Browse Author by nezinomas
kelionės, šiaurėn

#14

Ryte supratau kodėl kelias uždarytas. Tiltas nugriautas. Nejau dėl tokios smulkmenos kaip tilto nebuvimas grįši atgalios ir važiuosi judriu greitkeliu? Upė toje vietoje nei plati, nei gili – perbridau ir nuvažiavau toliau.

Toliau važiuoju nuostabiu kraštovaizdžiu. Pakilimų gal mažiau galėtų būti, į vieną iš jų stūmiau dviratį iš visų jėgų, 18 įkalnė ne juokas. Stumiau ir keikiausi, kas gi tiek daiktų prikrovė į šitas tašes?

Dar vieną eilėraštį parašiau. Taigi. Kažkas man su galva darosi.

Draugas padovanojo liepos lentą

Jaukinuosi ir glostau ją
Tyliai klausiu
Kuo norėtum virsti?

Klausau ką medis kalba.

Galėčiau būti dėžutė
Inkustruota raudonmedžiu
Žmonos žiedams saugoti

Galėčiau būti aviliu
Bitėms medų nešti
Tau šeimai draugams

Galėčiau būti urna
Pamirštų nebesvarbių nugalėtų
Baimių pelenams laikyti

kelionės, šiaurėn

#13

Ryte išsimušiau į GTJ (Grande Traversée du Jura) trasą. Gražu. Kitokių epitetų perteikiančių visą šitą grožį nesugalvoju. Nes realiai tai kažkoks rojus: saulė, nestiprus vėjas, šilta, vaizdai pritrenkiantys. Tiesa, yra įkalnių.

Nuvažiavau 62km ir tai yra tiek, kiek dabar nepervargdamas galiu nupedaluoti. Labas atvykęs į naują post-covidinę realybę.

Dienos pabaigoje kelias apkrautas blokais, closed, dviratininkui tokie blokpostai tik šypseną sukelia, tuščias kelias, anei dūšelės, šalia upė, atsipūtimo vieta automobilistams, pala pala, gi tobula laukinė nakvynė!

kelionės, šiaurėn

#12

Tik išvažiavus iš Gex miesto kempingo prasideda kalnas. 800m aukščio. Iš karto apsipilu prakaitu, nors ankstyvas rytas, vos paminu, nors tik dešimtinė įkalnė. Nušoku nuo dvirkos ir bandau stumtis. Dar sunkiau nei minti. Viskas, galvoju, covidukas savo juodą darbą atliko, neturiu jėgų niekam.

Bet vėliau įsivažiuoju. Ir į kalną užvažiuoju nesunkiai, ir pats su savimi susipykstu kuriuo maršrutu važiuoti – vakar dieną planuotą ar ką tik, pasijaučiau kaip parduotuvėje neapsisprendžiantis žmogus: važiuosiu čia; ne, važiuosiu ten; ne – čia; ne – ten. Kam nepasitaiko. Kainavo tik užvažiavimą į papildomą 300m kalną. Na, kam nepasitaiko.

Kempingas pusiau laukinis su labai gerklingais gyventojais. Keli garsieji dar ir personažiniai. Sakyčiau cirkas be pinigų, tik kad pinigus esu sumokėjęs.

šiaurėn

#10

Viena sunkiausių kelionių pradžių. Dėl paprasčiausio viruso. Tiesa, covidukas savo letenas jau patraukė nuo gerklės, bet paliko dovanėlę – atominę slogą.

Tai šiandien viskas ką sugebėjau – numinti 20km. Ir jie buvo kaip reta sunkūs.

Pusiaumiega rašiau mintyse ligos eilėraščius.

einantieji iš
užmiršta
ko netenka

ateinantys į
nežino
ką atras

esantys čia
apsimeta
kad jiems nerūpi
į ir iš

kelionės, šiaurėn

#9

Vis tik covidukas. Šiandien gulinėju kempinge, o dviratis važiuoja autobusiuke. Tikiuosi ryt baigsis šita zaraza, vis tik jau trečia para kaip nesveikatos nemalonė.

kelionės, šiaurėn

#8

Sugebėjau peršalti gerklę arba pasigavau coviduka. Bet greičiausiai pirmas variantas. Tai važiuoti 90km su 1km sukilimo ir dar prie +40 įdomus užsiėmimas.

Kaupiasi lietus, maloniai atvėso, ryt mažai važiavimo, išgyvensiu.

Sekmadienį lieku vienas. Tada ir prasidės tikrasis keliavimas.

šiaurėn

#7

Šveicarijoje atsijungiau nuo tinklo. Taip praradau ryšį su Vilniaus kasdienybe. Atsitiktų karas, maras, gaisras – nieko nežinočiau, nežinau, nežinosiu. Tas nežinojimas kartais džiugina, kartais – ne itin.

Yra tik kelias: jo pasakojama istorija, jame nutikę nuotykiai,  jame gimusios istorijos.

Koks keistas fenomenas – rašto mintys sklandžiai (aš taip galvoju) dėliojasi tik keliaujant.

šiaurėn

#6

Riedant žemyn upės pakrante vandens gausme girdėjau Sidhartos žodžius. Tuos pačius atsakymus man duoda kelias.

Vakare klausantis beprasmių kalbų bandau juos teisinti Voneguto pasakymu – žmonės privalo tuščiai kalbėti, vien tam, kad jų kakarinės neužsirauktų ir atėjus svarbiam metui, galėtų bent kažką pasakyti. Citata netiksli.

kelionės, šiaurėn

#5

Ryte užpuškuoju į Furkapass perėją, vienas kilometras aukštyn. Nieko labai rimto tik 2.6km aukštyje plaučiai pradeda sakyti – ė, ponas, o kur deguonis?

Leidžiantis vis žemyn karščio beprotnamis. Apie antrą po pietų miegu ant suoliuko pietų miego. Visai gerai.

Vaizdai tiek gražūs, kad nebefotografuoju, nes nebegaliu išsirinkti ką.

kelionės, šiaurėn

#4

Šiandien pakilau į Gottardo perėją. Paprasta ji tokia; nei aukšta, nei sudėtinga, nei labai stati. Labiausiai vargino karštis, kartais apie 40.


O perėjos viršuje, kaip įprastai nutinka, jomarkas su visas jo atributais: minia turistų, kaimo kapela iš Kentukio, blizgučių pardavėjais.


Gulint perėjos viršuje esančio ežero pakrantėje kamuoliniai debesys beveik ranka pasiekiami.


Numigau pietų miego vienoje iš Alpių perėjų. Nes kada gyvenime čia beatvažiuosi pasnausti?

kelionės, šiaurėn

#3

Keliaujant kartu su kitais žmonėmis išbarstai savo laiką kažkam, viskam, niekam. Taip atsitinka nerašymo dienos, neskaitymo dienos. O tarp viso šito – kelionės atsitikimai, įveikti kalnai, išgertas vynas.


Šveicarija dar viena šalis atgulusi po mano dviračio padangomis. Kalnai visad gražiau nei lygumos, gaila kad minti pedalus šiek tiek sunkiau.


Įdienojus, jau kelintą dieną dviračio kompiuteris rodo ~36. Apie pietus jau šilta taip, kad nebejuokinga, tenka laikytis siestos režimo.

kelionės, šiaurėn

pradžia

Jei kas dar prisimena – 2018 važiavau dviračiu vienas iš Portugalijos iki Lietuvos (kas neprisimena arba nežino  https://maps.unknownbug.net/portugalija-lietuva gali pasiskaityti tos kelionės dienoraštį). Tada pavyko nuvažiuoti iki Venecijos. Kodėl ne iki namų? Kaip rašiau: galbūt aš nenuėjau ten kur ketinau, bet sustojau ten kur norėjau.

Po tos kelionės buvo daug trumpų savaitgalinių pasivažinėjimų, kelios poros savaičių išvykos, bet į rimtą kelionę taip ir nepavyko išvažiuoti. Tai šis, tai anas, tai pandemija, tai darbai, tai dar velnias žino kas. Ach, kaip žmogiška kažkam suversti atsakomybę už tinginystę ir neveiklumą, tik ne sau!

Iki dabar.

Liepos pabaigoje iš Milano per Šveicariją iki Ženevos – matracinė kelionė. Daiktus veš autobusiukas, reikės tik pedalus minti, kalnais džiaugtis, gyvenimu mėgautis.

Rugpjūčio 8 bendrakeliauninkai kas autobusiuku kas lėktuvais grįš namo. Aš irgi važiuosiu namo. Per aplink, per šiaurę. Negarantuoju, kad ir šį kartą pavyks nuvažiuoti iki namų, kas ten žino, kurioje vietoje ar kuriame laike sustosiu.

Atostogos baigsis apie spalio 9. Mynimo dienų daug, kilometrų irgi nemažai.

Nusibrėžiau liniją ant gaublio, pasikasiau pakaušį, pašiurpau nuo to ką noriu padaryti, tačiau tarstelėjau – kada jei ne dabar. Šis posakis jau tampa mano kelionių šūkiu, nes kada jei ne dabar?

Planas? Jokio. Dabar mintyju taip: rytinis Prancūzijos pakraštys, Liuksemburgas, Belgija, Nyderlandai, Vokietija, Danija, Švedija, Suomija, Estija, Latvija, Namai. Ką galvosiu ryt – nežinau.

Tekstai ir nuotraukos gyvens šiame bloge. Į feisbukyną visko nedėsiu, jei smalsu skaityk tame puslapyje. Parodyk ir draugui, jei manai, kad jam patiks. Žinau, žinau, kelionių užrašai dažniausiai įdomus tik artimiausiai aplinkai ir sau pačiam. Tai ir užrašinėju tas kelio mintis daugiausia sau. Prabėgus kažkiek metų paskaitai praėjusių kelionių dienraščius, prisimeni ką užmiršai, negali patikėti, kad ten buvai tu.

Stebėsi kaip man sekasi ir pamatysi kad važiuoju pro šalį? Pakvieski mane į svečius 🙂 Vieną kitą kelio istoriją tikrai išgirsi.

dviratizmas

Goodbye Old Friend

Po beveik 72000km vakar išleidau raudonąją Meridą į pensiją. Kai dviratį daugiau remontuoji nei važiuoji, supranti, kad laikas atsisveikinti. Ir gaila, ir nesinori. Šitiek kartu patirta. Pirmosios kelionės. Pirmosios nurautos supersunkios kelionės. Žmonės, jos dėka, tapę draugais (bei žmona!). Pirmieji žingsniai dviračių taisyme. Ant Meridos padariau visas įmanomas, kartais ir neįmanomas, remontavimo klaidas. Bet ji buvo kantri, viską atleido.

Toks gyvenimas, ji keliauja į pensiją ir užleidžia vietą jaunimui.

Kai pagalvoji rašau in memoria dviračiui. Net nežinau ką galvoti ‘)

b/w, foto, ilford, nikon

Juokas

Pasidėti juostą ryškinimui, pamiršti tą padaryti, po kelių metų – o turiu juostelę! ir fotografuoti iš naujo.

Juokas

b/w, foto, ilford, zenit-et

Namai juostoje

woodworking

Naujas hobis, virstantis liga

Pakeliui į dviračių rėmų gaminimą užstrigau su daiktų darymu iš medžio.

Portugalija-Vilnius

Solo 38

Paskutinė diena kai myniau dviratę. Kilometrų nedaug, vėl iki Venecijos, bet lyjant smarkiam lietui. Lieka dvi paras pasivažinėti autobusu.

Kol kas nerašysiu kelionės apibendrinimo, gal nerašysiu jo išvis, viskas ką norėjau pasakyti esu parašęs dienoraštyje, o kas liko neparašyta, liks gyventi mano atmintyje arba bus pamiršta.

Sunkiausia šiai dienai yra netekti laisvės. Laisvės važiuoti kur nori, laisvės gyventi čia ir dabar. Prisimenant grįžimą iš ankstesnių kelionių, jau dabar žinau, kaip bus sunku įprasti prie kasdieninės rutinos. Bet visa tai praeis. Liks prisiminimai. Net dabar galiu pasakyti, kad prisiminimai patys šviesiausi. Buvo keli niūresni epizodai, bet jų tiek mažai, kad nepagadintų net medaus statinės. O tamsios žiemos vakarais galėsiu prisiminti kelius kuriais važiavau, žmones kuriuos sutikau, istorijas kurias išgirdau.

Dienos nustebimas: suprasti ką aplink kalba žmonės! Šitiek dienų žmonių kalbos buvo nelyg baltas triukšmas, girdėdavau šalia manęs tariamus žodžius, bet nesupratau jų prasmės. Galiausiai nustojau stengtis ką nors suprasti. Vėliau nebegirdejau net žodžių. Taip nutinka prie jūros, po kiek laiko, jau nebegirdi kad ji ošia.

O šiandien – boom – aš suprantu aplinkinius. Kaip keista.

Portugalija-Vilnius

Solo 37

36 diena prabėgo maždaug taip: lyja, miegu valgau, miegu valgau, miegu valgau YouTube Queen vynas, miegu.

Nuvažiavau šiandien iki Venecijos. Potvynio kaip nebūta, saulė, šilta. Tik turistų minios. Net tokį vėlyvą rudenį. Iki Venecijos traukinių ir autobusų stočių nuteistas puikus dviračių takas. Tik reikėjo paieškoti kur prirakinti dviratę. Matau stulpą aikštėje, prie jo stovi carabinieri, rodau kad norėčiau prie to stulpo prirakinti dviratę, pareigūnas juokiasi ir sako, no problem, rakink.

O Venecija? Gražu joje. Tik jaučiausi lyg vaikštinėčiau po disneilendą. Tai nėra nei gerai, nei blogai. Tiesiog taip jaučiausi. 

Portugalija-Vilnius

Solo 35

Kad ir kaip man pačiam būtų neįtikėtina, bet atvažiavau į Veneciją. Ok, ne į patį miesto centrą, bet visai šalia. Negaliu patikėti, kad aš tai padariau: kirtau 4 šalis, numyniau beveik 3500km. Ir visa tai vienas. Nežinau kaip turėčiau jaustis. Nežinau kaip jaučiuosi. Kol kas esu pavargęs ir nelabai suprantu kas vyksta.

Žinau tik vieną, praėjus kuriam laikui, mėnesiui, metams, ši kelionė man liks vienu iš neįtikėtinų dalykų kuriuos esu padaręs savo gyvenime.

Pavyko šiandien beveik visą kelią nuvažiuoti sausam. Tik atvažiavus į kempingą ir įsikūrus namuke, pradėjo lyti. Smarkiai. Nuo vėjo gūsių dreba visas namas. Vis dar lyja. Vis taip pat smarkiai.

Skaitau šiandien naujienas ir – tadam! – šiandien 70% Venecijos apsemta. Neviltis menkas žodis apsakyti kaip jaučiuosi. Būti per kelioliką kilometrų nuo miesto, kurį visad troškau pamatyti ir staiga jame potvynis, kokio nebuvo dešimtmetį.

Portugalija-Vilnius

Solo 34

Jau šešta diena Italijoje. Važiuoju ir vis dairausi ieškodamas vietos palapinei. Jokių šansų kol kas. Trobos, dirbami laukai, tvoros, žmonės. Ir apie kokią palapinę kalba, jei reikia paieškoti vietos kad nusičiurkšt. Jo, su wild kempingavimu šioje šalyje nekažką.

Iki Venecijos liko 55km ir tada dvi dienos poilsio. Kūnas jau rėkte rėkia: žmogau! laikas būtų šiek tiek pailsėti. 

Raudona raudona kur bepažiūrėsi