Galvoju ar norėčiau šitaip keliauti visą likusį gyvenimą. Turbūt ne. Mėnuo, kitas, maksimum metai. Bet gal po metų kelionės mintys pasikeistų? Kol nepabandžiau, tai tik tuščias kalbėjimas. Žmogus aš jau nebejaunas, traukia mane hedonizmas. Staigūs pokyčiai irgi nebe taip džiugina. Rimsta audra.

Kelionių patirtis duoda grąžą. Vakar pamačiau kad šiandien teks minti prieš stiprų vėją. Greitai perplanavau maršrutą, iš važiavimo pakrante, į važiavimą toliau nuo kranto, per miestelius. Tai ir vėjas ne toks stiprus, ir važiavimas įvairesnis. Rašau vis apie vėją, nes nelyja, nėra apie ką daugiau pezėti.

Jau kelintas keliautojas klausia ar darau laisvadienius. Ne. Labai nustemba. Kodėl? Norėjau visiems pasakyti, tai todėl, bet kad mano anglų kalbos žinios per seklios.

Pusiau rimtai, esu terminatorius, robotas, mašina. Kuri niekada nepavargsta ir nesulūžta. Damos užmerkit akis, o subinė, nežinau iš ko ji pas mane padaryta, bet tikrai ne iš mėsos.

Jei rimtai, tai nematau prasmės laisvadieniams. Viena diena nieko nekeičia, reikia kelių dienų, kad normaliai pailsėti. Man vieną dieną būti kažkur nieko neveikiant yra baisiau nei baisu. Važiavimas dviračiu yra, nežinau kaip išversti iš anglų, my happy place. Ryte užlipęs jaučiuosi gerai, vakare nulipęs jaučiuosi dar geriau. Gal kai kurie raumenis ir jaučiasi, bet tai 90km patys nenusimina.

Galų gale poilsis ateis po to kai sužaisiu paskutinį savo gyvenimo žaidimą: dėžę ir liepsnas. Vat tada šitas atomų konglomeratas tikrai pailsės.

Ir pabaigai. Keliauti vienam yra tobula. Noriu minu nesustodamas 50km. Noriu stoju kas kelis metrus. Prie nieko nesiderinu, niekam nereikia taikytis prie manęs. Apie maršruto pasirinkimus net ir kalbėti nėra prasmės. Laisvė.

Kelias vis dar į rytus, pasikinkiau vakarų vėją, kur dingo visi šios dienos kilometrai taip ir nesupratau.

Prieš kelionę atnaujinau įrangą, tarp jų ir palapinę. Senoji vis dar beveik puiki, tik dugnas šiek leidžia drėgmę. Paėmiau Salewa Sierra Leone II. Gali statyti ir išrinkti per lietų, tunelis, bla bla bla, keturi sezonai, giria kas netingi. Vakar ji sulūžo. Vienas iš aliuminio strypų. Su senąja per 7 metus intensyvaus naudojimo – jokių problemų.

Susitaisiau. Tikiuosi veiks. Ir dabar ditirambai Leatherman Signal įrankui. Nežinau ką šioje kelionėje be jo daryčiau. Jau ketvirtą kartą gelbėja mano šikinę. Ypač šiandien, nes kaip nupjauti strypą? Leathermanas turi pjūklą, tiesa medžiui, bet tai ką, pasirinkimas arba nestovinti palapinė arba sugadinti pjūklo ašmenys.

Parašiau piktoką laišką gamintojui. Spėkit ar atsakė. Grįžus namo teks atsiprašyti senos palapinės, paglostyti, pabučiuoti ir toliau keliauti su ja. Ši keliaus kur nors, bet kuo toliau nuo manęs. Tfu.

Šios dienos kelias pasisuko į rytus, vėjas sugalvojo pūsti iš rytų. Dar kažkas įjungė orkaitę. Tai diena išpuolė ne pati lengviausia. Bendravau su vėju. Žinau, kad jam nerūpi vienišo dviratininko murmelės. Žinau, kaip yra beprasmiška kalbėti su gamtos stichija. Bet kodėl gi nepasinaudoti proga ir neišrėkti susikaupusio pykčio bei nuovargio? Tai išriaumojau viską ką apie jį galvoju. Aišku, ne Ahabo lygio prakalbėlė, bet irgi savotiškai pavykus.

Atsirėmiau šiandien į šiaurės jūrą. Beveik pilnai pervažiavau Europos žemyną iš pietų į šiaurę. Ne storiausioje vietoje, bet ir ne ploniausioje.

Prieš kelias dienas pribaigiau ‘Mobis Dikas arba banginis’ knygą. Sunkiai skaitėsi, turbūt dar sunkiau nei Pamuko ‘Nekaltybės muziejus’. Per gyvenimą įvaldžiau viena savybę, ką nors pradėjęs stengiuosi pabaigti. Melville banginiautojų knygą pabaigiau iš antro užėjimo. Manau, kad verta ją perskaityti. Nors vietomis apturėjau nuobodulio, kančios, nesupratimo, bet knyga liko smegeninėje.

Ir garsioji citata:

Esama išminties, kuri yra sielvartas, bet yra sielvarto, kuris yra beprotybė.

Supratau, kad reikia perskaityti Senąjį testamentą. Per daug knygų skaitomų paskutiniu metu cituoja jį.

Kelio duotybė – pažintys, kurios lieka atmintyje visam gyvenimui. Pasivijusi moteris klausia kokios šalies vėliavą vežu, iš kur, kur, kiek dienų. Standartiniai klausimai atsakymai. Įsikalbam. Daug kilometrų riedant kartu (ji specialiai praleidžia savo posūkį ir ilgai važiuoja su manimi) pasakojame savas istorijas. Moteriškai 71, jaunystėje dviračiu nuvažiavusi iš Amsterdamo iki Izraelio, gyvenusi daug metų Indijoje. Atsisveikinant, nulipa nuo dviračio sakydama I need to hug you! Štai tokios istorijos dieną padaro tobulą.

Kempingas irgi tobulas. Tarp jau matytų kempingų neabejotinai yra pirmoje vietoje. O dar galvojau važiuoti nevažiuoti, dar tik 81km, kažkaip mažokai, gal iki kito, dar tik ketvirta dienos, bet kai pamačiau kad tai yra tiesiog gyventojų sodas, nutildžiau visus vidinius balsus ir sustojau.

Daiktų pakavimas, pusryčio gamyba, kitas kuitimasis virsta rutina. Išriedu į kelią pusvalandžiu anksčiau nei kitomis dienomis. Vėsu, apniūkę, dviratis tiesiog skrenda. Kažkokiame miestelyje, ryte!, girdžiu grojamą maršą, žigiuoja pareigūnai, per toli, nematau kokie. Stoviu, klausau muzikos, dainuoju

Eina pulkas linksmai
Tvirtai mušdamas koja
Su daina džiaugsmingai
Visą kelią žingsniuoja

Tik pasikeitusi automobilių numerių spalva man pasako, kad kažkuriuo metu įlėkiau į Nyderlandiją. Būta mano ir šioje šalyje, bet ant dviračio pirmą kartą.

Važiuojant užvaldė jausmas, kad Nyderlandija yra vienas milžiniškas dviračių takas.

Neveikia Visa kortelės. Kodėl?

Parduotuvėje, vaistinėje visi puikiai kalba angliškai. Ko nepasakysi apie mane. Kai išgirdę mano anglišką tartį klausia iš kokios šalies esu, taip ir norisi pasakyti – esu škotas!

Beje, kilto seniai noriu. Gal ir šitai kada išsipildys?

Būna ir taip.

50km nesibaigiantis miestas (Düsseldorf, Duisburg, jų priemiesčiai) nedžiugino, išsekino. Vienu žodžiu – užsipisau. Padėjo alus ir ledai. Ne, ne kartu. Šių dviejų malonumų geriau nemaišyti. Kažkurioje knygoje Remarkas rašė, yra malonumai kuriuos galima sukergti, yra malonumai, kuriais geriau mėgautis atskirai. Geriau ledų ir alaus… Pala, pala. Kodėl staiga užsinorėjau, mokyti kas ką turėtų daryti? Audriau, koks tavo reikalas kas su kuo ką maišo?

Vėliau, idiliškas sekmadienio pavakarys. Senjorai parkeliuose gurkšnoja alų. Bažnyčiose skamba varpai. Jaunimas žaidžia futbolą. O aš esu dviračio riedėjime, alaus gėrime, varpų skambesyje. Esu visur ir esu niekur.

Rašau eilėraštį, bet žodžiai nenori būti kartu. Jei susiklijuoja, pavirsta arba į patosą, arba į didaktiką. Delete.

Nemėgstu didelių miestų. Šiandien Bona ir Kiolnas. Tiesa, Kiolno katedra įspūdinga.

Išbandžiau dešinįjį Reino krantą. Tas pats kas ir kairiajame. Arba sakant kitaip: buvau Germanijoje, mačiau katiną, jis toks pats.

Tai grįžau kairėn, man kaip kairiarankiui, čia kažkaip smagiau.

Paskutinės dienos nelyg gyvenimo proza. Miegas. Valgis. Dviratė. Knyga. Problemų sprendimas.

O kur poezija paklausit jūs? Nežinau. Galbūt labai pavargus, miega?

Zombie apocalypse solution?

Antra diena stiprus vėjas į veidą, nepalakstysi. Mažinu, tik vos vos, dienos kilometrų dozę. Kur man skubėt?

Primažintais kilometrais džiaugiasi ir raumenynas. Kad dar labiau džiūgautų, tenka gerti visokią chemiją, magniai, kaliai, kažkas dar. Atstumas iki namų vis dar nemenkas, su paprastu vandenėliu, arba vynu, arba alumi neišsisuksi.

Pietaujant, pasakiau sau nemeluodamas, po perkūnais, patinka tai ką dabar darau.

Jei iš didžiosios tuštumos ateina nelaukta pagalba, reikia tai tuštumai kažką ir duoti atgal. Šiandien moteriškai padėjau susitvarkyti galinį ratą. Pirma diena kaip keliauja, bjaurus rato gedimas, pati nelabai ką moka. Ar tu patenkinta tuštuma?

Turbūt nelabai. Nes lūžo pas mane šiandien viskas iš eilės.

Pirmas. Nusilankstė laidas per kurį nuo dinamos kraudavau garminą. Nepatogu, bet kaip nors.

Antras. Lūžo priekinė bagažinė. Trys smaugliukai, važiuojam toliau.

Trečias. Iširo dugno siūlė ant vairo kabinamam tašiukui. Tik laimingo atsitiktinumo dėka nepamečiau nei vieno daikto. Nes ten piniginė, lethermanas, vaistai, skaityklė, ciklopas. Būtų skaudėję. Labai. Kadangi turiu ir siūlą, ir adatą, susiūvau kreivai šleivai, iki kelionės galo atlaikys.

Iki pietų dangus bando lyti, kažkoks krapnojimas, niekaip negaliu tų kelių lašų vadinti lietumi, taigi jau dvidešimt sausų dienų. Neblogai.

Kas krenta į akis Vokietijoje, kraupus kiekis viską draudžiančių lentelių – verboten verboten verboten. Turbūt jei gerai pirstelėčiau irgi pamatyčiau lentelę Verboten!

Į šį kempingą papuoliau tik todėl, kad prieš tai perskaičiau Google reviews. Įvažiavau kaip kokiam filme, prasmukau pro tarpą beužsidarant vartams. Galvojau neprašoksiu. Mažas nuotykiukas.

Vokiškas EuroVelo takas.

Jaučiuosi išsibarstęs, laike erdvėje savyje.

Šiandien įriedėjau į Vokietiją. Daug kartų mano joje būta, bet ant dviračio pirmą kartą. Automobilių vairuotojai kažkas neįtikėtino. Daug šalių esu pervažiavęs tačiau tokios aukštos kultūros dar neteko patirti. Nori sukti i dešinę, iki posūkio dar keli metrai, o automobilis jau stovi ir laukia kol atliksi manevrą.

O su kempingais tai kaašžinau. Kažkoks nesusipratimas. Atvažiuoji – palapinės kemperiai, jokios recepcijos, niekas nekalba angliškai, jokių užrašų, nors pasikark. Tai tik į kokį penktą įsibroviau.

Taip planuoti 80km virto 96.

Ryte senas juodaodis po tiltu grojantis bliuzą boso saksofonu. Kurį laiką stoviu šalia užsimerkęs ir linguoji bliuzo taktą. Šiurpuliai laksto kūnu.

Po pietų snaudžiant per sapnus girdžiu griaustinį. E? Iš ten kur mano atvažiuota – juodas debesis. Nors ką tik buvo giedras dangus?

Audros vėjas pučia tą pačia kryptimi kuria važiuoju. Įsibėgėju iki greičių kurie yra padorūs lakstant plentiniu dviračiu.

Pavakarys. Atsitinka tai apie ką esu tik girdėjęs.

Pora dviratininkų aplenkdami paklausia kokia šalies vėliava, kur važiuoju, bla bla bla ir t.t. Kelio frazės. Važiuoju iš čia, į ten. Gero kelio.

Po kelių minučių jie manęs laukia, o kur nakvosi, kempinge, o gal nori pas mus?

Su Astrid ir Christian praleidau nepakartojamą vakarą. Ir ne pasibaigęs vynas guldo į lovą, ne, o banalusis nuovargis.

Merfis šiandien turbūt miegojo, nes visa dieną menka nuokalnė ir vėjas į nugarą. Taip ir nulėkiau 97km iki pavakarių.

Kalbant apie vėją. Nuo vakar jis apsisuko į priešingą pusę. Ryte matau pluksninių debesų užbrežtą liniją. Ciklonas. Oh, bus lietaus. Prognozės mala kažkokį š, tai lis, tai nelis, bet patirtis sako – naktis bus drėgna.

Gerai neįdienojus pasibaigė GTJ dviračių trasa, įlekiau į EuroVelo 6. Vienadienių keliauninkų daug, kas nestebina, nes EV6 be kalnų. Tokių kaip aš – vienišių važiuojančių toli ir su visa manta – tik vieną. Moteriškė daiktų prisikrovus dar daugiau nei aš. Aplenkė tiek ją ir temačiau. Nors toje vietoje aš irgi nemiegojau ir visai neprastai pedalavau. Kai tik užsigalvoju pradedu skubėt lėkt lyg būtų kažkoks degantis reikalas.

Daug lėtų metrų aukštyn, daug greitų kilometrų žemyn. Aukštyn sunkiai dantis sukandus. Žemyn su vėjeliu ir šypsena.

Jau trečią kartą važiuoju per Prancūziją ir vis labiau ją įsimyliu. Reikia pradėti mokytis prancūzų kalbos. Hau!

Ryte supratau kodėl kelias uždarytas. Tiltas nugriautas. Nejau dėl tokios smulkmenos kaip tilto nebuvimas grįši atgalios ir važiuosi judriu greitkeliu? Upė toje vietoje nei plati, nei gili – perbridau ir nuvažiavau toliau.

Toliau važiuoju nuostabiu kraštovaizdžiu. Pakilimų gal mažiau galėtų būti, į vieną iš jų stūmiau dviratį iš visų jėgų, 18 įkalnė ne juokas. Stumiau ir keikiausi, kas gi tiek daiktų prikrovė į šitas tašes?

Dar vieną eilėraštį parašiau. Taigi. Kažkas man su galva darosi.

Draugas padovanojo liepos lentą

Jaukinuosi ir glostau ją
Tyliai klausiu
Kuo norėtum virsti?

Klausau ką medis kalba.

Galėčiau būti dėžutė
Inkustruota raudonmedžiu
Žmonos žiedams saugoti

Galėčiau būti aviliu
Bitėms medų nešti
Tau šeimai draugams

Galėčiau būti urna
Pamirštų nebesvarbių nugalėtų
Baimių pelenams laikyti

Ryte išsimušiau į GTJ (Grande Traversée du Jura) trasą. Gražu. Kitokių epitetų perteikiančių visą šitą grožį nesugalvoju. Nes realiai tai kažkoks rojus: saulė, nestiprus vėjas, šilta, vaizdai pritrenkiantys. Tiesa, yra įkalnių.

Nuvažiavau 62km ir tai yra tiek, kiek dabar nepervargdamas galiu nupedaluoti. Labas atvykęs į naują post-covidinę realybę.

Dienos pabaigoje kelias apkrautas blokais, closed, dviratininkui tokie blokpostai tik šypseną sukelia, tuščias kelias, anei dūšelės, šalia upė, atsipūtimo vieta automobilistams, pala pala, gi tobula laukinė nakvynė!

Tik išvažiavus iš Gex miesto kempingo prasideda kalnas. 800m aukščio. Iš karto apsipilu prakaitu, nors ankstyvas rytas, vos paminu, nors tik dešimtinė įkalnė. Nušoku nuo dvirkos ir bandau stumtis. Dar sunkiau nei minti. Viskas, galvoju, covidukas savo juodą darbą atliko, neturiu jėgų niekam.

Bet vėliau įsivažiuoju. Ir į kalną užvažiuoju nesunkiai, ir pats su savimi susipykstu kuriuo maršrutu važiuoti – vakar dieną planuotą ar ką tik, pasijaučiau kaip parduotuvėje neapsisprendžiantis žmogus: važiuosiu čia; ne, važiuosiu ten; ne – čia; ne – ten. Kam nepasitaiko. Kainavo tik užvažiavimą į papildomą 300m kalną. Na, kam nepasitaiko.

Kempingas pusiau laukinis su labai gerklingais gyventojais. Keli garsieji dar ir personažiniai. Sakyčiau cirkas be pinigų, tik kad pinigus esu sumokėjęs.

Vis tik covidukas. Šiandien gulinėju kempinge, o dviratis važiuoja autobusiuke. Tikiuosi ryt baigsis šita zaraza, vis tik jau trečia para kaip nesveikatos nemalonė.

Sugebėjau peršalti gerklę arba pasigavau coviduka. Bet greičiausiai pirmas variantas. Tai važiuoti 90km su 1km sukilimo ir dar prie +40 įdomus užsiėmimas.

Kaupiasi lietus, maloniai atvėso, ryt mažai važiavimo, išgyvensiu.

Sekmadienį lieku vienas. Tada ir prasidės tikrasis keliavimas.