Toks jau laikotarpis (tarpas tarp laikų?): ketvirta ryto – per vėlu rašyti. Ir. Ketvirta ryto – per anksti rašyti.

… jie gyvens amžinai.

šiąnakt, prieš pat vidurnaktį, man sueis vieneri metai 🙂

traukinys – alus – kelias – kojos – miškas – kaimas – lietuviški lenkai – alus – kelias – miškas – pelkė – temsta – tamsu – mėnulis – iškąstas mėnulis – pelkė – pelkė – kelias – pelkė – ežeras – laužas – viskis – miegas – pusryčiai – miegas – kelias – kojos – b&w zenitas – kelias – kojos – alus – kelias – kojos – sunkios kojos – grybai – alus – traukinys – alus – alus – alus …

kojytėmis >30km.

And indeed there will be time
For the yellow smoke that slides the street,
Rubbing its back upon the window-panes;
There will be time, there will be time
To prepare a face to meet the faces that you meet;
There will be time to murder and create,
And time for all the works and days of hands
That lift and drop a question an your plate;
Time for you and time for me,
And time yet for a hundred indecisions,
And for a hundred visions and revisions,
Before the taking of a toast and tea.

moku mintinai beveik. ir metai iš metų šis eilėraštis tik gražėja.

kai pas draugus randi užrašytą citatą, kurios autoriumi esi tu, šiek tiek nustembi. šiek tiek susimąstai. what next? citatos ant vilniaus mūrų?

gili naktis. jau po green’ų koncerto. gedmino prospektas. vienas kitas praeivis. ir vėl susitikau demoną. senuko pavidale. su skėčiu rankoj. su ilgu juodu paltu. su juodo fetro skryblium. su keturiais nugeltusiais dantim. šyptelėjau pažinęs demoną. seną ir patyrusį demoną. demonas manęs nenuvylė, neišsidavė pažinęs, скажы сынок, вокзал в ту сторону? dar kartą šyptelėjau. parodžiau kur stotis. išsiskyrėm – vienas namo. kitas į stotį. gedimino laikrodžiai rodė apie antrą nakties. tie laikrodžiai tąnakt buvo užkeikti. einant pro juos, jaučiau kaip grįžtu atgal. mačiau kaip laikas eina praeitin – vienas rodė trisdešimt penkias minutes, stovintis kelių šimtų metrų atstumu – dvidešimt penkias, dar už kelių šimtų metrų, jau tik 17. gerai kad tąnakt nesutikau daugiau laikrodžių. gerai, kad demonai mane paliko ramybėj.

vis dar bandau prisiminti kas įvyko tą naktį. deja, deja.

puikiai prisimenu, kaip važiavau upės gatve iki žvėryno. kaip nukirtinėjau kampą iš upės gatvės link sėlių gatvės, nes tame mažame parkelyje sutikau dieduką, kuris paklausė ar neturiu ugnies. tada praleidau saltoniškių gatve važiuojantį automobilį, nes jam pagrindinis ir įvažiavau į sėlių gatvę. ir nuo šis vietos absoliuti tuštuma. kad ir ką mėginu daryti, kad ir kokias pastangas dedu, kad prisiminčiau kas įvyko tuose keliuose šimtuose metruose – nieko.

tuo keliu esu važiavęs ne vieną kartą – dieną ir naktį. žinau, kad žvėryno šaligatviai siauri ir su daug kliūčių. žinau, kad lakstant mano greičiais, jais (šaligatviais) važiuot yra savižudybė. todėl mane kankina klausimas – tai ką aš veikiau tą naktį ant šaligatvio? kas turėjo atsitikt, kad užšokau ant jo? ypač kai puikiai menu, kad pradžioje važiavau gatve.

deja, deja, tų paskutinių priešsmūginių akimirkų atmintis liko stulpe. kaip ir uoslė. galima galvot apie sąmokslo teorijas, ateivių pasirodymus, sąmonės aptemimus, bet, deja, nuo to ne lengviau – atmintis vis tiek negrįš. jaučiu reik baigt su šiais bandymais prisimint, vis tiek niekas nebepasikeis.

tokios sąvokos, kaip amnezija ir atminties duobės, dabar man puikiai žinomos.

dar savo kailiu patyriau, tą būsena, apie kurią žmonės pasakoja – kad labai smarkiai sužeidus, kurį laiką nieko neskauda.

smūgio metu skaudėjo taip, kad… neturiu žodžių apsakyt, kaip. prisimenu, šviesos pliūpsnį smegeninėje ir garsą. taip garsą. lyg virš manęs būtų kas trinktelėjęs į milžinišką kamertoną – vibruojantis aukštas ir besitęsiantis garsas.

tada jau voliojomasis iš skausmo ant to paties žvėryno šaligatvio, kraujai, tinstanti dešinė galvos pusė.

praėjus kelioms akimirkoms (beje, dabar, tai atrodo akimirkos, kiek truko visa tai ištiesų? deja objektyviai vertint negaliu) skausmas nurimo. nurimo tiek, kad sugebėjau pasikoliot su greitąją pagalba, kad neatvažiuoja greit. su statybas saugančiu sargu susitart ir pas jį priparkuot dviratį. su juo pabendraut apie nesaugų važinėjimą dviračiu vilniaus gatvėmis.

o štai važiuojant greitąją, ir pasibaigus šokui ir adrenalinui kraujyje – atėjo Skausmas. Tas skausmas, kad nelieka jokių pašaliniu minčių, kai nebegali apie nieką galvot – tik apie tai kaip skauda. kai skausmas tampa tavo kertiniu egzistavimo akmeniu. kai nesidrovėdamas cypi, o greitosios pagalbos seselė sako, tuoj tuoj bus ligoninė, truputį pakentėk. kai skausmas sutraukia mėšlungiu ir purto šaltis. brrr, net silpna darosi tai prisiminus.

ir kokia palaima nulūžt lovoje, nors ir ligoninės, prifarširuotam nuskausminamųjų, jaučiant kaip slopsta tas žvėris kūne.

štai kokį daikčiūką suradau besiknisdamas po persikraustymo likusią neišpakuotų dėžių krūvą (o 2 metai jau praėjo…). Hm, ką su juo dabar veikt? Gal pabandyt fotografuot, nes gi tikras mechaninis džiaugsmas, su nuliu elektronikos.

ką gi – aš jau namuose. smagu, vis tik. ir, ble, niekas nebekrioks šalia. gyvenu žemėje ne pirmą dieną ir teko girdėti daug kriokiančių senių, bet mano palatos kaimynas perspjovė juos visus. taip pavarydavo, kad man tekdavo kasnakt seselių prašyt užmigimo narkatos.

esu 5 kartus lėtesnis nei įprastai. pavargstu itin greitai. esu prifarširuotas tiek antibiotikų, kad bacilos žūsta trijų metrų spinduliu aplink mane.

geriausi zodziai, kuriuos gali isgirsti is neurochirurgo, galandusio man peili:
– jus tampante visiskai neidomus mums.
bet nepasiduoda niekseliai, vis tikisi, kad papulsiu i ju rankas.

Pas mus namuose apsigyveno sutvėrimas, kurį aš praminiau TasKurisNaikinaKojines. Ypatingai jam patinka viena (šiaip jau dešinė ar kairė nesvarbi) iš poros kojinių.

Jis gyvena su mumis jau daugelį metų. Bet paskutiniuoju metu padaro, TasKurisNaikinaKojines, apetitas nežmoniškai išaugęs. Ir štai todėl rašau šį postą, su viltimi, kad galbūt kas nors yra susidūręs su tokiais sutvėrimais ir žino kaip su jais kovoti.

Anksčiau išplovus kojines jų užtekdavo mėnesiui ir dar likdavo, o štai dabar užtenka dešimčiai dienų ir dar lieka krūva po vieną skirtingų. Teks eiti pirkti naujų porų, o tai vieni nuostoliai.

Įdomu, kurioje ciklo (mano kojos -> purvinų drabužių dėžė -> skalbyklė -> džiovinimas -> rūšiavimas -> sandėliavimas -> mano kojos) vietoje apsigyveno TasKurisNaikinaKojines? Jei sužinosiu, kurioje vietoje, bus galima spąstus pastatyti ar dar ką nors sugalvot… Arba bent pavyks jį pamatyti, nors akies krašteliu. Nes jei nesi matęs priešo savo, tai nežinai kaip su juo kovoti.

Tik išlipus iš lėktuvo, pirma mintis kuri atėjo į galvą – geriau jau bučiau negrįžęs… Dar vakar buvojau +25 temperatūroje, o jau šiandien vaikštau sniege.