Browse Category by kelionės
Portugalija-Vilnius

Solo 10

Pradėjo dienos painiotis, visą dieną galvojau, kad yra spalio 3, pasirodo 4.

Visa rytą prapliurpėm su Carlos, apie dviračius, keliones, fotografiją. Kelionės duotybės: žmonės, kuriuos sutinki ir tai ką iš jų sužinai ar išmoksti.

Stojau į kelią, labai vėlai, buvo jau po 11. Bet po truputį po truputį ir atvažiavau į stebuklingo grožio laukinę stovyklavietę.

Carlos darbai
Keliukai
Jau pasimato ir aukštesnių kalnų
Vaizdas iš palapinės

Portugalija-Vilnius

Solo 9

Šiandien pirmą kartą miegosiu namuose pas vaikiną iš warmshowers. Carlos vardu. Gyvena kalnuose, keli kilometrai nuo vandenyno į kalnus. Teko pavargti kol tuos kelis kilometrus pakilau į viršų. Bet vertėjo. Nes gamtos grožis neaprašomas.

Ramu ir tylu čia. Besileidžianti saulė apšviečia prieš akis dunksančius aukštus kalnus. Zylioja paukščiai. Sodo aptvare žolę rupšnoja avys. Iš kažkur atsklinda moters šnekta.

Pabaigiau skaityti J.Samarago “Kai mirtis nusišalina” (negalvokit, kad aš tik važiuoju dviračiu, mėgaujuosi gyvenimu, alų vyną geriu ir nieko daugiau neveikiu). Knyga patiko. Kaip ir kitos iki šiol perskaitytos Saramago knygos. Žinoma, kaip visada, tenka pavargti su jo rašymo sintakse, bet nuo to dar smagiau.

Portugalija-Vilnius

Solo 8

Jau antrą diena stiprus priešpriešinis vėjas, iki suplanuoto kempingo (kuris neaišku ar veikia) dar buvo likę daugiau nei 20km, nuvažiuota jau 80km, spjoviau, nes jau ėmė nervas ir pyktis, per booking.com užsisakiau hostelį, nes kaip tik buvau didesniam mieste Avile, bet pasirodo tai ne hostelis, o dar vienas lygmuo, neaišku ar aukštesnis ar žemesnis, ispanai vadina pension, butas perdarytas į kambarius numigti, aplinka tiek pobaisė, kad ima juokas, diedukus prižiūrintis ūkį – personažinis, moka angliškai penkis žodžius, aš ispaniškai jau visus dešimt, susikalbėjom, dar net ir apie dviračius dėjom kalbos, nes manoji dviratė, kartu su manim kambaryje.

Portugalija-Vilnius

Solo 7

Turiu visą pasaulio laiką, kurio kasdien vis mažiau.
Turiu visą pasaulio laiką, kuris niekad nesibaigs.
Privalau prisiminti tai kas svarbu.
Bažnyčios varpų aidą atsispindintį nuo rudenėjančių kalvų.
Rūko lašus krentančius nuo medžių lapų.
Pilno mėnulio šviesos sukurtus šešėlius ant palapinės.
Vandenyną, kuris niekad nėra toks pats.
Kai pagalvoji, kiek daug telpa tarp dviejų horizontų.
Svarbių ir visai beprasmių dalykų.

Tiek šios dienos poezijos, sugebėjusi neužmiršti.

Vaizdas iš palapinės
Nesėkmė arba teks gert daugiau vyno

Portugalija-Vilnius

Solo 6

Po vakardienos pakilimų, kojos šiandien sunkios, galva nedirba, nuotaika melancholiška. Tad daug nevažiuoju, iki pirmo pasitaikiusio kempingo, kuris, vis dar dirba, bet jau paskutinę dieną. Sėkmė.

Minant mintys klaidžioja kažkur šalimais (o kai jos pargrįžta į makaulę, rašau istorijas, arba romaną, kuris nebus parašytas. Kuriant išgalvotas istorijas, gyvenant savo sugalvotų herojų gyvenimą, bet kuris kalnas yra tik kalvelė), žvilgsnis slysta niekur neužkliūdamas, mini tai į kalną, tai leidiesi nuo kalno, lygių vietų čia nedaug.

Portugalija-Vilnius

Solo 5

Tik pradėdamas šią kelionę negalvojau rašyti kiekvieną dieną, bet taip jau gavosi, kad, kol kas, rašau kasdien.

Išsunkė ši diena mane lyg citriną, 1911m pakilimas ir 91km atstumas. Bekildamas į eilinį 14% kalnioką uždaviau sau klausimą, kada žmogus palūžta? Senis gi kovojo su rykliais tol kol turėjo bent kažkokį ginklą. O kuris kalnas mane pribaigs? Kada gi pasakysiu, vsio b.*#, nusipirksiu bilietą į lėktuvą, nes nu kiek galima? Bet kol kas minu. Tik į priekį. Ir net 18% įkalnės (šiandien buvo kelios tokios) manęs nesutabdė.

Kai jau buvau gerokai pavargęs, ant kelio pasirodė du dideli šunys, labai manimi susidomėjo, man šunys patinka, vienas gi net namie gyvena, bet rodomi dantys draugiškai neatrodė. Tada prisiminiau vieno keliautojo patarimą – rėk kiek turi jėgų, iš širdies ir kiek plaučiai leidžia. Ir užrėkiau. Į tą rekimą sudėjau visą susikaupusį pyktį, ant kalnų, ant savęs, ant pasaulio. Šunėkai, net pritupė. Ir nieko nelaukę nubindzino savo reikalais. Nuvažiavau toliau, jausdamasis daug geriau, gal ne melas tos rėkimo meditacijos? 

Ryte
Kelių grožė
Atpūto vieta

Portugalija-Vilnius

Solo 4

Praėjo tik keturios dienos kai važiuoja vienas ir galbūt dar anksti daryti apibendrinimus, bet keliauti vienam yra tobula. Priklausai tik pats sau ir viskas vyksta taip kaip nori tu. Jokių beprasmių laukimų, kitų norų, ožių, vėlavimo. Kiek pajėgiu save suprasti tai visad buvau autokratinė asmenybė, su amžiumi  tai tik ryškėja. Anot nuvalkioto internetinio juokelio, man daug nereikia, tik patogių batų, skanaus maisto ir absoliučios valdžios.

Taip, keliauti kartu su kažkuo, kažkuria prasme yra smagiau; pokalbiai (man jų kaip ir netrūksta, kol kas); su kažkuo yra drąsiau, pvz. prašyti pagalbos, dabar gi tenka sukasti dantis ir viską daryti pačiam. Bet ar ne taip grūdinosi plienas? 😉

Iš penkių kempingų dirbo lygiai nulis. Apsistojau kažkur kažkokiame miškelyje. Pirma laukinė nakvynė vienam po n metų. Jaučiu kad laukia įdomi naktis.

Iš įveikto kelio statistikos: 79km ir 1423m aukštyn. Kiekvieną dieną užvažiuoju į aukštesnį ir aukštesnį kalną. Turiu pripažinti išsunkė jėgas ši diena, oij kaip išsunkė.

Važiuodamas galvoje parašiau eilėraštį (dievulėliau aukštielninkas paskutinį kartą tą dariau prieš visą amžinybę), įtakotas antro, jau virstančio pirmu, filmo J.Jarmush ‘Patersonas’ bei poeto William Carlos Williams, bet nepatikėsit, neužsirašiau ten ir tada, ir pamiršau. Reik daryt išvadas, nes galvojau, kad tikrai atsiminsiu.

Berašant pakylo rūkas, miške cypsi paukščiai, prietema, jaučiuosi lyg kokiam surealistiniam filme.

Įdomius shortcatus garminas kartais parenka
Portugalija-Vilnius

Solo 3

Hola. El tercer día cuando viajo solo.

Atleidau garmino navigacijai vakarykščius išsidirbinėjimus, nes šiandien maršruto nereikėjo koreguoti, o keliai fantastiško grožio. Tik tas grožis turėjo savo kainą – 1356m sukilimo. Jaučiuosi lyg būčiau minimo žvėris. Pažiūrėjau į terrain map (aha, tik dabar, ot tai keliautojas) ir ką, iki Prancūzijos lengvų dienų nenusimato.

Per tris dienas važiavimo bendravau (jei kelis sakinius galima pavadinti bendravimu) su trimis žmonėmis, kempingų registratoriais, du iš jų kalbėjo tik ispaniškai. Tai kalbuosi su savimi, o kas daryt? Kaip rašė Vonegutas, reikia kalbėti daug ir bet ką, nes kitaip kakarinė užsirauks ir atėjus metui ką nors svarbaus pasakyti, nesugebėsi tos minties išsakyti. Citata labai netiksli, bet mintis ta.

Muchas gracias tiems kas dalina nuoroda į šį dienoraštį.

Portugalija-Vilnius

Solo 2

Manau kad šiandien nuvažiavau maksimumą ką galiu nuvažiuoti turistiniu dviračiu: 112km ir 1227m sukilimo. Jaučiuosi šiek tiek nusikalęs.

Beveik visą dieną pykausi su garmino navigacija, ją vis traukė į kalnus, jei būčiau aklai važiavęs pagal jos pasiūlymus, tai sukilimo turbūt būtų buvę daugiau nei 2km. Gal geriau važiuosiu judresniu keliu, nei dusinsiuos kalnuose. Bet, ten, kalnuose, vaizdai tikrai gražesni, žinau, kelis kartus užsukau, kaip norėjo garminas. Tikrai gražu. O kalnuose minia piligrimų ir 12% įkalnės. Taip vat gyveni žmogus ir renkiesi.

Įdienojus buvo šilta
Portugalija-Vilnius

Pirma diena

Ryte išlydėjau Aušrą namo. Apsikabinome, apsiverkėme, atsibučiavome. Pirmi kilometrai, aplink oro uostą, liūdni ir sunkūs.

Beveik visą dieną kelias sutampa su portugališkuoju Jokūbo keliu, daug piligrimų, kryžių ir žvakių. Bet šventesnis nesijaučiu, o piligrimai galėtų mažiau šiukšlinti pakeles.

Nuvažiavau 95km. Kaip ir nemažai važiuojant su visu turistiniu turtu. Tačiau gamindamas vakarienę, šiek tiek paskaičiavau, po to paskaičiavau dar šiek tiek, niekaip į Lietuvą nespėsiu grįžti iki lapkričio antros jei ir toliau valkiosiuos mažiau nei šimtas kilometrų. Reik susiimti.

Bet gal neverta lėkti kaip akis išdegus, ne varžybos juk.

Šiandien siaurų tiltų diena
Irgi siauras
Buvo labai gražu, bet miestelio pavadinimas išdulkėjo iš galvos.
Pirmos dienos saldus kadras.

Portugalija-Vilnius

Porto

Dvi laisvos dienos Porte. Staiga, vėl atsirado laiko pojūtis (man tai visiškai nepatinka), vėl reikia planuoti, eiti, daryti, galvoti ir t.t. ir t.t. ir pan. Krūtinėje širdį spaudžia nerimo ir nuogastavimo sunkus jausmas. Nesinori išsiskirti su savo žmogumi (nepaisant visų kelioninių apsipykimų). Nesinori trankytis po pasaulį. Kaip visad, nieko smarkiai neveikiant, kur buvęs, kur nebuvęs ima varginti beprasmybės demonas. Visiems šitiems jausmams nurimti nepadeda nakties vynas ir pokalbiai po pilnu mėnuliu.

Bet visa tai praeis.

O Portas? Ypatingai gražus. Net man, miestų nemėgėjui, jis patiko.

Portugalija-Vilnius

Nykstanti dimensija

Stebiu kaip laikas, mūsų pasaulio ketvirtoji dimensija, trūkinėja ir nyksta, nelyg smėlis pasemtas į delną, byra pro pirštus, kol delne lieka tik kelios smiltelės. Dingo savaitės dienos, dingo mėnesio dienos, dar prisimenu kuris mėnuo, bet reikia sustoti ir šiek tiek pagalvoti. Dingsta kelionės pradžioje nutikę nutikimai, kelio mintys, įveikti kalnai.

Žinau, kad laikas vis dar egzistuoja, bet kažkur šalia, kažkam kitam. Nes saulė vis dar pateka ryte ir vis dar nusileidžia į Atlanto vandenyną.

Gera yra gyventi su dingusiu laiko jausmu; puiku yra virsti gyvūnu, gyvenančiu saulės ritmu; minti dviratės pedalus; mėgautis vandenyno vaizdais; tiesiog gyventi; būti čia ir dabar.

Portugalija-Vilnius

Iš lėto, po truputį

renku daiktus (benzinas, druska, etc) ir pagreitį. Tai ką ankstesnėse kelionėse reikdavo padaryti čia ir dabar, arba net užvakar, šioje kelionėje turiu prabangą tempti gumą kuo ilgiau. Neturiu kavos? aij dzin, bus galima nusipirkti rytoj (nors apie kavą turbūt meluoju, nors gal ir ne, neprisimenu kurią dieną ją nusipirkau).

Vis dar negaliu patikėti, kad tai ką darau yra realu, kad tai vyksta su manimi, kad visa tai esu suplanavęs ir tai įgyvendinu. Atrodo lyg matyčiau save iš šono, lyg tai ne aš daryčiau, o kažkoks kitas, svetimas žmogus.

Portugalija-Vilnius

Lisboa

Lisabona man visada, dar nuo ankstyvos jaunystės asocijuojasi su E.M.Remarko romanu “Naktis Lisabonoje”. Parašęs aną sakinį pagalvojau, kad nebelabai ką prisimenu iš tos knygos, gal tik kelis epizodus ir nuotaiką. Reiktų vėl kada perskaityti, bet kad tas sąrašas reiktų pas mane yra toookio ilgio, kad Remarkui, turbūt, laiko taip ir neatsiras.

Tik tiek, kad tas mintyse susigalvotas miestas nebuvo tokio statumo kalvomis.

kelionės, Portugalija-Vilnius

Kelionė per kontinentą

Kažkada svajota svajonė šiais metais perėjo į planavimo stadiją ir jau beveik po trijų savaičių toji svaja virs kūnu ir krauju.

Rugsėjo viduryje su brangiausiu žmogumi ir dar keliais draugais susipakuojame dviračius į lėktuvą skrendantį į Lisaboną. Iš Lisabonos iki Porto važiuojame dviračiais, geriame vyną, mėgaujamės Atlanto vandenynu, gera kompanija, etc.

Rugsėjo beveik pabaigoje pasodinu savo žmogų į lėktuvą, atsibučiuojame, palinkime vienas kitam gero kelio.

Ir štai prieš mane mano, dabar jau buvusioji, svajonė – už nugaros Atlanto vandenynas, prieš akis Europos kontinentas. Namai kažkur ten tolumoje,  už beveik 4000km. Aš, ištikima dviratė, kelias, 40 dienų iki atostogų pabaigos.

Lisabonoje keldamas prie lūpų taurę pasakysiu sau – šią taurę iki dugno ir jau trauksiu namo.

Kelio neplanuoju. Nežinau ar grįšiu į namus ant dviračio, ar pasuksiu, pvz į Italiją, gal prisibaigsiu Graikijoje. Nežinau, neplanuoju. Bus taip, kaip kelias parodys.

Galbūt nori kažkiek laiko važiuoti kartu? Pasitik mane kur nors Europoje ir minam toliau. Aišku, jei nebijai 100km (mažiausiai) per dieną, nesi tas kuris niurzgėdmas gadina kitiems nuotaiką ir nebijai keliauti be plano.

kelionės, Mongolija

Mongolija. Nuorodos

Mongolija. Grįžus
Mongolija. Žemėlapis

Algirdo dienoraštis

2016.08.13 Mongolija. Diena 1
2016.08.14 Mongolija. Diena 2
2016.08.15 Mongolija. Diena 3
2016.08.16 Mongolija. Diena 4
2016.08.17 Mongolija. Diena 5
2016.08.18 Mongolija. Diena 6
2016.08.19 Mongolija. Diena 7
2016.08.20 Mongolija. Diena 8
2016.08.21 Mongolija. Diena 9
2016.08.22 Mongolija. Diena 10
2016.08.23 Mongolija. Diena 11
2016.08.24 Mongolija. Diena 12
2016.08.25 Mongolija. Diena 13
2016.08.26 Mongolija. Diena 14
2016.08.27 Mongolija. Diena 15
2016.08.28 Mongolija. Diena 16
2016.08.29 Mongolija. Diena 17
2016.08.30 Mongolija. Diena 18
2016.08.31 Mongolija. Diena 19
2016.09.01 Mongolija. Diena 20
2016.09.02 Mongolija. Diena 21
2016.09.03 Mongolija. Diena 22
2016.09.04 Mongolija. Diena 23
2016.09.05 Mongolija. Diena 24
2016.09.06 Mongolija. Diena 25
2016.09.07 Mongolija. Diena 26
2016.09.08 Mongolija. Diena 27
2016.09.09 Mongolija. Diena 28
2016.09.10 Mongolija. Diena 29
2016.09.11 Mongolija. Diena 30

kelionės, Mongolija

Mongolija. Grįžus

Pradžioje šiek tiek statistikos. Nuvažiavome 1040km, per visą kelionę pakilome į 14.000 metrų kalną, pedalus sukome 25 dienas, pati kelionė tęsėsi 30 dienų.

Mongolija graži šalis. Nors tiksliau turėčiau sakyti toji Mongolijos dalis per kurią važiavau – Altajaus kalnus. Man – kalnai visada gražu, visada smagu važiuoti, nors tai reikalauja daug daugiau jėgų nei važiavimas lygumomis.

Prisimenu tą kalnų grožį, ežerus, naktinį dangų. Ir tąją ramybę, išorinę bei vidinę, kurią radau tuose kalnuose.

Prisimenu tą vėją, šaltą ir stiprų, pučiantį į veidą, pučiantį į nugarą; gūsius, kurie verčia iš kojų ir tylą sieloje. Galbūt, vis tik, vardas turi daugiau įtakos tam, kas patinka ir tam, kuo tampame, nei anksčiau maniau.

Prisimenu tą dienų dienomis lydėjusį kobalto spalvos, be jokio debesėlio, dangų. Zenite tamsaus mėlynumo, horizonte balto žydrumo. Atsigulus ant nugaros, susidėjus rankas virš galvos žvilgsnis už nieko nekliuva, tik skęsta beribėje mėlynoje bedugnėje, skęsta akių tinklainėje, skęsta sieloje. Ir tada nebelieka jokių minčių, nebelieka tavęs, yra tik tas beribis, visą apimantis mėlynumas.

Prisimenu tą tylą. Kur gali išgirsti kaip vėjas šiurena jau pradėjusią gelsti kalnų žolę; tylų upokšnio vandens gurgenimą per nugludintus akmenis. Tylą, kurioje gali išgirsti kaip plaka tavoji širdis. Kur laiką gali matuoti tais dūžiais.

Prisimenu tuos beprotiškai ir neįtikėtinai prastus kelius: akmenuotus, žvyruotus, smėlėtus, duobėtus. Ir kai iš nuovargio lūpose dingdavo šypsena, kai iš nuovargio bet kokia veikla prarasdavo prasmę, padėdavo muzika. Toji muzikoje gyvenanti harmonija tempdavo už ausų į priekį, kai nebelikdavo jėgų anei prasmės.

Ir štai, vakar visa tai baigėsi. Jaučiu kaip į sielą, milimetras po milimetro sėlina post kelioninė depresija, bet turiu ją kuo šiek tiek apmalšinti – darbu prie dienoraščio įrašų. Mongoliškas dienoraštis ir panašus į praėjusius dienoraščius ir visiškai skirtingas.

kelionės, Mongolija

Mongolija. Diena 30

Link namų. Šis sekmadienis ilgas visomis prasmėmis: nuovargis ištempia minutes ir valandas iki begalybės, o dėl laiko juostų skirtumų, mums šioji para išsitempia iki 28 valandų.

Lėktuve užmiegu tik atsisėdęs į krėslą, Algirdas ilgai purto už peties bandydamas prižadinti, nes stiuardesės atnešė valgyti. Geriau jau būtų nežadinęs, nes pavalgęs nebesugebu užmigti ir tik snūduriuoju, sąmonė blaškosi ant sapno ir tikrovės slenksčio. Kitoje eilėje visas šešias valandas klykia arba kitaip triukšmauja mažas vaikas, už nugaros esančiose krėsluose dvi rusės putinistės-vatninkės garsiai kalba bei demonstruoja savo mąstymo bukumą.

O manoji sąmonė nuslysta į sapnų pasaulį, grįžta į realybę, vėl atgal; kūnas neranda patogios sėdėjimo padėties; ausų kamštukai nepadeda; laikas išsitempęs ir išskydęs; riaumoja lėktuvo varikliai.

Bet, kad ir kaip sunku sėdėti, vien žinojimas, kad greitai visa tai baigsis, neleidžia galutinai suskysti.

Stambulo oro uoste geriu stiprų espresso, pirma normali kava beveik po mėnesio, ach, tas kofeino poveikis!

Ką tik išrašiau antrą gelinį rašiklį. Nė vienoje iš prieš tai buvusių kelionių tiek daug nerašiau.

Rašyti patinka, nes užrašyti vargai ar nesusipratimai su kitais komandos nariais tampa nebe tokie sunkūs ir slegiantys. Kažkur skaičiau ar girdėjau: tai, ką užrašai, tarsi nusimeti nuo savęs.

Ir klausiu savęs, rašau sau, kad prisiminčiau, kaip buvo ar kad kiti galėtų perskaityti, o skaitydami keliauti kartu? Kuris variantas svarbesnis? Gal abu? Bet ar skaitydamas kito žmogaus kelionių užrašus tikrai gali pamatyti tas vietas, kuriomis jis keliavo? Ir tada prisimenu savo pirmąjį perskaitytą kelionės aprašymą – F. Čičesterio „Džipsi motu aplink pasaulį“. Nepamenu nei kaip toji knyga pateko pas mane, nei kur yra nukeliavusi dabar, bet ir šiandien, praėjus daugiau nei 25 metams, prisimenu ją ir, svarbiausia, kokį įspūdį man tada padarė. Ir ką čia slėpti – vis dar daro. Viena iš tų knygų, kaip dabar berašydamas ką tik suvokiau, padariusi didelę įtaką besiformuojančioms mano pažiūroms. Atmenu, kaip svajodavau pamatyti tas tolimas šalis ir štai, prabėgus krūvai metų, esu išmaišęs nemažą šios planetos dalį. Ir nemenkas skaičius šalių, tada dar tik svajotų, jau aplankyta.

Et, ir koks pavydas ėmė klausantis D. pasakojimo apie Kaprį ir 777 laiptelius. Būtinai kada nors pamatysiu tąją A. Miuntės mylėtą ir taip šviesiai aprašytą salą.

Bet kuris gyvas žmogus geriau už mirusį, tačiau joks gyvas ar miręs žmogus nėra geriau už kitą gyvą ar mirusį žmogų“ iš knygos „Triukšmas ir įniršis“.

Stambule, lėktuvui išriedėjus į pakilimo taką, pilotė mus „nudžiugina“ pranešdama, kad pilotų kabinoje sugedo dešinys krėslas. Sukamės atgal, taisymas užtruks apie pusę valandos. Juokaujame, kad aš su lipnia juosta ir užtraukiamais dirželiais, liaudyje vadinamais sūtraukomis, tą nelemtą krėslą sutaisyčiau greičiau.

Žmogus tai jo klimatinių patyrimų suma, sakė tėtis. Žmogus – suma to, iš ko jisai susideda. Lieka išspręsti – ką daryti su tomis netyromis savybėmis, kurias nuobodžiai išsirutuliuoja į nekintamą nulį: į dulkių ir aistrų aklavietę (…)“ vis dar iš „Triukšmas ir įniršis“. Vis labiau pradeda patikti šioji knyga. Tiesiog kaifuoju skaitydamas Faulknerio žodžių akrobatinius viražus.

Liko tik pusvalandis, ir šių metų kelionė bus baigta. Kaip visada grįžimo iš kelionės sunkumas, kai esi kelias paras nemiegojęs, pasaulį matai lyg per rūką, skauda užpakalį ir lauki nesulauki, kada visa tai baigsis. O praėjus parai jau pradedi gailėtis, kad kelionės buvo tokia trumpa.

Apsikabinimas su mylima. Draugų rankos paspaudimai. Namai.

kelionės, Mongolija

Mongolija. Diena 29

Laukia 17 valandų kelionė automobiliu per Sibirą, Altajaus kraštą.

Ausinės ir muzika. Snūduriuoju, spoksau pro langą, prisimenu ir vertinu kelionę. Visos kelionės kažkuo panašios, kažkuo skirtingos. Man svarbiausia, kaip kelionė pakeičia manąjį suvokimą ir aplinkos vertinimą. Kaip pertvarkau ir į kokius stalčiukus sudedu mintis, kurių kasdienybės rutinoje nėra nei laiko, kartais nei noro anei jėgų tvarkyti bei rūšiuoti. Gera išvažiuoti kažkur, kur gali nutolti nuo rutinos ir pažvelgti į savo gyvenimą tarsi būtum pašalietis.

Kaip, mintiju, šita kelionė pakeitė mane? Turbūt suteikė dar daugiau vidinės ramybės, santarvės su savimi. Nutolęs nuo namų ir artimųjų suvokiau, kaip stipriai myliu savo žmogų.

Kelionė, kuri dar sykį patvirtino, kad reikia išdrįsti eiti tuo keliu, kuriuo nori tavoji širdis. Nemesti pusiaukelėje to, ką esi pradėjęs, nes visada tamsiausias periodas būna prieš aušrą. Kad ir kaip būtų sunku važiuoti prastu keliu, kada nors jis baigsis ir prasidės geresnis etapas.

Šį kartą nuo Mongolijos sienos iki Novosibirsko nuvažiuoti užtrunka tik 15 valandų. Prie oro uosto atvykstame šiek tiek po vidurnakčio. Išlipu iš automobilio skaudančiu užpakaliu, dvokiantis prakaitu, be nuotaikos ir šuniškai pavargęs.

Belieka sulaukti, kada bus galima atlikti visas standartines oro uosto procedūras, bet iki to reikia laukti dar kokias penkias valandas.

Laukimas, kaip visada, nenuteikia pozityviai. Gerai tik viena, kad jau keliaujame link namų.

kelionės, Mongolija

Mongolija. Diena 28

Keliamės penktą ryte, tamsu nors į akį durk, danguje miriadas žvaigždžių. Šalta. Termometras rodo minus keturis laipsnius. Daiktus susipakuoju žaibiškai. Valgyti pasidarome super greitai. Išvažiuojant dar tamsu. Rytuose dangus rausvėja, teka saulė. Esu pelėda, labai retai tenka matyti saulėtekius. Tai vienintelis tokio ankstyvo kėlimosi privalumas.

Mongolijos muitinėje chaosas, vėl susiduriame su dideliu viršininku su Racija ir ANSTPAUDU, kuris sprendžia kas gali įvažiuoti į teritoriją, o kas ne. Kažkuo jam neįtikome, prie įvažiavimo į patikros punktą vartų pralaiko daugiau nei pusantros valandos. Ima neviltis, nes neaišku kodėl stovime prie šių vartų, kai automobiliai rieda pro šalį be jokių kliūčių, ima nervas, pyktis ir dar puokštė neigiamų emocijų.

Tik įvažiavus į Rusiją kelias asfaltuotas ir dvidešimties kilometrų nusileidimas nuo kalno. Lekiam žemyn, vėjas švilpia ausyse. Spidometras rodo, kad pavyko pasiekti 60km/h maksimalų greitį. Sunkiu, prikrautu daiktų dviračiu tai nemenkas tempas.

Rusijos postą pravažiuojame sklandžiai ir greitai.

Įdienojus šviečia saulė, šilta. Šiluma traukia prigulti, ankstyvo kėlimosi pasekmė.

Bevalgant vienoje iš Tašanta miestelio valgyklų prie mūsų privažiuoja pasienietis, ir iš jo sužinome, kad mes šioje vietoje neturime teisės net sustoti, nes tai yra pasienio zona, ir kad turime važiuoti, ir kuo greičiau tolyn į Rusijos gilumą apie 50 kilometrų. Galite tik įsivaizduoti mūsų reakciją, kai po visų sunkumų Mongolijoje tikiesi ramaus poilsio, bet esi priverstas važiuoti toliau. Su mūsų sunkiais dviračiais tie penkiasdešimt kilometrų – ne taip jau lengvai įveikiamas atstumas. Pareigūnas labai mandagus, kalba ramiai, viską paaiškina kodėl taip yra, kokia bauda ir kokia atsakomybė mums gresia. Ok, gal 1000 rublių ir nedideli pinigai, bet sėdint sulaikymo kameroje į lėktuvą tikrai nesuspėsi.

Miname link Кош-Агач miesto. Visa laimė, kad kelias visą laiką veda žemyn. Ir net vėjas, pučiantis į veidą nemažina tempo. Po dviejų su pusės valandų mes jau vietoje.

Tik išriedėjus į kelią Ugnius suskelia skandalą, ima šlykščiai įžeidinėti mane, Dagnę ir Algirdą; apsiriejame ir komanda, galutinai pasidalija į trijules – senoji Kirgizijos ir naujoji, šiųmetinė. Liūdna. Sugadinta nuotaika, bet, kas keisčiausia, pyktis neima.

Кош-Агач randame privačiame name įrengtą viešbutį, sąlygos ir aplinka baisios, ir tai dar švelnus žodis apsakyti tam vaizdui, bet po mėnesio praleisto palapinėje ir maudantis nuo ledynų tekančiose upėse, arba kelias dienas gyvenant tik su minimaliu vandens kiekiu, kurio neužtenka nusiprausti net veidui, toks viešbutis yra prabangos viršūnė – yra dušas, karštas vanduo ir lova. Ko daugiau, žmogau, gali norėti?

Vakare atvažiuoja mūsų vairuotojas, išrenku dviratį ir grūdu jį į dėžę, pakuoju kitus daiktus. Virtuvėlėje kartu su Algirdu geriame alų, refleksuojame apie kelionę, kalbame apie robotus, dirbtinį intelektą ir žmogaus atmintį.

***

↑242 m     ↓729 m     ~1765 m     83,86 km      04:48

kelionės, Mongolija

Mongolija. Diena 27

Vakar vakare: dangus apniunka, kyla stiprus vėjas, įsilyja. Guliu palapinėje su pūkine striuke pūkiniame miegmaišyje, šilta ir jauku. Lietus ir vėjas daužo palapinę, nuotaika gera. Prisimenu panašius vakarus, žinau, kad lietus tuoj nustos lyti, o vėjas aprims. Po geros valandos taip ir atsitinka.

Rytas taip pat apsiniaukęs, bet pradėjus važiuoti į šios dienos kalną įsišviečia saulė.

Kiek pakilę į viršų sutinkame 28 metų anglą (jo dienoraštis), keliaujantį jau daugiau nei metus, pradėjo Stokholme; jau numynė 17.000 kilometrų. Įtariu, kad į tokius kaip mes, keliaujančius tik mėnesį, jis žiūri su pašaipa. Paprašo, kad apžiūrėčiau galinį ratą, nes pats perstipinavo ir nepasitiki savo darbu. Ratas tiesus ir sustipinuotas tiesiog idealiai. Kiek pabendravę pasukame savais keliais, palinkėję sėkmės.

Toliau kelias puikus, žvyrkeliu įsibėgėju daugiau nei 20km/h, tokiu greičiu kilometrai tirpsta tiesiog akyse. Mintys taip pat lekia šuoliais, link namų, link mylimos.

Ratas užsidarė – paskutinė nakvynė Mongolijoje lygiai toje pačioje vietoje, kaip ir pirmoji. Per mėnesį daug kas pasikeitė: žolės mažiau, kas buvo žalia virto geltona, visos jurtos dingo, upelis išdžiuvo.

Ryt Mongolijos ir Rusijos sienų postų įveikimas, ir baigsis pedalų minimas.

Algirdo paklaustas, ar dar važiuosiu su Špikiu į panašią kelionę, nedvejodamas atsakau, kad taip. Ar kelionė patiko, klausiu pats savęs, klaus manęs artimieji ir draugai. Taip. Patiko. Patiko ir pati Mongolija, ir čia sutikti žmonės. Net tie beviltiški keliai dabar atrodo tik laikinas nemalonumas, kuris laikui bėgant pasimirš, kaip nustoja niežėti uodo įkąsta vieta.

Dabar galvoju apie kitų metų kelionę. Jei Algirdas parinks tokią šalį, į kurią mane senokai traukia, tada su Špikiu, o jei ne – galbūt Islandija? Nepalas? Bolivijos Atakomis dykuma? Ach, pasirinkimai, pasirinkimai.

Ir jaučiu, kaip lėtai lėtai, bet užtikrintai į sielą smelkiasi pokelioninė depresija.

***

↑543 m     ↓99 m     ~2265 m     47,11 km     04:15

kelionės, Mongolija

Mongolija. Diena 26

Kelionei krypstant link pabaigos virtau mynimo robotu. Nesvarbu, koks kelias ar į kokio aukštumo kalną, nejaučiu jokio nuovargio, o nuotaika dažniausiai gera. Mano galva, tai šalutinis poveikis to, kad mėgaujuosi kelione, šalimi, matomais vaizdais.

Diena tokie eilinė ir lengva, net nėra apie ką rašyti.

Berods, šiandien tikrai būsime išvažiavę iš žvyro ir smėlio etapo. Prasidėjo pagrindiniai keliai, vedantys link Mongolijos ir Rusijos sienos. Aišku, pagrindiniu tokį vieškelį vadinti neapsiverčia liežuvis, bet tebūnie. Kelias duobėtas, šiek tiek akmenuotas, važiuoti įmanoma. Tad visą dieną judame iš lėto ir užtikrintai link savojo tikslo.

Įvažiavus į kalnų tarpeklį oras kardinaliai keičiasi, apsiniaukia, atrodo tuoj pratrūks lietus, kyla stiprus vėjas, šiluma staigiai kažkur išgaruoja.

Virš aplinkinio pasaulio, visuose krepšiuose, dviratyje karaliauja dulkės: raudonos spalvos, pilkos spalvos, baltos spalvos. Bet šalia teka kalnų upeliūkštis, galima nusiprausti. Galima nuplauti daiktus.

Šios dienos pietų metu užklystame į Nogoonnuur miestelį; randame parduotuvių; porą valgyklų. Kol pietaujame vienoje iš jų, lauke paliktus dviračius apspinta vaikai. Šį kartą jų itin daug – atrodo lyg bitės, suskridusios prie cukraus. Fotografuoju,  jie visi bando sutilpti į kadrą. Važiuojant per miestelį šalia darda vienas iš jų. Rodo, ką mokąs daryti su ir ant dviračio, tai atsistoja ant rėmo skersinio, tai užsukęs koją prie galinės padangos taip stabdo, tai stabdydamas užmeta galą keldamas dulkių debesis. Ties miestelio pabaiga moja ranka ir atsisveikina kažką sakydamas mongoliškai. Spėju, kad linki gero kelio.

***

↑373 m     ↓219 m     ~1837 m     39,26 km     04:07