Nežinau kaip kitiems, bet man parduotuvėje toks jausmas, kad kainos dažniausiai baigaisi dviem devynetais. Kažkada pasiskyręs vieną dieną tinginiavimui pagalvojau – o kaip yra iš tiesų? Kadangi jau beveik 20 metų fiksuoju savo išlaidas ir pajamas tai turiu neblogą duomenų kiekį.

Taigi išlaidų yra ~27000.

Pirmą analizės iteracija – tik paskutinis kainos skaičius.

Grafikas

Antra iteracija – centai.

Grafikas

Išvados? Bent jau mano asmeninėse išlaidose dominuoja 0, o 99 tik trečioje vietoje. Ir kaip visada – tai ką jauti visiškai nesutampa su tai ką suskaičiuoji. Beveik kaip visada gyvenime.

Kam smalsu patyrinėti duomenis ir kaip gavau rezultatus (ir galbūt ką nors pridėti nuo savęs) linkas į google colabs dokumentą.

Duomenų kaupimui naudoju savo sukurtą puslapį. Prie demo versijos galima prisijungti username: demo password: 9J4wj#^zD0eFwS

O jau visiškiems geekams – puslapio kodas githube.

Seniai, seniai… taip prasideda pasakos. Šį įrašą taip pat galima pradėti tais žodžiais. Vienok, prieš kokius 25 metus, kai dar buvau paauglys, itin mėgau klijuoti modelius iš popieriaus. Labiausiai – karinius dvidešimto amžiaus pradžios karinius laivus. Kodėl? Nežinau. Tiesiog patinka man laivai 🙂

Vėliau mokyklos pabaigtuvės, univeras, alus, šeima, t.t. ir tas hobis pasimiršo. Iki šių metų pavasario. Kai tiesiog mirtinai užsinorėjau suklijuoti kokį nors modelį. Taip prasidėjo darbai su HMS Hood laivo klijavimu. Yra ką veikti, turiu pasakyti. Daug įdūdžių beviltiškai prarasta, perfekcionistiškai nesigauna, reikia daug darbo ir daug kantrybės.

Kai susikoncentruoji į popieriaus karpymą, lankstymą, klijavimą laikas nustoja egzistuoti. Lieka tik popierius, klijai, tavo mintys.

Ir dar kai kurie žmonės klausia kodėl man labiau patinka elektroninės knygos nei paprastos, popierinės. Todėl. Pradėjau skaityti “Nekaltybės muziejų”. Po kažkurio laiko jaučiu kaip įsiskaudėjo rankos. Nepatingiu ir pasveriu knygą. Aha. 827g. Karlai – beveik kilogramas! Skaityklė, su visomis knygomis – 160g.

Nepaisant to, kad su savo Sony PRS-T1 turime tam tikrų bendravimo sunkumų (‘tam tikrų’ labai švelnus pasakymas), sakau ir sakysiu, kad elektroninės knygos yra patogiau. Vien ką reiškia kai į mėnesio kelionę kartu gali pasiimti visas savo mėgstamas knygas. 

Ir ne – knygas reikia skaityti, o ne uostyti.

Paryčiais sapnuojant neitin malonią istoriją, sugebėjau suvokti jog sapnuoju. Supratau – ė, taigi galima šį reikalą valdyti! Taip košmarą paverčiau visai normalia istorija. Įdomi patirtis.

bestumiant dviratį į kalną ar bėgant sunkiai bedėliojant kojas visad kartoju sau:

vienas nueitas žingsnis, vienu žingsniu priartina tikslą.

bevažiuojant dievo (ne, ne klaida) ir žmonių užmirštais keliais: jei yra kelias, atsiras ir juo keliaujantis.

Tenka pripažinti, šis blogas pavirto dulkėtu ir voratinkliuotu užkampiu. Ar man dėl to graudu? Gal, bet tik šiek tiek; nes reikia gyvenimą gyventi, o ne internetuose rašinėti. O ar tau, skaitytojau, liūdna? Manau, kad ne 🙂

Iš kelionių reikalų. Nauji sutikti Saremo saloje. Lietuje ir vėjuje, bet smagiai.

Iš dviratinių kelionių reikalų. Kažkur skaičiau: kelionės planavimas – malonumas, kelionė – vargas, prisiminimai – džiaugsmas.

Mėnesio pabaigoje kelių dienų prasivažiavimas Latvijoje. Birželį, su mano geresniąją puse, Saremo saloje (jap ir vėl). Ir cherry on top – rugpjūtį po Kirgizijos kalnus.

O daugiau… kasdienybė pasmerkta gerėti; dviratiniai kilometrai jau kelinti metai skaičiuojami dešimtūkstančiu+; konstruojami darbiniai lazeriai didėja ir galingėja, tai ką anksčiau sukonstruoti atrodė kostmosas, dabar kelių valandų pusiaudarbas; pavasaris už lango; kaip rašė R.Bradbury – Kiti metai bus dar didesni, dienos dar šviesesnės, naktys ilgesnės ir tamsesnės, ir vėl mirs -žmonės, ir vėl gims kūdikiai, o aš būsiu viso to vidury.

kažkokiuo būdu beskaitinėdamas profesinius reikalus atsiradau šiame straipsnyje. Patiko viena pastraipa – There’s two kinds of engineers, the scientist and the plumber. A scientist engineer focuses on accuracy, details, formulas and precision between reality and calculations. A plumber engineer approximates, uses experience, is practical and reasonable.

Taigi pagalvojau apie save ir priėjau išvados – esu plumberis 🙂

vėlokai susiruošiau, lyg koks pilypas iš tų kanapių. mėnesio pradžioje galvojau, kad būtinai turiu kažką parašyti apie 2013, vėliau galvojau – nx to reikia, vis tiek niekam neįdomu, o dabar – bugger that! rašau taigi sau. 

pradžioje, tradiciškai, 2013 muzika (flashbakai 2010, 2011, 2012)

metai buvo labai geri ir to gerumo nemažina sulaužyti ir susukti varžtais gerosios rankos kaulai, kurie kartais velniškai skauda, o pati ranka nebesilaksto kaip anksčiau.

metai prasidėjo a+a ir tai geriausias dalykas nutikęs ne tik 2013, bet ir per dešimtmetį(?)/dvidešimtmetį(?).

dar buvo kelionė po indiją, šiek tiek dviračiais po lietuvą, alaus nugėrimas miunchene. dar buvo 7500 dviratinių kilometrų (iki plano įvygdymo pritrūko 500km, guodžiu save, kad rezultatas labai neblogas, kai tris mėnesius nebuvau užlipęs ant dviračio).

o ateities planai kol kas migloje. birželį dviračiu marselis-milanas. o daugiau, laikas parodys 😉

kaip jau tapo tradicija – dedu 2012 kiekvieno mėnesio po labiausiai klausytą dainą (2010, 2011)

šiek tiek daugiau nei 10.000 kilometrų dviračiu. planą (7.000km) viršijau su kaupu. turbūt pirmą kartą, per savo dviratininko karjerą, nuvažiavau daugiau nei 10.000 kilometrų. ir kas labiausiai malonu, kad apie 50% kilometrų nuvažiuota kelionėse.

įspūdinga kelionė po naująją zelandiją (pažadėjau kada nors čia sugrįžti, su dviračiu); 40 dienų dviratinė kelionė rumunijos bulgarijos turkijos gruzijos keliais.

žvelgiant atgal: metai buvo geri. netgi labai geri. daug keliavau. susipažinau su daug įdomių žmonių. daug važinėjau dviračiu. supratau, kad ir toliau noriu fotografuoti.

2013 planai.

dviračiu nuvažiuoti ne mažiau 8.000km.

balandį indija.

liepą, jei viskas pavyks, per rusijos gilumą dviračiu.

stengtis daugiau fotografuoti.

kuo daugiau keliauju ir kuo daugiau skirtingų kultūrų pamatau, tuo labiau pradedu suprasti kažkada skaityto posakio – aš mačiau šitiek daug, aš supratau šitiek mažai – prasmę.

šiaip kinijoje jaučiuosi kaip ne šios žemės gyventojas – gyvenimas teka kažkur šalia, bet jo visai nesuprantu. kaip ir jis manęs.

pamiršti daiktus (piniginę, telefoną, etc) namuose man ne naujiena. arba pamiršti, kad esu su akiniais. tačiau šiandien pamiršęs užsivilkti megztinį ir tą supratęs tik atvažiavęs į darbą, nustebinau pats save. turiu pripažinti – smarkiai nustebinau.

lyg būčiau citrina sunaudota imbieriniam gėrimui (reiktų prisiruošti ir vėl pagaminti. reiktų dar sugeneruoti būtiniausių daiktų sąrašą. dar filmų must see list‘ą. vienok, dau(k)g ko dar reikia). pirmų šešių žodžių sakinys beveik tobulas šikimas žodžiais arba nevykęs bandymas užkapstyti prasmes žodžiais, užkasti taip giliai, kad ir pats (taip pat ir neprieteliai) nebesuprastum apie ką kalba ir ką norėjai tais žodžiais pasakyti. užkasti (užstumdyti buldozeriais) kad visos prasmės dingtų lyg jų ten nė nebūtų buvę. taigi, šiandien būdamas tąją citrina, dar užkluptas prokrastinacijos priepuolio (eik brėžinių braižyti penktajam variklio vožtuvui (viešpatie aukštielninkas iš kur tiek cinizmo (ir kiek dar skliaustelių skliausteliuose prisidaugins))) skaičiau senus tekstus. tieji tekstai, žiūrint per laiko prizmę, įgauna (hm, neįgauna, tinkamesnis žodis būtų – atskleidžia) prasmes kurių anksčiau nesupratau ar nepastebėjau. gal iš kvailumo. gal iš nenorėjimo gilintis. gal iš patirties stokos. ir dar _n_ gal. tačiau tame nieko keisto. visada taip. net mylimiausia knyga skaitoma n-tąjį sykį sugeba nustebinti. šioje vietoje bandau prisiminti vieną citatą, bet nebeprisimenu anei rašytojo pavardės, anei knygos pavadinimo, prisimenu, kad yra žodžiai apie ne taip pragyventą gyvenimą ir dar kažką. netgi googlas šiuo klausimu man nenori padėti, tik išmeta blogo (kurį su malonumo skaitau (gal dėl to, kad mintys kažkiek artimos (tiksliau, visada norėjau taip rašyti (eik varžtų sukti!)))) įrašą – kažkur suklydau, kažkaip ne taip gyvenau, kaip reikėjo, buvau paklydęs savo ambicijose ir visą laiką iššvaisčiau svarbiems dalykams, kurių dabar net nepamenu. Ir kas dabar? ir kas dabar? ogi kankinamas sklerozės, nebeprisimenu kitos citatos, kuri byloja, kad autorius, jei gautų galimybę, nepakeistų nei vieno įvykio. nes jei ką nors pakeistum praeityje, tai nebeturėtum dabarties. besišypsančių sapnuotų lūpų. vaiko apkabinimo. penkiasdešimties kilometrų per valandą dviratinio greičio ir trisdešimties kilometrų jausmo, kad skrendi. o kažkurią naktį vėl sapnavau, kad skrendu. geras tai jausmas.

Déjà vu jausmas vakar: tie patys namai, tos pačios giesmės, ta pati spalva. tik nuotrauka ant sienos – kita.

žodžiai artimo žmogaus (žaidėm vienoje smėlio dėžėje, kartu baigėm tą pačią mokyklą): – žinai, pavargau susitikinėti laidotuvėse…

savaitgalis praleistas daug vaikščiojant. penktadienį: Gedimino pilis – Trakų pilis, beveik tiesiąja (34km). šeštadienį: šiaip lengvas pasivaikščiojimas fotografuojat. sekmadienį ilgas vaikščiojimas po antakalnį fotografuojant. ir sekmadienį vakare kojų jau nebepavilkau 🙂