Keleivi, tai tu pasakyk kitiems. Pasakyk Lietuvai, tark žodį kaimynams: Sobra tode Sarmatia el sielo despejado. Virš visos Sarmatijos giedras dangus. Todėl nesarmata pasakyti: niekur neik! Neik iš namų, net jei galėsi į juos sugrįžti, būk tremtiny gimtinėje. Masks of Exile innumerabile est. Pagalvok apie kates, katiušas ir katiušas. Pamąstyk apie červoncus, Červenę ir baltus lietuvių valdininkų rankogalius parduodant sovietams bazes. Kelias maitina sielą, bet ne kūną, atmink ir tai. Net jei kojos sveikos ir viduriai sveiki, prisimink – turėjai teisę rinktis: žūti namie, kelyje ar svetur, kartais taip toli, tokia svetima pavarde bei vardu, kad tave pamirš tuojau pat, dar nespėjus sniegui užpustyti palaikų ar užversti duobės.
Keleivi. Nekraupinsiu nei tavęs, nei žygio draugų – basakojų maldininkų su ryšeliais ir keiksmais lūpose, tariamais iškart po maldos, neatsiprašius Viešpaties, kuris juk seka kiekvieną žingsnį – vargas reikalaujantiems įrodymų, kūniško apreiškimo, malonių sau ir dangaus keršto artimui arba nematomam priešui – goduliui, gašlumui net senatvėje, apie kurį įtikinamai pasakojasi apsišaukėlis vienišius – kūno jis geidžias, kūno, katalikui niekingo dalyko, kraujo, kris jame snaudęs septynis dešimtmečius ir nubudęs, išvydus klebonijos grindis mazgojusios paleistuvės rietus. Keleivi – nuodėmių namuose tau niekas neatleis, svetur už jas būsi nudobtas – nesvarbu – Sibiro kaime ar Bronkse, Ispanijos vynuogyne ar švediškų braškių plantacijoj. Vėlai įsirpsta Šiaurėje uogos! Laikas kelti bures, vėdint pažastis, slėpsnas, – žmogus išeina rūstus, visais sentimentais pasišluostęs plaukuotą užpakalį, viską iš eilės prakeikęs, visko išsižadėjęs, visko, dėl ko sriūbaus svetimoj šaly prie bokalo drungno alaus; todėl ir niek niekur iš namų, už viską atsiimsi čia, atsitiesi už neteisybes, bent mintyse susitarsi ir pasiteisinsi; nedidelė tai paguoda, bet nieko geresnio tuo tarpu negaliu pasiūlyt, tu džiaukis, kad višta padėjo pusryčiui kiaušinį ir kudakuoja kaip kekšė po visą kiemą, džiaukis, kad atnešė laikraštį, kuriame aptikai, kad tau vis dėlto grąžins drebulyną su gabalu beržynėlio, kuriame tavo prosenis kažkada parsigriovė kaimynų vienturtę – visa tai galbūt atiteks tau; galąsk kirvį, pjūklą, galvok apie talką ir miškovežius – viską juk iškart iškirsi, išgabensi, tiesa? Antai ir keli ąžuolai palei vandenį ošia – kirviu juos, kirviu! Namai, keleivi, visuomet truputėlį siurrealistiški, viskas čia sureikšminta, išdidinta iki Visatos formatų – ne kapai tave čia laiko ir ne žemė kaipo tokia – kerštas, pavydas, neapykanta, štai tvirčiausi sėslumo sąjungininkai – tas vienuolis šimtąkart galėjo išvykti ten, iš kur gimtavietė būtų atrodžiusi pasaulio kraštas, per šitiek metų būtų pakitusi ne tik jo artikuliacinė bazė, bet ir visos iki vienai skaidulos bei korpuskulos – iki vienai! Žvėrys niekad nesikalba apie gamtą, jie mindo ją, naudojasi ja ir tręšia savo išmatomis, žvėrys organiškai prisiriša prie savo mėšlo, atmatų ir priešų, atmink tai, nakvodamas po tiltu, nebūtinai Bruklino, atmink tai, laukdamas traukinių, moterų, išmaldos ar žmogaus, kuris pažadėjo tau darbą, pastogę ir pusryčius – veltui lauksi, o kai sulauksi, paaiškės, kad viskas pavėluota, kad tau norisi tik vieno, voliotis su begėde šiauduose ir dulkėse, plūstis su tokiu pat kaip tu ir tiesiant drebančia saują variokų pirktis alų plastiko butelyje.
Graudenu ir pats graudenuosi. Graudentojas galėtų virsti profesija, amatu, pretenduojančiu į pamokslininko triūsą – minioje visuomet atsiras sentimentalus kvailys, kuris patikės tavo tauškalais, bet net garsūs poetai sako—man pakanka savo dešimties skaitytojų, net devynių pakaktų. Man pakanka pustuzinio žvirblių ant skiedryno, pakanka akimirkai nutūpusio kėkšto ar žalvarnio, štai jis atgręžė snapą, pasižiūrėjo apvaliom akutėmis, nusisuko ir purptelėjo ant kitos šakos, o dar už akimirkos jo jau nebematai, amžiams išnyko! Nieko, kitas atskirs.
Kelio neatsižadėk, tačiau vis tiek netesėsi – dingsi kaip vagis, paryčiais – pirmu autobusu ar pakiemiais iki plento, savąjį šunkelį kada nors atrasi, juo ir sugrįši, šlapimu ir prakaitu apšlakstęs teritoriją, kuri niekuomet tau nepriklausys, esi juk šunšunis, pasirengęs uodega iškirsti prosenio beržyną su drebulynu, jo ąžuolus, iš kurių galėtum pasidirbti karstą – iš tuštybės, puikybės, gyvųjų pavydui. Kaliausę paprašyk pastatyti ant tavo kapo, keleivi – baidys ji ir kapinių vagis, ir senus priešus: švankią, padorią kaliausę su juodu skribsiu ir storu, eglute, švarku – iš tolo ji primins ne tik sumautą tavo gyvenimą, bet ir kelią, kurio vienetais matuojama amžinoji širdgėla, kerštas, neįvykdyti ketinimai, moterys, iki kurių prieiti pristigo ir proto, ir pajėgų, viskas, ką lengvai pamiršti ir palieki kitiems – skolas, netesėtus pažadus, tuščius butelius ir nukleiptus batus – kelionė kaip žanras yra neapibrėžiama, tik baigiasi ji vienodai – arba liūdnu sugrįžimu, arba kankinamai ilga mirtimi svetur, nebūtinai po Reino liepomis ar dykumoje.
Pasakyk, keleivi, atvykęs į Hopdeilį ar Saratovą – jau suku ienas atgal, duokit tik atsigerti to, ką turit po ranka, parūkau ir einu namo, liūdna čia, nėra su kuo kaip reikiant išsibart, niekas čia manęs nelaisto, netręšia – dvesiu, varvinu syvus, o prigyt nesiseka. Ir nesiseks, tai žino net atkakliausieji – nepadės nei degtinė, nei žolė, šmėkšosi it pakaruoklis, vaidensies pats sau; keleivi, gal kas parves namop bent tavo šešėlį, jei tik neįkeisi jo, neužstatysi smuklėje ar girtas neamesi uoste arba patiltėje:
aš čia svetimas prie jūros
kelias sugaištas ir laikas
niekas manęs neatpažįsta –
nei žalia banga ne tu
aš čia svetimas ir mano
kaltės trigubai išauga:
dvoks ant kranto visą dieną
negyva grasi žuvis
Gana, nebelinksniuosim ir nebeasmenuosime – kelias telieka būtajame dažniniame laike, kitos tautos nė tokio neturi: kelias, kelio, keliui, kelią… Laukas, pieva bei kryžius tik papildiniai, kintantys elementai, prasmę praradę simboliai, nykios kelio dekoracijos, visuomet rymančios, žviegiančios, mūkiančios ir liepsnojančios pragaro liepsnose – gera čia gyvent ir mirti, tiesa? Aš grįždamas kartą iš girios sušalęs – taip Putinas išvertė Nekrasovą po iškylos prie (1/49) minėto tiltelio, kur jau niekad nebegrįšim. Galbūt, paspaudę koją, tik pereisime juo, neketindami nei sugriauti, nei sukelti vibraciją: gi žiūriu atšliaužia prieš kalną rogelės, / prikrautos sausų žagarų ir šakų… Arkliukas vos tempia, šalia jo iš lėto… tiesa, anuomet žmonės čia dar žagaraudavo, Putinas ir Nekrasovas, žiūrint iš tolo, gyveno visai panašiu metu; prezidentas Putinas žagarauja jau kitaip, netikit?
Keleivi, pasakyk Lietuvai, mes žuvome…
J.Kunčinas ‘Pjūti fjūūt! arba Netiesų dvaras’
