Praėjusį trečiadienį baigėsi kelionė dviračiu iš Marselio į Genują (iki Milano nenuvažiavom, dėl redakcijai žinomų priežasčių). Kaip visada, rašiau popierinį dienoraštį; reiks, nugalėjus tingulį, suskaitmeninti (aha, tingulys valdo, jau du metai praėjo nuo kelionės Lietuva-Gruzija, o vis dar ne viską perkėliau į šitą blogą; įtariu, kad jau niekam ir nebeįdomu). Dar rašiau trumpas žinutes feisbukyje, draugams ir giminiečiams; dar dokumentavau nuotykius instagrame (kažkur dešinėje yra nuoroda į tas nuotraukas).

Kelionė buvo gera, nepaisant patirtų sunkumų, gautų audrų ir susikaupusio nuovargio. Aušrai kažkurio kelionės metu sakiau, kad esu galvojęs, jog dviratinėse kelionėse jau viską esu patyręs, bet tempdamas dviračius kalnų taku į 16% įkalnę, savo nuomonę pakeičiau; pasirodo ne viską, oi, ne viską esu patyręs.

Prisukom lygiai 650km. Prisimenu puikius dviračių takus Prancūzijoje. Saugų važiavimą per Italijos miestus ir miestelius. Sutiktus žmones. Išgertą statinę balto vyno ir nei vieno sunkaus ryto. Visad prisiminsiu kalnus kairėje ir Ligūrijos jūrą dešinėje.

Kelionė namo. Pradžioje traukiniu Genuja-Bergamo. Vėliau lėktuvas į Vilnių. Ir štai vidurnaktį mūsų nuotykių pabaiga.

Kunigas ant dviračio su sutana. Atvirlaiškiai ir turizmas. Daiktų ir dviračių pakavimas.

Rytas Genujos kapinėse. Karšta, daug uodų.

Pabudus, dangus apniukęs, žada stiprią audrą. Todėl nieko labai smarkaus daryti neplanuojame. Pradžioje blusturgis (tikiuosi nukauti moka kavos aparatą su gyvenimo istorija; deja, nesekasi); vėliau DM vyras nuveža į Genujos senovinį žvejų miestelį-uostą, dar vėliau į aukščiausias Genujos vietas iš kur puiki miesto panorama.

Atrodo nieko labai neveiki, bet atėjus pietų metui vos pavelki kojas. Tačiau eilinėje itališkoje kavinėje suvalgytas desertas ir išgertas espresso puodelis labai padeda atgauti jėgas.

Dar tik para praėjo nuo mūsų atvykimo į Genują, o žaidžiant su DM dukra itališkų žodžių žodynas smarkiai papilnėjo. Supratau, kad jei taip ir toliau, tai po trijų mėnesių laisvai kalbėčiau itališkai; kažkaip labai lengvai ši kalba lenda į galvą.

Išties, Italija nepalieka abejingu; arba tu pamėgsti ją arba pradedi nekęsti. Tvarkos, prie kokios esame pripratę mes, šiauriečiai, čia maža, bet žmonės atsipūtę (gerąją to žodžio prasme) ir laimingi.

Iki tikslo, t.y. Genujos, likę apie 60 kilometrų. Ryte greit pusryčiaujame, greit pakuojame daiktus, skubėdami išvažiuojami link tikslo. Paskutinė mynimo diena. Paskutiniai kilometrai. Kelias ir vėl vingiuoja per vieną ilgą nesibaigiančių miestelių virtinę – Bergeggi, Vado Liguria, Savona, Albissola Marina, Celle Ligure, Varazze, Arenzeno. Diena kiek apniukus, priekyje arba kairėje virš kalnų kabo pilki debesys, bet nelyja ir yra šilta. O mes riedame savo kilometrus. Sustodami pailsėti, atsigerti vyno, pavalgyti. Pora nemenkų pakilimų, nemažai tunelių (trumpų), kaip visada ir kaip jau spėjome priprasti, mėlyna jūra.

Taip labai neskubant, saule krypstant vakarop, įvažiuojame į Genują. Genuja jau didmiestis. Norint nuvažiuoti į centrą, kur gyvena mano seniai pažįstama ir labai brangi draugė, reikia važiuoti daugiau nei 14 kilometrų. Gatvės iš pradžių siauros, po to platėja, platėja ir štai jau važiuojame keturių juostų autostrada. Karšta, daug automobilių, daug triukšmo; vargas. Bet žinome, kad tikslas jau čia pat, miname sukandę dantis; kas belieka.

Ir štai mes vietoje. Apsikabinimai su DM, su kuria paskutinį kartą matėmės prieš septynis metus, istorijos pasakojamos pertraukiant vienas kitą arba bet patį save, taurės vyno ir žiū, jau beveik naktis, o akys pačios merkiasi. Po Toulon varguolių viešbučio pirma naktis lovoje. Ir dar kokioje!

Ryte paaiškėja, kad vakar sugebėjau peršalti, sveikata nėra labai gera.

Diena žada būti graži, o mūsų laukia Savona.

Sveikata nepablogėja, džiugu.

Pats kelias per nesibaigiančius mažus itališkus Ligūrijos miesteliu. Maži, su daug siaurų gatvių, senamiesčiai jaukūs, senos bažnyčios, visų namų langai su žaliomis langinėmis. Kelias beveik visą laiką vingiuoja jūros pakrante. Kaip vakar – į miestelį nuo kalno, iš miestelio – į kalną. 

Pradėjus važiuoti po kažkurio laiko pastebiu, kad GoalZero saulės baterijos nebekrauna mobilaus. Perkraunu telefoną. Nesikrauna. Įtariu laidą. Važiuojame per miestelius ir ieškome parduotuvės, kurioje parduotų reikiamą laidą. Telekominikucijų parduotuvėje randu ir perku. Už 15€! Tokio brangaus laiko nesu pirkęs.

Kelias gražus, kairėje kalnai, dešinėje visų atspalvių mėlynos spalvos jūra, priekyje juodas asfaltas.

Iki Savonos nenuvažiavome, apsistojome kempinge prie Spotorno. Pirmas kempingas šioje kelionėje kuriame palapinę statome ant žolės ir kuriame palapinės kuoliukus lengva įsmeigti į žemę.

Vakarojame jūros pakrantėje.

Kelias nuo Sanremo iki Laigueglia. Sanremo prasidėjo puikus, netgi, sakyčiau, prabangus, dviračių takas, kuriuo važiavome apie 27 kilometrus. Dvirtakis baigėsi pusantro kilometro vien dviratininkams skirtu tuneliu. Vienas malonumas važiuoti tokiu taku šalia Ligūrijos jūros. Pakeliui pravažiuojame miestelį skambiu pavadinimu Imperia. Vaizdai nuostabūs. Už Imperijos serpantinai ir apie 350 metrų pakilimas.

Nespėjus išvažiuoti iš Sanremo užklumpa vidurvasario liūtis, laiku suspėjame pasislėpti autobusų stotelėje. Pusvalandį smagiai lyja, po to išlenda saulė, galima ramiau važiuoti toliau.

Visą dieną važiuojame panašiu ritmu: nuo kalno nusileidžiame į miestelį, iš miestelio išvažiuoji ir kopi į kalną. Primena prieš du metus pravažiuotą Juodosios jūros pakrantę Turkijoje. Tik pakilimai ne tokie statūs ir ne tokie ilgi.

Ilgokai ieškome kempingo. Keliuose administratoriai krato galvas, kai pasakome, kad tik vienai nakčiai; kiti visiška visatos šiknaskylė; vienas itin brangus (37€!!!), taip važiuojame tolyn į kiekvieną kempingą. Stojame miestelyje Laigueglia, kempingas prie vargingesnių, o pagal kainą būtų galima priskirti prie brangesnių. Ką jau padarysim, imam. Kai esi atvažiavęs į itališką Palangą, tenka susitaikyti su tuo ką gauname.

Vakare sėdime ant jūros kranto, kas skaito, kas klauso muzikos. Vėliau vaikštome po miestelio senamiestį – siauros gatvės, daug restoranų, mažai žmonių.

Pabundame nuo lietaus lašų kapsėjimo į palapinės brezentą. Tiksliai kaip vakar rašė orų prognozėse. Snaudžiame. Planuojame šiandien niekur nevažiuoti ir likti antrai parai šiame puikiame kempinge.

Vėliau prasideda visiškas pyzdiecas – smarki audra, žaibai, nesibaigiantis griaustinis, vanduo bėga kaip iš kibiro. Pro palapinės stogo oro liukus vanduo pradeda bėgti į palapinės vidų. Rengiuosi striukę, einu į lauką. Rūbai permirksta kiaurai per penkias sekundes. Vandenį į palapinės vidų purškia net pro uždarytus liukus. Smagu.

Tinginiaujame paplūdimyje. Praslinkus audrai diena išgražėjo, galima visiškai atsipūsti nuo pedalų minimo.

Kelias nuo Menton iki Sanremo, Italijoje.

Šiandien, dienai net neįpusėjus, įvažiavome į Italiją. Iš karto pradėjome lyginti abi šalis iš dviratininkų pozicijų. Italijoje daugiau netvarkos, daugiau triukšmo, ne tokie geri keliai ir toks jausmas lyg būtų viskas taip pat kaip Prancūzijoje, bet kartu viskas truputį kitaip. Man susidaro įspūdis, kad Italijoje tvyro organiškas laukiniškumas. Kartu su Aušra prieiname išvados, kad jie tiesiog daugiau atsipūtę ir daug laisvesni nei prancūzai.

Ir toliau tenka važiuoti per vieną ilgą nesibaigiantį miestą (Ventimiglia – Berdighera – Ospedaletti – Sanremo). Eismas pakankamai intensyvus, bet važiavimas nevargina.

Pats kempingas pakankamai prabangus, ant jūros kranto, bet pinigų daug nenuplėšia. Palapinę tenka statyti ant plytelių. Bet šalia jūros. Palapinę statome prie lauko kavinės stalo, taigi nereiks sėdėti susirietus ant žemės. Vėjas šiandien stiprokas ir nors oras sušilęs iki 25 atrodo, kad yra kur kas vėsiau.

Miegosime klausydami bangų mūšos.

Ryte planuojame važiuoti iki kempingo esančio Menton miestelyje. Apie 45 kilometrai, tad jau šiandien pravažiuosime šitą, atrodo, niekad nesibaigsiantį miestą. Važiuojame nuo Nicos priemesčių iki Menton per Monaką. Ryte apvaikštome Nicą, kurią pasiekiame įspūdingu dviračiu taku. Ant tako nupiešti ženklai ribojantis dviratininkų greitį. Artėjant prie centro dviratinio greičio ribojimas 6km/h.

Išvažiavus iš Nicos neblogas ir ramus kelias iki Monako. O Monakas didelis, triukšmingas, aplink vienas ant kito lipantys dangoraižiai, minios žmonių, prabangūs automobiliai. Per visą šitą ‚džiaugsmą‘ mes riedame dviračiais apkrautais turistiniai daiktais.

Išsiunčiame giminaičiams ir draugams atvirlaiškius. Kažkaip sugebame išvažiuoti iš Monako. Pakeliui nusiperkame dujų balionus primusui. Kelias baisus. Minios važiuoja iš darbo Monake – automobiliai, motociklai, motoroleriai. Karšta, nors visa diena buvo apniukus. Keikiuosi aš, keikiasi Aušra. Paskutiniai 9 kilometrai prailgsta. 

Miestelyje ilgai ieškome kempingo, navigacija rodo nesąmones, sugebu apsižioplinti pats, atsiduriame prie laiptų (itin stačių ir labai ilgų) į kempingą. Reiks važiuoti aplink, o tai papildomi kilometrai. Bet ne kilometrai jaudina, o pakilimas į kalną. 

Istorija vos nesigavo kaip to namuko ir nykštuko – Aušra lipa laiptais patikrinti ar yra kempingas viršuje, pasilieku laukti apačioje. Po geros valandėlės neišveriu ir bėgu laiptais aukštyn ieškoti Aušros (jos mobilus, pasirodo, mano dviračio krepšyje). O jau laiptų statumas ir ilgumas! Atrodo lyg liptum į dangų pas Petrą. Viršuje Aušros nerandu, randu kempingą, susivokiu, kad ji eina aplink, lekiu tais pačiais laiptais žemyn. Apačioje susitinkame. Važiuojame aplink. Nors važiuojame yra per ne lyg švelnus žodis. Tiksliau – tempiame dviračius įsirėžę į kalną. Prakaitas bėga upeliais. Bet, koks vyno gardumas po visko!

Kempingą praminėm varguolių arba proletariato kempingu. Nors nuo vakarykščio prabangaus kainos skirtumas tik vienas euras. Kaip sakau – skurdą ir prabangą Prancūzijoje skiria vienas euras.

Vidurnaktyje pradeda, įvairiomis kalbomis (italų, prancūzų, anglų, vokiečių) rėkauti vyrukas. Arba girtas, arba su atsisukusiais varžteliais. Rėkia, kiek suprantu, visiškas nesąmones arba tiesiog šūkčioja beprasmius garsus. Po valandos kitos nurimsta.

Ryte, su Aušra, bandom atspėti kuris iš kaimynų linksminosi naktį. Turim du įtariamuosius. Vienas jaunas, kitas pagyvenęs, prie abiejų personažų palapinių nemažai tuščių butelių. Kuris iš jų naktinis triukšmadarys taip ir nesužinojome.

Važiuojame iš Kanų iki Nicos. Vakar baigėsi viryklės dujos, tenka pusryčiauti be kavos. Todėl minti sunku, o akys iki galo taip ir neatsimerkia. Jaučiu kad pradeda kauptis nuovargis. Aušrai, matau, tas pats, nėra nuotaikos ir pavargus. Nicoje įkalu puodą espresso – akyse pašviesėja, galva nustoja skaudėjusi.

Kelias – pragaras. Pajūris pilnas poilsiautojų (vis tik sekmadienis), keliu zuja daugybė automobilių, karšta.

Antibuose ieškome maisto parduotuvės, nerandame. Todėl, neplanuotai, apvažiuojame visą Antibų kyšulį. Ilsimės nuo miesto triukšmo ir karščio akmenuotoje jūros pakrantėje. Kempingas beveik įvažiavus į Nicą, jame prašo mažiausiai pinigų, o yra pats patogiausias ir geriausias – jau vien baseinas ko vertas. Tai tingiai leidžiame sekmadienio popietę prie baseino.

Ryte dangus apniukęs, pusryčiaujant maloniai vėsu. Apačioje, kaip ir vakar, lekia traukiniai.

Nuo St.Raphael iki kanų kelias beprotiškai gražus; kelias vingiuoja palei jūros krantą, tai aukštyn, tai žemyn. Kairėje kalnai (pakankamai aukšti), dešinėje visų atspalvių mėlynumo Ligūrijos jūra. Aušra į visus kalnus užvažiuoja savo eiga, nors dar prieš savaitę, į tokius pačius pakylimus ėjo pėsčiomis. Šaunuolė.

Šiandien planuojame trumpą važiavimą – stojame prieš Kanus, kempinge, pralaukiame vidurdienio karštį ir išlekiame, su dviračiais, apžiūrėti miestą. Paklaidžiojus atsiduriame prie pastato kur vyksta filmų festivaliai, paslampinėjame po senamiestį, užvažiuojame iki aukščiausiai esančios Kanų bažnyčios. 

Dienos pradžioje, važiuodami puikiuoju keliu, jaučiamės lyg lėktumėm dviratininkų autostrada. Tiek daug plentininkų šioje kelionėje dar neteko matyti.

Kažkurioje vietoje mums ilsintis po eilinio pakilimo, dviračiu pasiveja ir užkalbina lietuvis. Primas po aštuonių dienų. Atvažiavo į reklamos festivalį Kanuose, laisvu laiku išsinuomavo plentinuką ir suka kilometrus aplink Kanus.

Pusryčiaujame dviejų driežiukų draugijoje – iš pradžių jie žaidžia imtynes, vėliau atbėga pasmalsauti kokie turistai valgo po medžiu. Nors dar nėra ir devynių ryto, bet saulė kepina.

Išvažiuojame iš kempingo po devynių dešimt. Šis skaičius tampa tradicija – jau kelintas rytas išvažiuojame tokiu pačiu laiku.

Vėl puikūs dviračių takai, vėl giedras dangus, iki 25 sušilęs oras ir neįkyrus vėjas. Kažkiek tenka važiuoti keliu, bet jis nėra labai intensyvus. 

Važiavome iš San Tropez iki Frei/St.Raphael.

Kelias iš La Lavandou iki San Topez. Ryte pasikalbame su kaimynais italais keliaujančiais išsinuomotu dideliu kemperiu; vyrukas gerai žmonos išmuštruotas: skalbia dukrų maudimukus, tvarko kemperį, gamina valgyti ir šiaip rūpinasi visu ūkiu.

O daugiau, kol kas, nėra apie ką rašyti – vėl dviračių takai, vėl saulė ir giedras dangus.

Anksti ryte, kaip ir visada, pažadina įkyrus u-hu-hu, u-hu-hu. Ghrrr.

Šiandien kelias iš Giens iki La Lavandou. Planavome važiuoti dar toliau, bet dangus pradėjo niaukstytis, o mes turėdami karčios praėjusių dienų patirties, susirandame artimiausia kempingą, statome palapinę, gaminamės pietus. Ir pradeda lyti. Kaip pagal grafiką, nes jau kažkiek po pirmos. Laukiame kada nusto lyti, o nustos tikrai, kažkur už keturių valandų 🙂

Šiandien visą dieną važiavome vien tik puikiais dviračių takais. Tikėkimės kad jų ir toliau bus tiek pat. Ir šiandien dviračių takai pilni dviratininkų pensininkų su plentinukais. Pamatai žilą senuką neprastu tempu pūškuojantį į kalną ir juokiesi tyliai, nes toks jausmas, kad jis jau sunkiai bepaeina, o vis dar važinėja dviračiu.