dviratizmas

lūžio nemalonė

daugiau nei 5 metus neturėjau rimtos dviratinės traumos. iki šio antradienio. lyjant smagiam vidurvasario lietui ir leidžiantis nuo narbuto kalno, priekinis ratas slystelėjo ant šaligatvio plytelės, o aš tėkštelėjau ant to pačio šaligatvio. atsistoju. kojos skauda, bet lankstosi. viskas gerai. rankų delnai nudrožti iki mėsos. iki vestuvių užgis. dešinė ranka (jau ne kartą laužyta) irgi sveika. hm, nejau ir vėl sėkmingas griuvimas? bet pala, o kodėl kairė ranka taip sunkiai ir skausmingai juda? ir dar kaulai braška? aha, vėl lūžio nemalonė. 

rentgenologė pamačius nuotraukas tarsteli – užjaučiu, blogas lūžis. ir išties blogas. nulūžo stipinkaulio viršutinė dalis arba liaudiškai kalbant, stipinkaulio sąnarinė galvutė. teko gultis ant operacinio stalo. chirurgai kalba, kad viskas, kiek tai įmanoma tokioje situacijoje, yra gerai. tik rankoje visam laikui apsigyveno pora varžtų. 

pagal visas prognozes ant dviračio galėsiu sėsti tik rugsėjo pabaigoje…

dviratizmas, kasdienybė

joninės

ilgąjį savaitgalį, aka jonininės 2013, su savo svarbiausiu žmogumi važiavome dviračiais žemaitijoje – salantų regioniniame parke ir žemaitijos nacionaliniame parke (dauginčiai – kartena – salantai – mosėdis – plateliai – žemaičių kalvarija – plungė). trys dienos ant dviračių ir 150km

prisimenu puikius kelius; važiavimo dviese malonumą; a. platelių prakeiksmą; plokštinės šaltojo karo muziejų; sekmadienio naktinės liūties barbenimą į palapinės tentą; joninių nakties laužą; a. katrybę; saulę; puikią nuotaiką; gerą laiką; pamatytas bažnyčias.

ir instagraminės nuotraukos, kaip be jų 😉

dviratizmas

383

savaitgalį skyriau dviračiui, keliui ir savo žmogui. šeštadienio vakare dviračio borto kompiuteris rodė 215km, sekmadienio vakare – 168km. Šiek tiek pasivažinėjau. Jei kas iš skaitančių važiuosite zarasų rajone, rekomenduoju pravažiuoti 179 keliu – nuo dūkštų iki dusetų. kaip pasakytų v.kernagis – beprotiškai fantastiškas kelias.

o dabar prisimenu: ties švenčionėliais užklupusią galingą vasaros audrą; pietus miške pliaupiant lietui ir savo gerą nuotaiką; vakarėjantį salako miestelį; vakarinę saulę gražutės parko miškuose; 179 kelią; dusetų apylinkes; pakalnių regiono kalnelius; vatines kojas; nuovargį; sugrįžimo džiaugsmą; apsikabinimo malonumą.

šiandien atsikėlęs ryte, galvojau, kad į dviračio pusę žiūrėti nenorėsiu. klydau. važiavau į darbą ir džiaugiausi, kad nieko neskauda. na gal tik subinę šiek tiek jaučiu 😉

b/w, foto, kodak, zenit-et

tūkstantis varstų

zenit et / monoklis / kodak bw400cn

Nuo mano lango lig tavo durų tūkstantis varstų.
Per visą naktį po visą miestą šešėlių žingsniai.
<…>
Nuo mano delno lig tavo skruosto prieblandos vėsios,
Šešėlių žingsniai, užburtas rūmas, vaiduoklių aidas.

/V.Kernagis/

kelionės

indija. grįžus

grįžus iš indijos, galiu sau pasakyti, kad buvo gerai, kad patiko, kad dar kada nors sugrįšiu (į pietinę dalį). tadž mahalas ypatingo grožio statinys. anot b.clinton – žmonės skirstomi į dvi grupes – matę tadž mahalą ir jo nematę.

dar prisimenu balandžio pradžios +36 karštį; daug žmonių; transporto chaosą; važinėjimą priešpriešine juosta kai labai reikia, tik vieną matytą autoavariją; skurdžių dainuojamas dainas; šventyklų grožį; induizmo religijos demokratiškumą bei atvirumą; sandalo kvapą; nosį riečiančius varanasi geležinkelio stoties kvapus; skanų, pusiau aštrų vegetarišką maistą; nelabai skanų alų; šventą gango upę ir paryčiais, tekant saulei, valtyje sukalbėtą maldą – hari hari gangi, hari hari gangi…

dar kažką tikrai pamiršau, bet turbūt nesvarbu.

šiek tiek mobiliakinių instagraminių fotografijų.

kelionės

indija

prieš daugiau nei pusę metų pradėti planuoti, po to laukti, kartais pamiršti, po to vėl laukti ir štai penktadienį vilnius-helsinkis-delis. džaipūras. agra. fatehpur sikri. jhansi. orchha. varanasi. dar tadž mahalas. ir dar daugiau vietovių sudėtingais pavadinimais. dar aštraus maisto. betvarkės. kokofonijos. kvapų.

visa tai vadinasi – pasitrankymu po indiją. šalį, kurią vieni dievina, kiti nemėgsta ir spaudosi kraujais, tačiau abejingų jai nėra.

kasdienybė

2013 pasitikus, 2012 prisiminus

kaip jau tapo tradicija – dedu 2012 kiekvieno mėnesio po labiausiai klausytą dainą (2010, 2011)

šiek tiek daugiau nei 10.000 kilometrų dviračiu. planą (7.000km) viršijau su kaupu. turbūt pirmą kartą, per savo dviratininko karjerą, nuvažiavau daugiau nei 10.000 kilometrų. ir kas labiausiai malonu, kad apie 50% kilometrų nuvažiuota kelionėse.

įspūdinga kelionė po naująją zelandiją (pažadėjau kada nors čia sugrįžti, su dviračiu); 40 dienų dviratinė kelionė rumunijos bulgarijos turkijos gruzijos keliais.

žvelgiant atgal: metai buvo geri. netgi labai geri. daug keliavau. susipažinau su daug įdomių žmonių. daug važinėjau dviračiu. supratau, kad ir toliau noriu fotografuoti.

2013 planai.

dviračiu nuvažiuoti ne mažiau 8.000km.

balandį indija.

liepą, jei viskas pavyks, per rusijos gilumą dviračiu.

stengtis daugiau fotografuoti.

Next Posts