naktinis Vilnius

2007.07.03, 21:43

Talentas šiais laikais – ne kokių nors ypatingų sugebėjimų turėjimas, tereikia tik mokėti įtikinti kitus, kad tu tų sugebėjimų turi. Ir kuo didesnę minią įtikini, tuo turtingesnis gali būti. Na, kartais ir nelaimingesnis. Nelygu, ko savo įtikinėjimais sieki. S.Parulskis

Miestas pirmą valandą nakties yra kitaip nei miestas pirmą valandos dienos. Miestas pirmą valandą nakties yra kitaip centre ir senuose miegrajonuose ant Kalno. Pirmos valandos naktinis miestas yra kitaip vasarą, kitaip žiemą. Miestas yra kitaip po vieno bokalo alaus, kitaip po antro, kitaip. Bet po dešimto dažniausiai kitoniškumas kažkur dingsta.

Kiek kartų eita viduryje nakties maršrutu – centras koralai. Daug, daug kartų ta pačia trasa. Girtai, girčiau, visiškai be sąmonės. Trasa tampanti vis mistiškesne.

Kaip visada, prisibaigimas ten, kur duoda gert. Alus, po to stipresni, nes jau išgerta tiek, kad. Bet šįvakar buvo tik mineralinis vanduo ir arbata. Sulaukus pirmos valandos stoju į trasą. Gedimino prospektas pradžioje. Naktinis gyvenimas aprimęs, beveik. Laksto girti pankai, kažkas eidamas dainuoja, kažkas vemia apsikabinęs medį. Į mane šnopuodamas artėja pusamžis kostiumuotas vyrukas klausdamas kelio į geležinkelio stotį. A? Pirmą valandą kelionė? Mosteliu ranka link stoties – išsiskiriame– vienas į vieną, kitas į kitą pusę

Nedirbančios ir tamsios parduotuvės, vis dar dirbantys kabakai, rūkoriai, besitrinantys po šviečiančiomis iškabomis. Mergiotės, su vos užpakalį dengiančias mini sijonais, dingstančios tamsiame brome. Kas per? Remontuojamas Gedimino prospektas. Šaligatvis prilimpa prie pastatų sienų ir kiekvienas praeivis - tai kliūtis, kurią reikia aplenkti ir negauti į dantis. Iš šio siauro koridoriaus niekur nepabėgsi - tik atgal arba tik į priekį. Priekyje mergiotė, galbūt vis tik moteris, ant jos sėdmenų, už sijono, vyruko ranka. Tiek girti ar tiek įsigilinę į save - net negirdi mano žingsnių, aidinčių lyg būgno tratėjimas. Po to moteriškė, spaudžiama prie sienos, aistra ir karšti bučiniai - aplink alkoholio tvaikas, ir vyruko urzgimas, lyg būtų ne žmogus, o alkanas žvėris. Žinau tą urzgimą. Kiek sykių esu jį girdėjęs...

Senasis žvėryno tiltas – paskutinė riba, kurią peržengus žmonių sumažėja iki lygiai vieno – manęs paties. Žibintai, apgaubti žaliuojančių medžių, šaligatviai, pavirtę tamsiais tuneliais, su virš galvos plaukiančiais mėnuliais, galbūt saulėmis vis tik? Nesvarbu. Senieji žvėryno šaligatviai, tamsūs ir klastingi - nelygūs duobėti prašieptais nasrais. Kartu kuklūs ir garbingi. Savaip. Tikiuosi jie tokiais liks ir po dešimtmečio. Tikiuosi. O tada žvėryno viduryje mane apima siaubas. Tas siaubas, kai atšąla širdis, pagaugai laksto nugaroje, medėja rankos ir kojos, sustingsta sąnariai. Tas siaubas, pirmapradis ir žudantis, verčiantis kaukti į mėnulį. Siaubas ir baimė tokie stiprūs, kad tampa materialūs, gali peiliu raižyti. Žinau - kažkuris iš dievų, galbūt manųjų demonų, mane pastebėjo. Ir vėl nepavyks ramiai pargrįžti namo. Keikteliu tyliai mintyse, bet einu toliau, siaubas seka mane. Siaubas didėja, betgi - aš irgi iš dievų padermės, taip?

Ir tada žvėryno gale, kažkur ties Sėlių gatve, žiū načnikas, šviečianti iškaba, senesnė nei pats pasaulis, turbūt, – 'alkhlio partvė'. Kilsteliu antakį, načnikas čia? Tiek kartų ėjau šiomis vietomis, dieną ir naktį, bet parduotuvė čia?

Dabar keikteliu garsiai, tai štai siaubo priežastis – vis tik demonas šįvakar.

Užeinu. Jei jau kelio ženklas pastatytas, reik jį panaudot. Pusamžis vyrukas, nelabai blaivas, liūdnomis akimis rymo už prekystalio. Jau žinau, ką jis man paduos. Ir jis žino ko aš noriu. Neklausdamas nei žodžio ištiesia pilną Ballantines butelį. Linkteliu padėkodamas, jis apatiškai mosteli ranka link kalno - suprask, tavęs jau laukia. Laukia tai laukia, niekada nereikia apvilti tų kurie laukia, ne?

O tada prieš akis iškyla Kalnas. Kalnas link namų, kalnas į Koralus. Apie kuriuos būtų galima parašyti tobulą apsakymą. Tiesa, to daryti nereikėtų – tai jau padarė – Gavelis. Tobuliau jau niekas nebegalės aprašyti to rajono, tų jame gyvenančių žmonių.

Šią naktį į kalną lipu, metronomo ritmu - metronomo rodyklė klink dešinėje, gurkšt viskio iš kakliuko, dvidešimt žingsnių, metronomo rodyklė klink kairėje, gurkšnis iš kakliuko. Gera gi toji škotiška samanė. Dvidešimt ir gurkšnis, kiti dvidešimt ir gurkšnis. Matematiškai supjaustytas kalnas, matematiškai ir tiksliai. Siaubas, iki tol kaustęs sielą, dingsta kaip nebuvęs. Žinau, tai ne samanė darbą dirba, tai metronomas ir dvidešimt žingsnių. Tai kaip malda, kaip kelias link nirvanos. Dvidešimt ir gurkšnis. Taip. Štai ir kalno viršus, naktinis šaltas vėjas, lyg būtų nuo arkties, ir vieniša figūra laukianti manęs.

Žibinto šviesoje pamatęs to demono veidą pratrūkstu kvatotis – ilgai ir nuoširdžiai. Ach, demone, sakau, kelintas sykis šįvakar? Penktas, burbteli šis. Taip, demone, mes šį vakarą susitikom jau penktą sykį – pirmasis kaip pamenu buvo troleibusas, ne? Tu įlipai, barzdotas ir poilgiais plaukais, ir iš karto pagalvojau, jei būtų tie senieji Woodstock laikai, būtum chrestomatinis hipis. Taip jau būna, kai mėgsti rašyti istorijas – kuri jas apie pamatytą žmogų, kuo jis yra, kuo galėtų būti. Tada, demone, aš tave sutikau begerianti guinness alų Katedros aikštėj. Tada krustelėjo neramumas sieloj - tas pats žmogus, antrą kartą per vakarą? Ir einant iš baro, vėl jis - trečią sykį. Jau girtas ir piktas. tada supratau - mane persekioja demonas. Ketvirtą sykį, a? kada gi buvo ketvirtas, klausiu aš jo, jei šis yra penktasis? Siaubą ir baimę, dantų griežimą ir kauksmą naktyje prisimeni? A... numykiu.

Taigi ko gi tu nori? Bet ir ko norėtum - aš iš dievų padermės, taip kad atsipalaiduok ir eik savais keliais. Už viskį beje dėkui - pačiu laiku.

Urgzteli demonas, supratęs, kad veltui bus gaišęs laiką. Jaunas dar demonas, nepatyręs. Perduok linkėjimus, sakau, mano bičiuliui, tam, kurį vadinat liuciferiu - senokai su juo nelėbavau.

Bet ką aš čia kalbu? Aš gi vienas bestovįs ant kalno viršaus, ošia tamsios liepos, užgožusios žibintus savo lapija, ir kvėpina pasaulį medaus kvapu.

Tada tamsūs Koralai. Kreivi ir klastingi šaligatviai - bet tai ne Žvėryno šaligatvių klasta, tai banali ir niekinga, verčianti keiktis užkliuvus už eilinės plytelės. Koraluose viskas kitaip.

Ir jau beveik ties namais, dar vienas demonas. Tikrai tikrai. Senos močiutės pavidalu. Senos surūkusios susiraukusios su vienu dantimi apatiniame žandikaulyje, kalbančios rusiškai. Na pasakykit man kad tai ne demonas. Tik šis patyręs ir klastingas ir jaučiantis dieviškumą per šimtą mylių. Todėl apsimeta sena surūkusia bobute. Jei jau jis apsimetinėja, apsimetinėsiu ir aš. Kodėl gi ne?

Скажите, сынок, где тут станция? Вот десять километров прошла, но никак не могла найти?
- Станция, - pakeliu antakius.
- Да станция, ну железнодорожная станция.
- Ну, далеко вы от нее. Десять километров.
- А Боже ты мой, ну как я так могла, опять также.

Gi sakiau – klastingas ir senas demonas. Ir - antras padaras šį vakarą klausia kelio į stotį.

Mosteliu ranka link stoties – ir mes išsiskiriam – vienas į viena pusę, kitas į kitą.

Ties perėja dega raudonas šviesoforo signalas. Ir katinas, sėdintis ant šaligatvio krašto, žiūrintis į šviesoforą, laukiantis žalio signalo. Po to spjauna ir tyliai nubindzena per raudoną.

- Žinai, katine, esi drąsus, net aš Koraluose nevaikštau per raudoną. Net nakties akyje to nedarau.

Miau.