b/w, foto, kodak, zenit-et

pasivažinėkim

zenit ET + Kodak Professional T-Max B/W film, ISO 400.

ir šiaip – dviračiai negali būti negražu. kaip negali būti negražu moterys 🙂

kelionės

o naktys čia šaltos

draugas: šeštadienį vėlai vakare traukiniu velniop iš miesto, kojomis visą naktį, ryte traukiniu atgal į miestą. ? taip

traukiniui judant į šiaurės-vakarus, jo termometras šiek tiek kvailioja: mieste +12, vėliau jau +13, +14, +15… kas sakė kad naktys čia šaltos? išvirtus numatytoje stotelėje, neatrodo kad yra +15.  geriausiu atveju +5. kepurė, pirštinės, optinių sistemų inžinieriaus pasididžiavimas – prožektorius. pirmyn. pirmyn. pasaulis susitraukiantis iki tavo ir bendrakeleivių prožektorių, iš tamsos, išplėšiamo žemės gabalo.

kojos kelias tamsa.

po gerų dešimties kilometrų, po gerų dviejų valandų – stop. perfrazuojant Keruaką – pavalgyt ir nusičiurškt. laužas, ne maisto gaminimui, laužas, kad būtų jaukiau. beždžionėlėms patinka liepsna.

kojos kelias tamsa. miegas pasiųstas taip toli, kad vis nesirodo. žvyrkelis nužudantis kojas apautas šūdbačiais – kai atrodo, kad mėsa atsiskiria nuo kaulų, kai kiekvienas akmuo surakina dantis, kai kiekviena duobė – priešas šiepiantis dantis. bet – nepasiduot.  žinia – pas dievus geležinės kojos. pirmyn pirmyn.

dvigubai ilgesnė trečia nakties. juokas, jau pro ašaras, kad krokodilas Gena buvo neteisus sakydamas, kad eidamas žuoliais niekada nepasiklysi. mes pasiklydom. tamsoj, su prožektoriais, pirmyn-atgal, pirmyn-atgal, kur kiekvienas kilometras ilgesnis prieš tai buvusį. kai geriausias draugas, pradeda burbėti ir keiktis, kai geriausias draugas, atsisėda ant žemės su žodžiais: niekur aš nebeeisiu. aš suprantu jį – pas ji padai — kruvinos žaizdos. norėjau tada jam paskolint savo geležines kojas, deja…

pamojuojam traukiniui pravažiuojančiam šalia mūsų. jame galėjom būti ir mes.

vėl tas pats taškas kuriame jau buvom. ir – tolumoje skaisčiai apšviesta stotelė. tikslas. iki kurio, anot rusų, ranką tik paduot. bet kiekvienas žingsnis kova su savim. kiekvienas žingsnis – savęs įtikinėjimas, kad liko vienu žingsniu mažiau. o bičiulis, kalba, apie stotelę judančią nuo mūsų. lėta eiga. kad pasityčiotų.

stotelė byloja, kad kitas traukinys už trijų valandų. miegot. kas kad šalta, kas kad kojos dega. bet miegot.

o traukiny šilta. o traukiny nereikia eit.

švariai, trisdešimties naktinių kilometrų, pratrintos smegenys. koks tavo vardas, bičiuli mano?

b/w, foto, kodak, zenit-et

mano batai buvo du

zenit ET + Kodak Professional T-Max B/W film, ISO 400

[tinginystė nugalėta, krūva juostelių nuskanuota – bus nuotraukų, jei kam įdomu :P]

matau

mob img dump

–

 

darbinė betvarkė

auto

negėrimo periodo alus

gydytojų spintų juodoji pusė

šventoji trejybė

verkių ruduo iš santarų

kasdienybė

120% nuotaikos

traukinys – alus – kelias – kojos – miškas – kaimas – lietuviški lenkai – alus – kelias – miškas – pelkė – temsta – tamsu – mėnulis – iškąstas mėnulis – pelkė – pelkė – kelias – pelkė – ežeras – laužas – viskis – miegas – pusryčiai – miegas – kelias – kojos – b&w zenitas – kelias – kojos – alus – kelias – kojos – sunkios kojos – grybai – alus – traukinys – alus – alus – alus …

kojytėmis >30km.

kasdienybė

iš esminių eilėraščių

And indeed there will be time
For the yellow smoke that slides the street,
Rubbing its back upon the window-panes;
There will be time, there will be time
To prepare a face to meet the faces that you meet;
There will be time to murder and create,
And time for all the works and days of hands
That lift and drop a question an your plate;
Time for you and time for me,
And time yet for a hundred indecisions,
And for a hundred visions and revisions,
Before the taking of a toast and tea.

moku mintinai beveik. ir metai iš metų šis eilėraštis tik gražėja.

b/w, foto, kodak, zenit-et

atspindžiai atspindžiuose

atnaujinta. kadangi esu tinginys ir vis neprisiverčiu nueit nuskanuot kalno juodai-baltų nuotraukų, tai kelias perfotografavau su skaitmena. aišku, medaus laižymas per stiklą, na bet gi tinginystė, u know.

zenit ET + Kodak Professional T-Max B/W film, ISO 400

dviratizmas

jau nebeskaičiuoju kuris kartas

tai tampa šio dienoraščio banalybe – vėl prisiplojau. bet apie viską iš eilės.

važiavau nuo paberžės link mašiogalos žvyrkeliu. su daug akmenų toks, su neblogom skalbimo lentom – vienok eilinis lietuvos žvyrkelis. kažkurioj vietoj priešpriešinis vėjas aprimo ir aš pradėjau spaust, ibo tas žvyro kelias jau buvo lengvai užpi*** pasiekus apie 32km/h kur buvęs kur nebuvęs, koks tai kaimietis sumastė sukt kairėn, o dviratininkas jam – buvęs nebuvęs. dėjau ant stabdžių. o greitis tai… o po ratais ne asfaltas. skridau per vairą. toli ir ilgai. (dabar, jau praėjus šiek tiek laiko, galvoju, kad gal vis tik ne geriausias variantas buvo stabdymas. galvoju, gal būčiau pralindęs. bet to mūšio kardais tik lūzeriai mojuoja)

reziumuojant. sulaužiau dešinį raktikaulį. ne suskaldžiau, ne dar kaip nors pažeidžiau – padalinau į dvi dalis. raktikaulis, kaip žinia kaulas pakankamai tiesus. o rentgeno nuotraukoj jis pas mane puikavosi beveik idealiu 90 lapsnių kampu. g12 tą gali patvirtint, ir jis matė 😉

dar gerai jobinau ir su galva į žemę. gerai kad buvau su šalmu. čia jauniesiems pridurkams galvojantiems, kad dviratininkams nereikia šalmų, šiek tiek nuotraukų ( 1 2 3 ). ir jei jūs turint na nors šiek tiek košės galvos ir nors trupinėlį fantazijos – įsivaizduokit kas, prie tokios smūgio energijos ir žvyrkelio akmenų, būtų likę iš galvos. pagalvojot? žinot atsakymą? ir jei atsakymas – man taip neatsitiks – galvokit iš naujo.

ką praradau: 2,5 mėnesiams sportą (dviračius, suplanuotą bėgiojimą, suplanuotus kovos menus), kelioms savaitėms fotografavimą, kelioms svaitėms judėjimo laisvę.

ką atradau: draugus kurie tave surenka, atveža ir palaiko.

ir ne, aš nemesiu dviratizmo, ir nichuja nesigailėjau, ir nesigailiu, ir nesigailėsiu.

rašalionės

ko nusipelno ilgos pastraipos apie miestus ir dievus

ilgos pastraipos nusipelno, kad jų niekas neskaitytų. niekas, net pats rašto autorius. štai kokio likimo nusipelno ilgos pastraipos. miestas kitame krante. miestas pasaulio pakrašty. tame mieste niekada neišsisklaido debesys. tame mieste niekada nenustoja lyti. nors ne, truputį meluoju. yra viena diena metuose, kai debesys išsisklaido ir į drėgną miestą pažvelgia saulė. tada miestą apaugia nebe lietaus migla, o garuojančio miesto migla. ir tada, kartu su saule, į miestą pažvelgia ir visatos dievai. kaip jie nustemba, vėl pamatę tą reginį – miestą išaugusį ant septynių kalvų, vagojama dviejų upių. pilkų akmenų miestą pačiame pasaulio pakraštyje. už miesto nėra nieko – tik niekas. tuštuma. pasaulio pakraštys. kas dabar gali man pasakyt kur stovi tas miestas? tataigi – pasaulio pakraštyje. tik ten dar galima rasti tokių keistų miestų. tik tuose miestose vis dar galima sutikti senobinių rasių. tik juose vis dar sutiksi chameleonus, astronomus, šėšėlių sargus, sapnų meistrus, niekada nematytus, bet esančius. ir ne tik kitos rasės gyvena tokiuose miestuose – dar ten veisiasi piešistorinės ir dabar jau mitologinėmis tampančios būtybės. anadien vaikščiodamas to miesto gatvėmis mačiau ant pilies kuorų miegantį auksinį drakoną. girdėjau žmonės šnibždantis apie požemiuose gyvenančius trolius. ir ką jau čia bekalbėt, vakar man kelią perbėgo salamandra. bet aš nesistebėjau. argi gali kuo nors stėbėtis, patys stebintys pasaulį, ir net ne pasaulį. ar gali kuo nors stebėtis, stebintys miestus. aš, taip taip reikia prisistatyti, aš esu vienos seniausių šio pasaulio rasių atstovas – stebėtojas. vienas seniausių ir ko gero paskutinis atstovas. visa kas sena dingsta iš šio pasaulio. sena užleidžia naujam. ir net senieji dievai išmiršta, ne, ką aš čia kliedžiu, dievai nemarūs, jiems nelenta numirti. norėjau pasakyti net ir senieji dievai užmirštami, o jų vietoje iškeliami naujųjų laikų pusdieviai, kurie žmonių rasei tarnauja už dievybes. nors ko norėt, jie gi tik žmonės. mačiau kaip užgimė jų rasė – niekingi maitėdos, nebegalėdami pavogti pakankamai maisto iš kitų gyvūnų čiupo į rankas baslius ir taip pradėjo šio pasaulio užkariavimą. jautė tada mano širdis, kad geruoju nesibaigs pasauliui, ir senosioms rasėms, tos rasės užgimimas. maldavau savųjų dievų, kad jie išnaikintų tuos laukinius padarus. bet dievai buvo kurti mano maldoms. ir kaigi galėjo būti kitaip. aš gi pats kitados būvau vienas iš jų, buvau lygus jiems. bet nusižengiau dieviškiesiems įstatymams. ir jie mane pasmerkė amžininoms klajonės, po šį pasaulį. kokia ironija, po pasaulį, kurį kitados pats ir sukūriau. tiesa, jie nedrįso manęs nužudyti. nes taip būtų pažeista visatos vientysybė, ir net mes, dievai, nežinojom kuo tai baigtūsi. ir niekšai paliko man visą mano atmintį. tu klajosi ir niekad niekad nepamirši kuo tu buvai ir ko netekai, ir niekad nepamirši ką matei ir ką dar tik pamatysi. taigi tieji dievai aukštybėse neišgirdo mano maldų. ir dabar net jie bus pamiršti.

kasdienybė

nustebimas apie citatas

kai pas draugus randi užrašytą citatą, kurios autoriumi esi tu, šiek tiek nustembi. šiek tiek susimąstai. what next? citatos ant vilniaus mūrų?

citatos

ir vėl 7

Septyniskart aš niekinau sielą:
Pirmą, kai išvydau ją nusilenkiančią, kad pasiektų viršūnę.
Antrą, kai pamačiau ją šlubuojančią priešais luošį.
Trečią, kai jai buvo duota pasirinkti sunkų arba lengvą kelią, ir ji rinkosi lengvą.
Ketvirtą, kai nusidėjo ir pasiguodė, kad ir kiti taip daro.
Penktą, kai susilaikė iš silpnumo ir savo kantrybę palaikė jėga.
Šeštą, kai papeikė veido bjaurumą ir nesuprato, jog tai viena jos pačios kaukių.
Ir septintą, kai giedojo pagyrimo giesmę ir manė, jog tai dorybė.

/ Kahlilis Džibranas/

kasdienybė

senukas ir laikrodžiai

gili naktis. jau po green’ų koncerto. gedmino prospektas. vienas kitas praeivis. ir vėl susitikau demoną. senuko pavidale. su skėčiu rankoj. su ilgu juodu paltu. su juodo fetro skryblium. su keturiais nugeltusiais dantim. šyptelėjau pažinęs demoną. seną ir patyrusį demoną. demonas manęs nenuvylė, neišsidavė pažinęs, скажы сынок, вокзал в ту сторону? dar kartą šyptelėjau. parodžiau kur stotis. išsiskyrėm – vienas namo. kitas į stotį. gedimino laikrodžiai rodė apie antrą nakties. tie laikrodžiai tąnakt buvo užkeikti. einant pro juos, jaučiau kaip grįžtu atgal. mačiau kaip laikas eina praeitin – vienas rodė trisdešimt penkias minutes, stovintis kelių šimtų metrų atstumu – dvidešimt penkias, dar už kelių šimtų metrų, jau tik 17. gerai kad tąnakt nesutikau daugiau laikrodžių. gerai, kad demonai mane paliko ramybėj.

citatos

Eduard Limonov "Nevykėlio dienoraštis"

Jaunuoliai dažnai tingūs ir dirbti nenori. Na, jie teisūs. Vėliau juos prispaus, privers. Bet buvo teisūs. Kas gi gero darbe, kuo čia didžiuotis? “Aš dirbu, mokesčius moku”, – taip visą amžių klusniai ir pragyvena.

Pats aš mėgstu tik rašyti, ir tai ne visada. O apskritai norėčiau nieko neveikti. Ką nors mąstyti. Kokius nors eilėraščius prisiminti. Saulutėje gulėti. Mėsą valgyti. Vyną gerti. Mylėtis arba revoliucijas kurstyti. O rašyti – tik kartais.

Netikiu, kad kam nors iš tikro patinka aštuonias valandas per dieną, penkias dienas per savaitę spausdinti rašomąją mašinėlę, siūti vyriškus marškinius arba gatvėse rinkti šiukšles. Vienus marškinius pasiūti kartais malinu, na, išspausdint keletą puslapių irgi gerai – žiūrėk, moku, štai kaip puikiai išeina. Bet kad taip visą gyvenimą?! Netikiu, ir daugelis man pritaria. Viena moteris laimėjo loterijoje – iki gyvos galvos kas savaitę jai mokės po tūkstantį dolerių. Kaip jūs manote, jos žodžiais, ką ji visų pirma padarys? Žinoma, “stop my work”. Taigi, jaunuoliai, patys to neįtardami, yra teisūs. Juos palaikau, esu jų pusėje.

Next Posts