rašalionės

prie upės keistu pavadinimu

kur dingo andai mano kišenėse skambėję auksiniai dukatai? išleidau. pirkau kelionę. kelionę, kuriai reikia dviejų pinigėlių. jei ne auksinių, tai bent jau paprastų variokų. keliavau link upės, kurią nūnai išnykusi tauta vadino stiksu. kišenėse skambėjo auksiniai dukatai. išvydęs tą upę, negalėjau nesistebėti jos platumu. daug upių regėjo manosios akys, bet šioji aplenkė jas visas – kiek tik akys užmatė priekyje tyvuliavo vanduo. menamasis kitas krantas skendėjo tolumoje tvyrančiame rūke.

o štai ir jis – amžinasis keltininkas rymantis luote. nebylus laukia sielų. tokių, kurioms artimieji įdėjo pinigų susimokėti už kelionę per upę. jo akys susidomėjusios žvelgia į mane – į sielą atkeliavusią kartu su kūnu. imk Keltininke auksini dukatą už perkėlimą. tu nustebęs, kad aš dar gyvas? todėl imk antrą auksinį dukatą mano niūrus drauge. juk galiu vadinti tave draugu? o štai ir trečias auksinis – už būsimą kelionę atgal. taip, mano nebylus drauge – norėsiu grįžti ir atgal. iš ten kur niekas dar negrįžo. gal negali, gal nenori, ar yra skirtumas? kodėl tu stebiesi, mano amžinasis bičiuli? puikiai žinai būsimą pasakojimą apie sugrįšiantį iš krikščionių pragaro. tad imk ir ketvirtą auksiną – bet nesistebėk. o už penktą – išgerk ambrozijos. nemėgsti? bet mano drauge, armondiladas dar nesugalvotas… imk šeštą pinigą ir plaukiam, nieko nelaukdami. bet pala – imk ir septintą – mano mėgstamas skaičius – kad kitam krante manęs palauktum.

(…)

keltininke, tavosios kišenės pilnesnės nei mano. žinau, lauksi manęs. matau, kaip pradeda spindėti tavo akys, išgirdus mano kišenėse skambančius auksinus. kai sugrįšiu į šią vietą, kai tu mane sugrąžinsi atgal – visi auksinai bus tavo. pažadu.

—

I’ve known rivers:
Ancient, dusky rivers

My soul has grown deep like rivers.

—

o tu ar buvai prie savojo stikso?

foto, kodak, zenit-et

pavasariaus belaukiant

zenit + eilinė kodak juostelė (iso 200, turbūt). praeitas pavasaris. gatvės žibintas pro ką tik išsiskleidusius medžio lapus.

nuotrauka klikinasi.

kasdienybė

pradžios

<…>
I’m alone in this world
And a fucked-up world it is too
Tell me, tell me the story
The one about eternity
And the way it’s all gonna be
Wake Up, Wake Up Dead Man
<…>
Listen to the words they´ll tell you what to do
Listen over the rhythm that´s confusing you
Listen to the reed in the saxophone
Listen over the hum of the radio
Listen over the sound of blades in rotation
Listen through the traffic and circulation
Listen as hope and peace try to rhyme
Listen over marching bands playing out their time
<…>

pradžios. kiek jų yra. malonaus reikalo pradžia. blogai pasibaigsiančio dalyko pradžia. pabaigos pradžia. neišvengiamybės pradžia. pradžia, kurios nekenti. pradžia, kurios lauki. Take your places, choose your sins / Everyone loses, noone wins / I have seen the future and this is how it begins.

wake up, wake up dead man.

b/w, foto, kodak, zenit-et

uosts naktinis

zenit ET + Kodak Professional T-Max B/W film, ISO 400.

zenką pastačius ant molo, mintyse skaičiuojant sekundęs, kurias pasakė nuojauta.

kasdienybė

ketvirtą ryto

Toks jau laikotarpis (tarpas tarp laikų?): ketvirta ryto – per vėlu rašyti. Ir. Ketvirta ryto – per anksti rašyti.

… jie gyvens amžinai.

citatos

iš 'Balta drobulė'

Iš Antano Garšvos užrašų

Moterys mano gyvenime tebuvo epizodai. Giliai įsidėjau į galvą vienos pusiaukekšės žodžius. “Neišsieikvok šimtaprocentiniai. Kuo daugiau įnirtimo ir kuo mažiau jausmo. Tavo kaklo išlenkimas – vaikiškas. Tavo akys ir blakstienai – moteriški. Tu myli vyriškai. Kaukis, o nugalėsi.”

Ir aš koviausi. Precizavau meilės meną. Išmokau įvairiausių psichocheminių reakcijų. Švelnumą atmiešdavau aštriu sarkazmu. Šiltai cituodavau gerą eilėraštį ir kandžiai apibūdindavau sutiktą praeivį. Sąmoningai valdydavau aistrą, kad ji išsiveržtų nelaukta audra, kai partnerė buvo nutarusi: esu galutinai išsieikvojęs. Mokėjau įkvėpti mintį: aš pasitrauksiu pirmas, brangink mane. Mokėjau įvairuoti. Laiku nuliūsdavau ir laiku pralinksmėdavau. Laiku supykdavau ir laiku nuduodavau apgailestaująs. Sugebėjau taip vadinamą meilę apibarstyti draugiškumo cukrumi. Todėl, išsiskyrus, mano meilužės pavirsdavo į reklamuojančius mane komivojažierius.

Mano moterys buvo lyg Matisse Lorrainese kėdė, kuri išryškina sienos apmušalų mėlyną monumentalumą. Jas mylėdamas – aštriau pajusdavau mane supančią realybę. Staiga išvysdavau daiktus ir jų apraiškas, pro kurias būčiau praėjęs abuojąs. Dangų, mūro sieną, išsiskleidusias alyvas, purius vaikiščio plaukus, gatvės žibintų vaiduoklišką šviesą, tolimų garvežiu dūzgesį – – – ir man buvo aišku: esu aprūpintas gyva medžiaga, esu pilnas, ir man reikia rašyti, ir reikia skirtis su mylimąja, būti vienam, kol visa išblės, nublanks, neteks reljefo ir spalvų.

Next Posts