Slovakijos sieną, kuris yra ant tilto per Dunojų, pasiklystame. Tačiau pasiklysti buvo verta. Nors kojos linksta iš nuovargio, pamatome visas miestelio lankytinas vietas.

Stovime ant tilto per Dunojų. Kai kas rūko. Fotografuoju.

Šturove (Slovakijos miestelis, kitame Dunojaus krante) – valgome, geriame kavą, smaližiaujame saldumynus, tiesiog stumiame laiką, nes prasideda lietus.

Ach, o posakis – dar po vieną kaušą alaus ir traukiame namo – esant už 1500km nuo namų, įgauną visai kitokią prasmę…

Už miestelio, dar nenuėjus iki tranzavimo vietos, vėl pradeda lyti. Joks lietus nebaisus, kai esi tinkamai pasiruošęs kelionei ir dėvi tinkamus rūbus. Apsivelku bolonkę – lengvą, neperšlampamą ir vėjo neperpučiamą striukę. Kelnės pasiūtos iš tokios medžiagos, kuri greitai džiūva. Užtenka menkiausio vėjo – išdžiūva bematant. Papildoma opcija: klešnės nusisega ir jos tampa šortais (panašiai kaip – Легким движением руки брюки превращаются…, брюки превращаются…, превращаются брюки … в элегантные шорты).

Sustojęs vietinis vaikinas paaiškina, kad geriau tranzuoti ant gretimo kelio, ten intensyvesnis eismas.

Kulniuojame link to kelio. Lyja. Automobiliai stoja vienas po kito – taip dar nėra buvę. Deja visi važiuoja po 10-15km.

Prasideda liūtis. Vos spėju susukti kuprinę į neperšlampamą apsiaustą, kad daiktai joje išliktų sausi.

Iš karto sustoja anglas, kuris gali paretėti iki Šahy, 50km iki kito Vengrijos-Slovakijos pasienio miestelio. Pasak anglo, ten tikrai tinkamesnis eismas, nes per Šahy važiuoja visi lenkai grįžtantys namo. Be to, nuo Šahy prasideda pagrindinis Slovakijos kelias per visą šalį. Anglas važiuoja ne daugiau 40 mylių per valandą greičiu. Busiko vairas dešinėje pusėje.

Šahy tranzuojame miestelio centre – prie autobusų stoties. Beveik iš karto į mus dėmesį atkreipia vietiniai jaunieji čigonai. Po geros valandos čigonų jau visa gauja. Ktb ir jos paranoja – panikoje. Priėjęs vyriausias čigonas parina, kad šioji tranzavimo vieta yra labai prasta ir reikia važiuoti už miestelio kažkur miškuose esančią degalinę. Pėstute traukiam link miestelio ribos, kad dingtume tiems vaikinams nuo vaizdo. Beeinant sustoja lenkas kunigas, kunigaujantis Vengrijoje ir aplinkinėse šalyse, kur gyvena didelės vengrų bendruomenės.

Paveža iki Katovicų.

Beveik iš karto, tik spėjus pavalgyti džank fūdo, prisiprašome į fūrą lekiančią iki Lodzės. Oho! Taigi geri 250km reikiama kryptimi. Riedame ne daugiau 90km/h, o furistas per raciją stengiasi mums sumedžioti kitą furą. Tačiau iš lenkų furistų niekas nevažiuoja link Varšuvos – pasirodo Lenkijoje sekmadieniais uždraustas furų judėjimas.

Furoje lūžinėju – akys pačios merkiasi. Furistas daro lankstą nuo savo maršruto ir nuveža iki 8 kelio, kuris aplenkia Lodzę ir veda tiesiai į Varšuvą.

Iššokame degalinėje. Pirma nakties. Geriame kavą ir dėliojame strategijas.

Dienos reziumė: Budapeštas >> kažkokia degalinė Lenkijoje, ties 8 kelio pradžia, 4 automobiliai, 618km (viso: 3499km).

***

Bet kaip čia šalta, jetau jetau… kažkaip negalvojau, kad per 5 paras žmogaus kūnas gali taip priprasti prie kito klimato. Stoviu ir drebu, nors esu apsirengęs ilgas kelnes, marškinėlius ilgomis rankovėmis, megztinį ir striukę. Tuo tarpu lenkai lauke tūsinasi apsirengę šortais ir marškinėlius trumpomis rankovėmis.

I diena, II diena, III diena, IV diena, V diena, VI diena, VII diena, VIII diena, IX diena

tęsinys. I diena, II diena, III diena, IV diena, V diena, VI diena

2009-08-29. Penktadienis (Septinta diena)

Pusryčiaujame. Geriame kavą, kuri netgi kaime yra nuostabi. Vėliau apžiūrime ūkį: triušius, ožkas, kiaules, kukurūzų plantaciją ir pan.

Stabdome automobilius priešais geležinkelio pervažą. Dvidešimt minučių ir riedame link Zagrebo. Furos vairuotojas prastokai kalba angliškai. Kai pradedame aiškintis kur jis važiuoja, atsako trumpai – atsisėsim restorane, pagersim kavos, tada ir pakalbėsim. Geriant kavą vyras pasakoje apie savo pomėgius – esąs didelis melomanas, savo rankomis gaminantis garso kolonėles ir stiprintuvus, kurių Hi-Fi analogai kaštuoja apie 15-20k€.

Išlaipina degalinėje prie įvažiavimo į autostradą aplink Zagrebą. Ktb lepteli – gerai būtų čia neįstrigus. Aha, tikrai gerai būtų neįstrigus. Ir įstrigom – puspenktos valandos.

Kalbame, kad esame eilinėje šiknaskylėje – karšta, vairuotojams nėra kur sustoti, srautas, sprendžiant pagal automobilių numerius, netinkamas. Paprastai iš tokių vietų išveža žmonės, kurie patys yra važinėję autostopu. Jie mato pasyviuoju būdu tranzuojančius žmones ir supranta kad tai daroma iš nevilties.

Pasyvus būdas: kai pusiau guli, pusiau sėdi kelkraštyje ir tingiai mojuoji

ranka. Aš prie mineralinio vandens butelio su power tape priklijuoju vengrijos

ženklą.

Kai jau viltis visiškai numirus, kai jau įvaldytas paskutinis poxūjizmo lygis – sustos bus gerai, nesustos irgi bus gerai – sustoja mergina. Be abejo keliavus autostopu, be abejo žino ką reiškia sėdėti skylėje. Nuveža prie įvažiavimo į autobaną, prie mokėjimo būdelių.

Su ktb apsitariam, kad minimalus atstumas Budapeštas. Rodau vengrijos ir lenkijos ženklus, gestais bendrauju su furistais ir lenkais, kurių važiuoja stebėtinai daug. Ach, ir milžiniška euforija, kai pravažiuoja pora automobilių su lietuviškais numeriais. Pusantros valandos laukimo ir sustoja jauni lenkai važiuojantys į Budapeštą, o kitos dienos ryte – į Krokuvą. Šios dienos minimalus planas – nemiegoti Kroatijoje – bus įvykdytas.

Šiandien stovint daugiau nei dvi valandas saulėkaitoje, neblogai nudegiau rankas ir veidą. Pasak ktb, tampu stebėtinai panašus į vietinius 🙂

Budapešte ir vėl būsi naktinis 🙂

Prapisam paskutinę degalinę prieš Budapešto apvažiavimą ir atsiduriame panašiame rajone, kaip Vilniaus Žemieji Paneriai. Degalinė beveik tuščia. Trinasi keli vietiniai marozai. Nyku.

Sėdim, rūkom.

Privažiuoja vaikinukas, ktb nueina pasiteirauti kur mes esam. Vyrukas paaiškina, o vėliau perveža per visą Budapeštą iki palankios tranzavimo vietos.

Vidurnaktis. Sėdim, rūkom, galvojam ką daryti. Konsensusas – naktį praleisti degalinėje ir pradėjus švisti stoti į trasą. Antrą nakties akys pačios merkiasi. Ktb man siūlo šiek tiek pasnausti. Lūžtu po krūmu kokiai valandai.

Švinta. Paskutiniai kavos lašai ir eisim tranzuoti.

Dienos reziumė: Sisak >> Budapeštas, 3 auto, 386km (viso: 2881km).

I diena, II diena, III diena, IV diena, V diena, VI diena, VII diena, VIII diena, IX diena

tęsinys. I diena, II diena, III diena, IV diena, V diena

2009-08-27. Ketvirtadienis (Šešta diena)

Miegame degalinėje. Dar viena nauja patirtis. Nepakartojamas jausmas, kai paryčiais pramerki akis ir pamatai nuraudusias kalnų viršūnes.

Atsikėlę sliūkiname praustis ir pusryčiauti. Automobilių aikštelėje, šalia autobusiuko, pastebiu pusryčiaujančią porelę. Persimetame žvilgsniais. Vaikinukas atrodo taip, kad jei būčiau mergina – atsiduočiau nedraugavęs 🙂 Kiek paėjęs matau, kad vyrukas atsistoja ir sparčiu žingsniu pėdina link mūsų. Klausimas kur važiuojame. Link Zagrebo sakau. Jie į Slovėniją, per Zagrebą. Mus mielai paimtu kartu. Oho! Kelionėje antras kartas, kai vairuotojai patys siūlosi pavežti.

Ir metafizika visu grožiu. Kai tik pajudame ne į pietų pusę, važiavimas gaunasi savaime.

Porelė, jauni vokiečiai, taip taip, nors neįtikinama, tačiau mus paėmė vokiečiai, važiuoja ne per Zagrebą.

Išlipame didelėje degalinėje. Mūdiname degalinės kabakėlyje. Du espresso ir nuotaika ropščiasi aukštyn. Et, Kroatijoje visur, net degalinėse, puiki juoda kava. O kai paprašai černo kofe, tau visada atneša espresso. Šito turbūt labiausiai trūks.

Lauke karšta. Saulėkaitoje daug laipsnių. Sėdime ąžuoliuko pavėsyje ir tingiai stabdome automobilius (sėdim ir kai pro šalį rieda automobilis, tingiai pamojuojam rankomis). Ąžuoliuko šešėlio vos užtenka dviems žmonėms.

Po dviejų valandų sustoja vyras su senu mersedesu. Štai vien dėl tokių personalijų ir jų pasakojamų istorijų verta trankytis po svetimas šalis, kentėti karštį, dulkes ir kitokius nemalonumus.

Vyrukas, vardu Niko, yra buvęs furų vairuotojas, išmaišęs visą Europą, gabalą Rusijos. Dirba naftos pramonėje kažkokių super didelių mašinų vairuotoju. Daug laiko praleidęs Arabų Emiratuose. Kalba n kalbų, bet geriausiai – arabiškai. Hobis (tik vienas iš jų) radio mėgėjas. Dalyvavo Serbijos-Kroatijos kare (artileristų kuopos vadas).

Daug pasakoja apie karą: kaip apšaudydavo serbų pozicijas, kokias technologijas naudojo, kaip elgiasi artileristai kai jų pozicijas apšaudo priešai. Pamini, kad kare geriausia būti artileristu: nematai ‘tikro’ karo, visada turi karšto maisto, internetą ir kompiuterius, miegi lovoje, turi stogą virš galvos. Kai tavo pozicijas apšaudo priešas turi būti itin greitas, tačiau gyvenime nėra tobulų dalykų 🙂

Dar jis buvęs motociklininkas. Motociklu išvažinėjęs buvusias socialistines šalis.

Nuveža į Zagrebo centrą, prie geležinkelio stoties. Einame su juo pagerti kavos į kavinę.

Niko pasakoja apie minas. Kaip karo pradžioje kroatams pasaulinės ginklų korporacijos nepardavinėjo ginklų ir kaip jie gamindavo savadarbes minas – plieninis cilindras, pilnas sprogmenų, sveriantis 15kg ir apvyniotas ~30 metrų ilgio grandine. Detonatorius – radio bangomis valdomų žaislų elektronika. Įsivaizduokite, kad likdavo iš serbų karių, kai jiems einant pro šalį sprogdavo tokia mina.

Papasakoja kaip tapo leitenantu ir artileristų vadu. Dalyvavo viename tikrame mūšyje, kuriame nukepė du tankus, o trečio jau nebe, nes tas buvo storesniais šarvais. Tas tankas šovė į šalia esantį pastatą. Kaip jis bėgo, iš baimės numetęs visus ginklus. Aš apie nieką negalvojau, aš tiesiog bėgau kiek leido jėgos.

Dar apie marichuaną. Kažkada jaunystėje būnant Amsterdame surūkė kelis jointus iš eilės ir nieko. Jokio poveikio. O vieną kartą Hercegovinos kažkokiame miestelyje nusipirko vietinės gamybos marichuanos, kaip mokėsi sukti jointą, o kai vieną surūkė – my legs was up to sky 😀

Ir jau verslumas vyruko: pats konstruoja, gamina ir pardavinėje radijo stoteles. Kalba, jei į Amsterdamą būtų nuvežęs dėžę tos hercegovinietiškos žolės, tai dabar būtų milijonierius 🙂

Kavinėje su juo praleidžiame daugiau nei valandą. Ir tas laikas tikrai neprailgsta.

Išsiskiriame ir mes drožiame paslampinėti po Zagrebą. Vakaro planas – vakare, traukiniu, traukti į Kroatijos kaimą.
Zagrebas miestas kaip miestas. Kažkuo panašus į n aplankytų miestų, kažkuo skirtingas. Negali pažinti miesto per porą valandų. Tiesiog slampinėji gatvėmis, nesvarbu kokiomis, nes kai neturi nei krypties, nei tikslo, visos gatvės veda reikiama kryptimi. Gal einame iki to bokšto? Einam. Oho, taigi čia katedra. Gražu.

Pamūdinam šiame kabakėlyje? Pamūdinam. Šimtaprocentinis mūdintojų kabakas, kur mūdintojai užsimudinę mūdinti 🙂

Visos geležinkelio stotys kažkodėl sukelia lūdesį. Nežinau kodėl.

Dienos reziumė: Šibenik >> Zagreb, 2 auto, 361km (viso: 2495km)

I diena, II diena, III diena, IV diena, V diena, VI diena, VII diena, VIII diena, IX diena