grotelės ir tiek
atspindžiai #3
skylė danguje
Toji skylė nieko neprimena? 🙂
atspindžiai #2
atspindžiai
žieminis vakaras
bandymai #1
fotografuota su Zenit ET
šėšėlių linijos
miestas prieš saulę
Vaizdas link Subačiaus gatvės. Fotografavau iš Užupio, užėjęs už šv.apaštalo Baltramiejaus bažnyčios.
parūkom spalvotai?
Stoties rajonas
signal to noice
Anadien suskaičiau ‘Signal to Noise’ Labai puiki istorija ir dar įspūdingesni piešiniai. Dar itin sužavėjo vienas eilėraščių ciklas.
Vier Maurn
Opening
“Something there is that does not love a wall.”
Robert Frost said that, but he also suggested, in the same poem, ‘Mending Wall’, that “God fences make good neighbours”, so what did he know?
The first wall
I wonder who built the first wall. What
was in his mind, or her mind. Protection?
Privacy? Or something else.
We build our civilizations with walls,
giving us shelter and stronghold.
Keeping out ‘the other’: the elements,
wild beasts, people who are different.
Wall define us, as they divide us.
Walls separate people: and not just the
walls we build. Perhaps the walls we
have to be scared of most are the ones we
can’t see, that we simply believe in.
The second wall
I had a dream about that when I was small.
In my dream there was one note, one musical
one, one sound: and when it sounded all the
walls everywhere came crumbling down. And
all the people everywhere saw…
They saw each other, doing all the things that
people do behind walls. Nobody had anywhere
to hide anymore.
I woke up then, so I never knew if it was a good
thing or a bad thing, not having any walls. Not
having anywhere to go and hide, and being able
to go everywhere; no pretending, no protection.
no secrecy.
The third wall
They tell me the Great Wall of China is the only human artifact that
can be seen on the Earth from space.
I’ve never seen the Earth from space. I don’t know anyone who has.
I’ve only ever seen pictures.
They tell me that when you get that high, it’s hard to tell one country
from another. You’d thing they’d be coloured in, like on the old maps
we has at school.
So you could tell.
The fourth wall
When I heard the Berlin Wall was coming down, my first reaction was one of
relief; but then I thought, what if there was a young woman who had spent
years – half her life – painting something on the wall?
Painting a message, or a picture.
If every morning she got up early, and went put and painted just one or two
lines on the wall. Every day, in the rain, or the cold, sometimes in the dark.
It was her cry against oppression. Her protest against the wall.
She almost finished when they pulled it down.
People could come and go as they wished. The wall she’d been protesting
against was gone, as was her creation, split into art-sized chunks, sold to a
private collector…
I wonder how she felt. I hope she wasn’t disappointed.
I would have been.
Closing
Maybe we should look beyond the walls.
Listen: painters and writers and music-makers and film-makers and the
ones who paint graffiti slogans that blossom like bright flowers on the
sides of derelict buildings – all of you.
There’s a fourth wall that needs to be broken down.
Governments and official voices point out forever that good fences make
good neighbours, and tighten the border controls in an effort to make us
happy where we are.
But there is something that does not love a wall, and it’s called humanity.
zenit-et
vakar pas mane apsigyveno senas zenit-et. kaip ir pirmas mano slr 🙂 cha, toks juokingas žvėrynas dabar gyvena pas mus.
šv. steponas
daug gi kliūčių reikia įveikt, kad patektum prie šios bažnytėlės
veidai mieste
rekomenduoja gydytojai
patinka man gydytojų duodamos rekomendacijos. viena iš jų, ypač:
– jūs privalot ribot protinę veiklą.
oh my, kad dar paaiškintų ir kaip tą padaryt 😉
kaštonai
Gyvenu viename iš nesuskaičiuojamų karoliniškių daugiabučių. Tik šis yra vienu kampu įsirėžęs į kaštonų alėją. Į tunelį iš karoliniškių kaštonų augančių abipus šaligatvio. Aš žinau kad tie medžiai kitokie nei kiti augantys šiame mieste. Netikit kad taip gali būti? Papasakosiu ką esu regėjęs savo akimis ir jūs patikėsit. Juk šiaip ar taip, gyvenu šalia kaštonų alėjos…
Rudeniui atslinkus į miestą vienas iš manųjų fetišų rinkti kaštonus iš įvairių miesto užkampių. Puikuojasi prieš akis žvėrynietiškas, užupietiškas, žirmūniškas. Tik karoliniškių kaštono nėra, nors gyvenu šalia kaštonų alėjos…
Jau esu anksčiau pastebėjęs, kad kiek beitum Koralų kaštonų alėja ant žemės nerasi nei vieno kaštono. Iš pradžių kaltindavau šaligatvių šlavėjus, tuos padarus, kurie cigarečių nuorukų, nukritusių lapų, nereikalingų ar pamestų daiktų tobulųjį chaosą paverčia tik jiems vieniems suprantama tvarka. Bandžiau jų patykoti. Iš vieno net atėmiau jo aprūdyjusį ir aplamdytą kibirą su šaligatvio gyventojais, ir… koks buvo mano nustebimas, kai ten neradau kaštonų. Jei jų nesurenka šaligatvių šlavėjai, beveik ankstyviausi Karoliniškių gyventojai, tai kas tada?
Bandžiau keltis dar anksčiau už šlavėjus. Anksčiau už bet kurį žmogų tame rajone. Ir vėl – nė vieno kaštono ant žemės. Ir jau tada mane užvaldė manija ir atsakymo į klausimą – kur dingsta kaštonai Karoliniškėse – žūtbūtinis ieškojimas. Stengiausi nebemiegoti naktimis. Rymodavau prie atdaro lango ir įtemptai žiūrėdavau su viltimi, kad pamatysiu tuos padarus, kurie surenka mano rajono ir man priklausančius kaštonus. Kad kaštonus surenka slaptingi padarai, o ne žmonės, jau neabejojau.
Keisčiausia, kad niekad nesulaukdavau ryto neužmigęs. Niekad! Niekados! Nors prieš tai (prieš užvaldant manijai) kankindavo tokia nemiga, kad kartais neužmigdavau kelias paras. Dabar gi užmigdavau teisuolio miegu tiesiai ant palangės.
Vėliau sugebėdavau išgirsti kaštono tylų ir duslų bumptelėjimą į šaligatvio plyteles, bet kad ir kaip greitai nubėgdavau į tą vietą – nieko nerasdavau.
Ir jau visiškai užvaldytas noro išsiaiškinti mįslę pasistačiau kėdę po medžiais ir laukiau. Savo akimis mačiau kaip vienas kaštonas nukrito ant šaligatvio, pokštelėjo skildamas pusiau ir į žolę nuriedėjo rudas kaštonas. Jau siekiau jo ranka, jau… bet jis dingo. Dingo lyg būtų prasmegęs skradžiai. Apėmė neviltis, šioks toks siaubas ir netikėjimas pasaulio realumu.
Su antruoju trečiuoju ir visais kitais kaštonais atsitikdavo lygiai tas pats: atsitrenkdavo į šaligatvį, pariedėdavo ir dingdavo.
Tą rudenį atsakymo taip ir neradau. Bet žinojau, kad bus sekantis ruduo, vėliau dar vienas ir dar ir dar. O aš tikrai gyvensiu šalia kaštonų alėjos.
kaip jau tampa įprasta. kada nors to be continued. gal.
atminties duobės ir apie skausmą
vis dar bandau prisiminti kas įvyko tą naktį. deja, deja.
puikiai prisimenu, kaip važiavau upės gatve iki žvėryno. kaip nukirtinėjau kampą iš upės gatvės link sėlių gatvės, nes tame mažame parkelyje sutikau dieduką, kuris paklausė ar neturiu ugnies. tada praleidau saltoniškių gatve važiuojantį automobilį, nes jam pagrindinis ir įvažiavau į sėlių gatvę. ir nuo šis vietos absoliuti tuštuma. kad ir ką mėginu daryti, kad ir kokias pastangas dedu, kad prisiminčiau kas įvyko tuose keliuose šimtuose metruose – nieko.
tuo keliu esu važiavęs ne vieną kartą – dieną ir naktį. žinau, kad žvėryno šaligatviai siauri ir su daug kliūčių. žinau, kad lakstant mano greičiais, jais (šaligatviais) važiuot yra savižudybė. todėl mane kankina klausimas – tai ką aš veikiau tą naktį ant šaligatvio? kas turėjo atsitikt, kad užšokau ant jo? ypač kai puikiai menu, kad pradžioje važiavau gatve.
deja, deja, tų paskutinių priešsmūginių akimirkų atmintis liko stulpe. kaip ir uoslė. galima galvot apie sąmokslo teorijas, ateivių pasirodymus, sąmonės aptemimus, bet, deja, nuo to ne lengviau – atmintis vis tiek negrįš. jaučiu reik baigt su šiais bandymais prisimint, vis tiek niekas nebepasikeis.
tokios sąvokos, kaip amnezija ir atminties duobės, dabar man puikiai žinomos.
dar savo kailiu patyriau, tą būsena, apie kurią žmonės pasakoja – kad labai smarkiai sužeidus, kurį laiką nieko neskauda.
smūgio metu skaudėjo taip, kad… neturiu žodžių apsakyt, kaip. prisimenu, šviesos pliūpsnį smegeninėje ir garsą. taip garsą. lyg virš manęs būtų kas trinktelėjęs į milžinišką kamertoną – vibruojantis aukštas ir besitęsiantis garsas.
tada jau voliojomasis iš skausmo ant to paties žvėryno šaligatvio, kraujai, tinstanti dešinė galvos pusė.
praėjus kelioms akimirkoms (beje, dabar, tai atrodo akimirkos, kiek truko visa tai ištiesų? deja objektyviai vertint negaliu) skausmas nurimo. nurimo tiek, kad sugebėjau pasikoliot su greitąją pagalba, kad neatvažiuoja greit. su statybas saugančiu sargu susitart ir pas jį priparkuot dviratį. su juo pabendraut apie nesaugų važinėjimą dviračiu vilniaus gatvėmis.
o štai važiuojant greitąją, ir pasibaigus šokui ir adrenalinui kraujyje – atėjo Skausmas. Tas skausmas, kad nelieka jokių pašaliniu minčių, kai nebegali apie nieką galvot – tik apie tai kaip skauda. kai skausmas tampa tavo kertiniu egzistavimo akmeniu. kai nesidrovėdamas cypi, o greitosios pagalbos seselė sako, tuoj tuoj bus ligoninė, truputį pakentėk. kai skausmas sutraukia mėšlungiu ir purto šaltis. brrr, net silpna darosi tai prisiminus.
ir kokia palaima nulūžt lovoje, nors ir ligoninės, prifarširuotam nuskausminamųjų, jaučiant kaip slopsta tas žvėris kūne.
belaukiant lietaus
smena 8M
štai kokį daikčiūką suradau besiknisdamas po persikraustymo likusią neišpakuotų dėžių krūvą (o 2 metai jau praėjo…). Hm, ką su juo dabar veikt? Gal pabandyt fotografuot, nes gi tikras mechaninis džiaugsmas, su nuliu elektronikos.
home, sweet home
ką gi – aš jau namuose. smagu, vis tik. ir, ble, niekas nebekrioks šalia. gyvenu žemėje ne pirmą dieną ir teko girdėti daug kriokiančių senių, bet mano palatos kaimynas perspjovė juos visus. taip pavarydavo, kad man tekdavo kasnakt seselių prašyt užmigimo narkatos.
esu 5 kartus lėtesnis nei įprastai. pavargstu itin greitai. esu prifarširuotas tiek antibiotikų, kad bacilos žūsta trijų metrų spinduliu aplink mane.
peiliu meistrai
geriausi zodziai, kuriuos gali isgirsti is neurochirurgo, galandusio man peili:
– jus tampante visiskai neidomus mums.
bet nepasiduoda niekseliai, vis tikisi, kad papulsiu i ju rankas.
back to life
siandien 7 paros kai mane sustabde stulpas ir siandien gydytoju verdikto diena. nuo ju ir nuo mano bukles priklause ar man pjaustys galva ar issisuksiu lengviausiu keliu. sikart emiau lengviausia, ko paprastai gyvenime nedarau.
greit leis vaiksciot, o tada netruks ateiti sio nuotykio pabaiga
out of the game
rasau is debilniko, tai trumpai.
treciadienio nakti vaziuodamas dviraciu, zveryne, tvojausi i stulpa. su galva. rezultatai: luzus kaukole, plyse smegenu dagalai. uz gyvybe teko stulpui paaukoti savo uosle. intelektas lyg ir gyvas. dabar savaite gulimas rezimas.
na nieko, as dar palakstysiu.
Miestai ir ženklai. 1.
kiauras dienas žmogus žingsniuoja tarp medžių, akmenų. Akis retai užkliūna už ko nors, tik tuomet, kai atpažįsta ten ženklą ko nors kito: įspaudas smėlyje žymi čia praėjus tigrą, pelkė skelbia čia esant vandens gyslą, dedešvos žiedas – žiemos pabaigą. Visa kita – nebylu ir nesukeičiama; medžiai ir akmenys tėra tik tai, kas jie yra.
Galiausiai kelias atveda tave Tamaros miestan. Į jį patenki gatvėmis su aibe kyšančių iš sienų iškabų. Akis regi ne daiktus, o tik jų atvaizdus, žyminčius kažką kita: replės ženklina dantrovio namus, bokalas – smuklę, alebardos – kareivines, buožė – čia esant daržovių pardavėją. Statulose ir herbų skyduose čia pavaizduoti liūtai, delfinai, bokštai, žvaigždės: tai reiškia, jog kažkas – kas žino kas? – turi sau ženklą liūtą ar delfiną, ar bokštą, arba žvaigždę. Kitais ženklais paskelbta, kad šioje vietoje draudžiama: įvažiuoti į gatvelę su vežimais, meškerioti nuo tilto, šlapintis už kiosko, o leidžiama: girdyti zebrus, žaisti rutuliais, deginti giminaičių lavonus. Pro šventovių duris matyti dievų statulos, visi jie pavaizduoti su savo atributais: gausybės ragu, smėlio laikrodžiu, medūza, tad tikintieji gali juos atpažinti ir atnašauti deramas maldas. Jei pastatas neturi jokios iškabos arba figūros, jo funkcijai nurodyti pakanka jo formos ir padėties, kurią jis užima miesto struktūroje: rūmai, kalėjimas, pinigų kalykla, pitagorietiškoji mokykla, viešnamis. Net prekės ant prekystalių yra vertingos ne savaime, o kaip ženklai kitų dalykų: išsiuvinėtas kaktos raištis reiškia eleganciją, auksuotas palankinas – valdžią, Averroeso tomai – išmintį, kulkšnies papuošalas – geidulingumą. Žvilgsnis perbėga gatvėmis lyg prirašytais puslapiais: miestas pasako viską, ką turi pagalvoti, verčia tave kartoti jo paties diskursą, ir tuomet, kai manai lankąs Tamarą, iš tikrųjų tik registruoji tuos vardus, kuriais ji apibūdina save ir savo visas dalis.
Koks tasai miestas iš tikrųjų po storu iškabų valkčiu, ką jis savyje turi arba slepia, išvykęs iš Tamaros taip ir nesužinai. Už jos – iki pat horizonto driekiasi dykynė, atsiveria dangus, kur skubriai lekia debesys. Pavidaluose, kuriuos tiems debesims suteikia vėjas bei atsitiktinumas, tu jau stengiesi atpažinti figūras: burlaivį, ranką, dramblį…
Italo Calvino “Nematomi miestai”