nespėji žmogus grįžti iš 40 be vienos dienos atostogų, o jau spėji pasiilgti kelio, gyvenimo šia akimirka, draugų, etc.

gruzijos, turkijos, rumunijos ir bulgarijos keliais dviračiu nuvažiavau 1750km. buvo daug važiavimo per kalnus, daug palapinės, daug daug saulės, puikiausių kelionės kolegų, šiltos juodosios jūros, vyno, čiačios (gruziniška vynuogių degtinė), išmoktų sakyti gražių tostų, itin įsiminusio vieno tostų vakaro, ir įvairių kelių – nuo gero asfalto iki išmaltų žvyrkelių; daug stačių įkalnių ir dar statesnių nusileidimų.

kiekvieną dieną stengiausi rašyti dienoraštį. taigi, kai praeis sugrįžimo liūdesys, perkelsiu į skaitmeninį variantą. šiek tiek permečiau akimis pirmų dienų įrašus ir nusišypsojau į ūsą, kiek naivumo ir nemokėjimo rašyti, bet koks galų gale skirtumas, juk ten esu aš. ir būkite atidūs mano dienoraščio skaitytojai, kelionės aprašymai guls į tą dieną, kai buvo įrašyti, t.y. rugsėjo-spalio dienomis.

viena gal blogai, kad mažai fotografavau. mažai su pinholu, kažkiek su mobiliaku, o nikono gerąjį objektyvą sugebėjau sulaužyti jau pirmosiomis kelionės dienomis 😉

o dabar kankina kelionės pagirios. ir sapnuoju, kad miegu palapinėje, o šalia gaudžia jūra ir švilpia vėjas.

Pajudėję automobiliu iš Stambulo priimame sprendimą (mano nuostabi idėja) vakare nestoti nakvynei, o važiuoti toliau. Vairuoti pasikeičiant: vienas miega, kitas vairuoja. Ir taip kol baigsis parakas. Dabar jau spalio 27 rytas, per naktį pravažiavome Rumuniją. Nors naktį sunkoka vairuoti siaurais  keliukais (labiausiai užknisa fūros lakstančios bet kaip ir žibinančios ilgosiomis šviesomis), bet kartu ir visai smagu. Radijuje susiradau klasikinės muzikos stotį, šviečia beveik pilnas mėnulis, kriokia dyzelinio variklio turbina, šnarpščia miegantys kolegos, o prieš akis kelias, baltos linijos ir navigacijos ekranas. 

Pabudau, turbūt jau šeštadienį, apie antrą nakties, Sibiu mieste. Naktis šaltoka, stiprus vėjas ir jo blaškomi pageltę lapai, pogirtis jaunimas sliūkina namo į savo lovas. Gražus tas Sibiu senamiestis. Mažas ir dailus.

Po to smarkiu vėju pasitikusi Vengrija. Silpnu lietumi Slovakija. Stipriu lietumi Lenkija. Vairavau per tą liūtį iki Liublino. Pradžioje buvo nejauku, tamsu nors į akį durk, iš priekio lekia fūros, pila lietus. Bet keliai Lenkijoje puikūs (tiesa puikūs tik pagrindiniai), tai lekiu daugiau nei 90km/h, groja klasika, dunksi valytuvai, šniokščia vanduo.

Tik prasidėjus spalio 29 stojame pirmame pasitaikiusiame motelyje, nes lietus baigėsi ir prasidėjo sniegas, temperatūra krenta iki minuso, keliai užsnigti, nevalyti ir slidūs.

Ryte Lenkijoje jau visiška žiema. Ir taip iki Vilniaus. 

Taip per šiek tiek daugiau nei dvi paras, pagreitintai, išgyvenau sezonų kaitų – nuo vasaros pabaigos iki žiemos pradžios. Stambule – vasara, Bulgarijoje – bobų vasara, Vengrijoje – lietuviškas rugsėjo pabaigos ruduo, Slovakijoje ir Lenkijos pradžioje – spalio šlapiasis ruduo, o vėliau – žiemos pradžia.

Ką gi, beveik 40 dienų (be vienos dienos) atostogos baigėsi.

Finita. 2012 10 28     13:45

Ir vėl Stambulas. Gyvenu per vieną gatvę nuo tos vietos, kurioje gyvenau (kada?) turbūt prieš geras porą (ar daugiau?) savaičių. Normalus viešbutis, bet todėl, kad kambarys palėpėje, tai vonios kambarys pritaikytas nykštukams.

Bet tai koks gėris gyventi pačioje Stambulo senamiesčio širdyje. Visos garsiausios vietos pasiekiamos keliaujant pėsčiomis per mažiau nei dešimt minučių.

Diena automobilyje. Važiuojame nuo Niksar iki Sapanca ežero. Visą dieną lyja. Atrodo lyg dievai visą kelionės laiką tik ir laukė kada pajudėsime link namų ir važiuoti automobiliu.

Nakvynė ant ežero kranto. Statau palapinę lyjant lietui. Pasirodo, gerai pagalvojus, mano Husky Burton, galima pastatyti lyjant lietui, taip kad nei vienas lašas nepatektų į vidų. Kiek pasikeikiant ir kiek pasikankinant, bet misija įmanoma.

Naktį pažadina žmonių balsai šalia palapinės, prožektorių šviesos ir automobilio burzgimas. Pusiau sapnuodamas girdžiu turkų kalbą, po to suprantu, kad kažko klausia manęs. Kiek sugebu suprasti turkiškai balsai lauke teiraujasi ar moku turkiškai. Rėkiu, kad tik moku angliškai ir rusiškai (tikimybė, kad jie moka lietuviškai, mažesnė nei maža). Lendu lauk iš palapinės – policija. Bet nepiktybiški. Patikrina pasą, pasako trumpąjį telefono numerį, kuriuo reikia skambinti danger atveju. Iš keturių policininkų tik vienas, sakykim kad kalba angliškai.

Ko gero paskutinė dviratinė diena. Ir kaip reta graži bei turininga. Iš ryto žvyrkeliais pakylu iki 1,6 kilometro virš jūros lygio. Kelias ne pats geriausias, o kai kuriose vietose įkalnės 10% ir net 12%. Ir tokiu keliu važiuoju daugiau nei 26 kilometrus. Po to prasideda asfaltas, dar kelis kilometrus važiuoju aukštyn, vėliau gražus ir greitas nusileidimas. Pietaujant pradeda lynoti, pora kolegų krauna dviračius į priekabą. Ar jie pamiršo, kad tai paskutinė diena, ar tiesiog pasidavė, nes vėl reikia važiuoti į kalną, nežinau, ne mano reikalas. Kaip kažkas yra pasakęs, silpnieji visada pasiduoda kai prasideda visas smagumas. Ir išties. Lyjant lietui, nuo 1,6 iki 0,4km nusileisti puiku asfaltu yra kažkas iš fantastikos srities. Nusileidimas fantastiškas, greitas ir džiuginantis sielą. Kažkurioje vietoje sustojau paklausyti kaip imamas kviečia maldai (visad pasiilgsiu imamų giedojimo; giesmė už mirusius iš vis grožis neaprašomas). Kalnų šlaituose medžiai raudoni geltoni žali. Rudeninė miško tyla. Nuo lapų kapsintis lietaus lašai. Tobulybė. Diena, kuria norėtųsi pakartoti.

Taip per dvi dienas pervažiavau, nors ir neaukštus, bet įspūdingus kalnus.

Miestelyje, kurio pavadinimo neprisimenu, nei dideliame, nei labai mažame, su kolega Ričardu, sustojame apsižvalgyti netoli turgaus aikštės, tuo pačiu pasiklausti kelio ir išgerti skaniosios turkiškos arbatos. Ir prasideda. Aplink mus susiformuoja didžiausias šurmuliuojantis ratas iš vaikų, suaugusių, senukų. Čiupinėja, kažką tauškia turkiškai, juokiasi. Mes irgi juokiamės. Jaučiuosi lyg būčiau aštuntasis pasaulio stebuklas netikėtai užsukęs į turkišką kaimą. Keista nes šiek Turkijoje, tiek Gruzijoje keliautojai ant dviračių vietiniams yra kažkas, kuo jie negali patikėti. Lyg būtų miražas ar stebuklas. 

Arbatos išgėrėm. Nemokamai, daug ir skanios.

Važiuota per Kumru – Korgan – Aybasti – Niksar.

Kelias baigėsi kažkur Aybasti zonoje, kažkokiame kaime. Kelias nuo Juodosios jūros per kalnus. Pakilau į daugiau nei vieno kilometro aukštį ir per visą dieną bendras pakilimas 1600 metrų. Raumenys po nuvažiuotų 76 kilometrų vakare pasakė, ką galvoja apie važiavimą per kalnus. Nors dienos pradžioje atrodė, kad kelias visiškai neįdomus, bet dienai įpusėjus nuomonę apie neįdomumą teko pakeisti, o atėjus vakarui ir saulei leidžiantis kalnuose mačiau ypatingai gražius vaizdus. Pasikartosiu – už kalnus gražiau gali būti tik kalnai kuriuose nebuvai.

Prisižiūrėjau kalninių turkiškų kaimų bei mažų miestelių. Siauros gatvės, mažos parduotuvės, kaimynas iš pirmo aukšto kepyklos metantis, dar karštą, duonos kepalą kaimynui į antrą aukštą kitoje gatvės pusėje.

Vakarienė ir miegas pas turkus (tiksliau prieš daug metų atvykusius gyventi į Turkiją gruzinų palikuonis, jau nebemokančius gruziniškai). Vėl vaišingumas visu grožiu: arbata, duona, sriuba, dešra, uogienė, riešutai. Neša ant stalo viską ką turi namie, net nesileidžia į kalbas apie miegojimą palapinėje – tik lovose skirtose svečiams.

Šeimininkas, jau pensininkas, yra 8 metus dirbęs Vokietijoje anglies šachtose, linksmas ir kalbus. Skambina visiems savo draugams ir giriasi, kad pas jį namuose svečiuojasi penki lietuviai. Vakarienei įpusėjus ateina porą šeimininko draugų pasižiūrėti į tuos keliautojus lietuvius. 

Kelias nuo Ordu iki Bolaman. Gabalas šio kelio jau važiuotas prieš porą savaičių. Kelias kaip kelias. Lengva ir tiek.

Šiandien niekas nedžiugina. Važiuoju be jokio užsidegimo ir prisiverdamas. Sakyčiau kokia nors depresija, bet greičiausiai viskas nusibodę. O besigaudantys situacijoje ir redakcijai žinomi asmenys puikiai suvokia kodėl. 

Boloman miestelyje pristoja olandas, puolė matuotis amžiumi ir fizionomijomis (mol nu pasakyk, jei nežinotum, iš kokios aš šalies, kokią bandytum spėti) beigi pasakoti ką čia veikia. Dar išgyrė manąją anglų kalbą, kuri yra, tikrai prasta, o toks lindimas šiknon man visada įtartinas. Anot Mikės Pūkuotuko – tos bitės man įtartinos. Nors, galbūt, tiesiog kalbus ir smalsus žmogėnas, o man nuotaikos nėra.

Antra naktis iš eilės palapinę statau ant jūros kranto ir knaipės teritorijoje. Patogu. Išgėręs vieną kitą kaušą alaus iki lovos nueiti greičiau nei greitai. O bangų mūšos ošimas ramina dūšią.

Važiuojame automobiliu ir Batumi iki Ordu, per Trabzon. Trabzon apeinu graikų 10-12 amžiuje statytą Aya Sofya šventyklą, kurioje dabar atidarytas muziejus. Beveik visos freskos sunaikintos, likę tik plikos sienos.

Miegas ant jūros kranto, kažkokio kabako teritorijoje. Buvo šokiai, Ričardas ėjo dalyvauti; aš ėjau miegoti. Beje, Turkijoje, šokiai tik tarp vyrų 😉

Gyventi pas gruzinus namuose gerai. Naminis vynas, kuriuo vaišina, labai skanus. Mandarinus galima skinti nuo šalia pusryčių stalo augančio medžio. Rytas šiltas ir saulėtas. Sakyčiau beveik rojus.

Nuvažiavęs į Batumio garsųjį botanikos sodą, kuriuo taip didžiuojasi vietiniai gruzinai, prie pat jo įėjimo randu tirą. Tirą, kokiame kleis kartus esu šaudęs Ukmergėje ir porą kartų Vilniuje. Tirą tikrą senovinį. Tai negi žmogus imsi ir pravažiuosi? Užėjau. Pašaudžiau. Smagiai praleidau laiką. Iš pradžių šaudėme į taikinius. Tiro šeimininkas senukas rodo į mane pirštu ir sako – jis blogai šaudo. Gal ir blogai, bet visi penki šūviai į vieną zoną, kai kolegų šūviai išbarstyti po visą taikinį. O po to vienu šūviu nuverčiu dvi žiurkes. Tai pamatęs senolis atsileido dėl to blogo šaudymo.

Pats botanikos sodas, kaip n matytų botanikos sodų: medžiai, krūmai, dideli medžiai, dideli krūmai ir taip toliau. Bet maloniam popietės praleidimui pats tas. Juolab, kad pats parkas nuo Batumio nutolęs gal kokius 8 kilometrus, tai smagiai pramankštinau kojas važiuodamas dviračiu.

Batumi centą naršau su dviračiu. Galiu pastebėti, kad naršyti miestą su dviračiu labai skiriasi nei naršyti kojytėmis. Ne taip pavargsti ir žymiai daugiau pamatai. Po pusdienio svetimame mieste gaudžiausi taip pat gerai kaip ir Vilniuje. 

Kelias iš kažkokio kaimo iki Batumio. Normalus kelias, ne vakarykštė pyzdaprojobiščia (atlieskit už mano varganą prancūzų, bet prisiminus vakarykštį kelią, bet šiandien keikiuosi kaip vežikas). Kažkuriuo metu važiuodamas per kalnus (vėl visą dieną šalia upės ir vis žemyn bei žemyn, iki jūros lygio) suprantu, kad nebesimato rudens. Medžiai be jokių raudonai geltonų inkliuzų. Batumyje pasitinka vasara su +27! Spalio antroje pusėje. Neblogai. Pajūryje negausūs turistų likučiai, j9roje beveik niekas nesimaudo. Pamanyk tik, šalta jūra! Visi +20. Šypsomės į ūsą, nematė jie mūsų Baltijos jūros 🙂

Kažkiek liūdesio, nes šiandien paskutinė rimta mynimo diena Gruzijoje. Ryt jau prasidės Turkija ir sėdėjimas automobilyje. Na, gal dar pavyks kelias dienas pasivažinėti dviračiu Turkijoje. Vis tik iki Stambulo kelias nors ir tolimas, bet įveikimas greičiau nei per septynias paras.

Kelias iš Akhaltsike į Zamleti, per kalnų perėją Goderdzi, aukščiausia vieta 2025m.

Nuo prasidėjo kelias blogas, po to visiškas py***, o vėliau pritrūkau keiksmažodžių. Kaip gruzinai pastatė šį kelią tarybiniais laikais, taip nei karto jo neremontavo – važiuoji per asfalto liekanas (vėliau tokias atkarpas laukiau vos ne autostrada), krūvas akmenų, laisvus akmenis, didelius akmenis,  krūvas dulkių ir t.t. Ir per tokį kelią 25km su 800m pakilimu. O po to 40km nuokalnė per tokį patį py***. Su kolegomis pavadinome karo keliu, kuris niekad nesibaigs. Tokie nusileidimai žudantys rankas (kai daugiau nei tris valandas krataisi akmenimis spausdamas stabdžius), moralę (žinai, kad galėtum tuos kilometrus prasilėkti su vėjeliu, o čia krataisi 8-10km/h), dėmesį (pradedi nebekreipti dėmesio į kelią, o tai gali blogai baigtis, ypač kalnuose). Keliose vietose buvau užpykęs ant šitos b***ienės vadinamos keliu, ant gruzinų, ant savęs.

Vienok sunkus kelias, bet ne dėl aukščio, ne dėl kalnų, o dėl tokio prasto kelio.

Bet kad ir koks blogas kelias buvo, rudenėjančių kalnų vaizdas viską atperka. Pasak vietinių sutiktų perėjos viršuje, mums labai sekasi su orais, paprastai tokiu metu šis kelias jau būna uždarytas dėl sniego, o šiandien ropščiausi į viršūnę su šortais ir maikute trumpomis rankovėmis.

Kažką važiuodamas buvau sugalvojęs užrašyti, tačiau dienos pabaigoje šiek tiek sunku kojas pakelti nuo žemės, bei reikia šiek tiek prisiversti užrašyti dienos įspūdžius. Bet stengiuosi prisiversti. Nes dabar gailiuosi, kad Naujoje Zelandijoje nerašiau kelionės dienoraščio. Nes taip greitai viskas pasimiršta, kad…

Ryte vėsoka, bet pakankamai normos ribose, net visi +4.

Naktį dangus juodut juodutėlis, o žvaigždės itin ryškios, matosi net pačios mažiausios. Rudens dangus.

Kelias iš Vardzia į Akhaltsike per Aspindzia. Fantastiško grožio kelias. Visą laiką palei Paravani upę, abiejose pusėse kalnai ir rudenėjantys lapuočių miškai, su geltonai raudonai žaliais fonais. Pro tuos spalvotus lapus šviečianti saulė. Daug nuokalnių, nes, kaip žinia, upės teka žemyn. Tokiu keliu galima būtų važiuoti dienų dienomis ir niekad nepavargti.

Ryte, tik išvažiavus iš Vardzia, šalikelėje, prie kažkokių griuvėsių matau pulkelį žmonių. Važiuojant pro juos pasigirsta nedrąsus ir tylus – labas. Iš pradžių pagalvoju kad pasigirdo, bet po kelių akimirkų jau stabdau ir sukuosi atgal, išsiaiškinti kokie gi čia gruzinai lietuviškai moka. Pasirodo, kad lietuviai, tv3, filmuoja, tiksliau tik pradeda filmuoti, realybės šou ‘Pilis’ ar kažkaip panašiai. Paplepam apie Gruziją, lietuvius joje ir išsiskiriame. Kelias laukia 🙂

Pavakaryje slampinėjant po kiču dvokiančią Akhaltisike tvirtovę (mūsų valdovų rūmų atitikmuo, betonas dar kvepia, pabaigta statyti praėjusį rugpjūtį, autentikos mažokai, arba jos visai nėra. Bet iš toli gražiai atrodo. Įdomiai žiūrisi gruziniškos ir arabiškos architektūros sintezė) sutinku tuos pačius lietuvius, kurių ‘dėka’ negaunu pamatyti gražiausių ir aukščiausių tvirtovės vietų. Apsauginiai mala liežuviais, kad už valandos bus galima vaikščioti po visą teritoriją, bet kad aš tiek laiko neturiu, nes jau pavakarys, o dar reikia kažkiek kilometrų nuvažiuoti iki nakvynės vietos.

Kelias iš Akhalkalaki iki Vardzia. Pradžioje važiuoju asfaltu, po to 20km žvyrkeliais 1.7km aukštyje. Vėliau leidžiuosi nuo kalno 8km iki Vardzia miestelio muziejaus. Nusileidimas laukiniu kalnų keliu: akmenys, upeliai, šiek tiek purvo ir nuvargusios rankos. Rankos daugiau nei valandą spaudžia stabdžius. Kartais stodavau ne vaizdais pasigrožėti, o tiesiog norėdamas pailsinti riešų raumenis. Tokiu kalnų keliu būtų tiesiog nuodėmė nepravažiuoti. Nusileidinėdamas galvojau apie tai ar norėčiau šiuo keliu važiuoti į viršų. Tikriausiai norėčiau.

Ryte lauke apie -2. palapinė apšalusi ir sušalusi. Paryčiais snausdamas pagalvojau ko čia taip vėsu darosi, kad reikia lysti į antrą miegmaišį.

Pavaikščiojau po Vardzia vienuolyną ‘pastatytą’ (tiksliau būtų pasakius iškaltą) kalno šlaite. Pradėtas statyti 10 amžiuje, 12 amžiuje įvyko stiprus žemės drebėjimas, sugriovęs beveik visą vienuolyną; dabar belikę tik 30% patalpų. Tačiau vis tiek įspūdingas kalnų miestas. Kai pagalvoji kokio žiaurumo laikai buvo, kad žmonės statė miestus tokiose neprieinamose vietose, kad tik priešams sunkiau būtų. O tie, kaip tyčia, bandydavo tokias vietas užkariauti.

kelias iš nerdevani per ninotsminda iki akhalkalaki. pirmi 12km kilimas nuo 1500m iki 2186m. nuosaikus toks. sakyčiau taikingas. daug jėgų neatimantis, tik vieną kartą mačiau ženklą 10% įkalnė. likusieji km stabilus leidimasis. ryte tvyrojo rūkas, kabėjo žemi debesys ir beveik nulinis vėjo greitis. todėl ryto +7 nebuvo tokie šalti kaip vakaro +12.

visą dieną dešinėje matosi kalnas (3300m). snieguota viršūnė giedrame danguje.

po vakarykščių negandų šiandien labai gera savijauta. gal tik valgyti daugiau norėjosi nei paprastai (manau, kad tai vakarykštės džiuvesėlių dietos pasekmės ;))

80km per 4:32

24 diena kelyje. tiksliau ne kelyje, o miegant autobusiuke ir pavydžiai stebint kaip kolegos važiuoja dviračiais. vakar vakare sugebėjau apsinuodyti kažkokiu maistu (įtariu lašinių ir pakelės graikinių riešutų mixą). naktis nemiegota, maistas bėga upeliais ir per viršų ir per apačią. ‘smagu’.

nakvynei stojame prieš 2186m kalnų perėją, patys dabar esame 1500m aukštyje. prieš akis snieguotos viršukalnės. palapinę pasistačiau užuovėjoje, šviečia saulė, nuotaika po truputį gerėja. rytoj ir jėgų bus daugiau ir vėl bus dviratis.

ryte gintas apstulbina ‘naujiena’, kad važiuosim ne tuo keliu kuriuo noriu aš, rička ir virgis, o tuo lengvesniu, pro gori. tik pasirodo, kad tas kelias kuriuo jis numatęs važiuoti yra visiškai  šalia sienos su osetija ir kad ten vienoje pusėje gruzinai, o kitoje rusai su automatais. tiek rička, tiek aš pasakome, kad tuo keliu nevažiuosime, nes nenorim papildomų problemų. nes tai ne europos valstybių pasieniai, kur gali statyti palapinę ir niekas nieko nepaklaus, arba nebent koks pareigingesnis pasienietis dokumentų paprašys, kaip kad nutiko vengrijos – rumunijos ir rumunijos – bulgarijos pasieniuose. tad visi važiuojame per kalnus.

ryte dar užsuku į nacionalinę dailės galeriją, pažiūriu pirosmanashvili paveikslus ir išvažiuoju į kelią. iš tbilisio į manglisi. 60 kilometrų ypatingai vaizdingomis vietomis. abejose kelio pusėse kalnai, vaizdai gražesni vienas už kitą, atrodo lyg atvirukai. nei žodžiais, nei vaizdais neįmanoma perteikti tos atmosferos: debesų spalvų (nuo šviesiai pilkos iki juodos), žydrų dangaus lopų, švystelejančios saulės, rudenėjančių medžių spalvų (galvojau, kad neteks pamatyti gražiojo rudens lietuvoje, bet pamačiau jį čia – gruzijos kalnuose). tiesa, stiprokas priešpriešinis vėjas, iki 15 laipsnių įšilęs oras ir beveik 50km kilimas į viršų taip pat priduoda žavesio šios dienos kelionei.

o ruduo atėjo per kelias valandas: tbilisyje dar vaikščiojau su šortais ir maikute, o po poros valandų ir 900m kilimo į viršų (apie 1400m virš jūros lygio) teko vilktis rūbus, kurie skirti rudeniui. džiaugiuosi, kad tbilisyje pavyko nusipirkti dviratininko rudenines – žiemines pirštines, nors pradžioje atrodė, kad tai yra misija neįmanoma.

ir jau spėjau pasiilgti vakar namo išskridusių kolegų.

vietiniai kalba, kad ryt traukiant į aukštesnius kalnus (makaluosimės šiek tiek virš 2km) bus dar šalčiau, o poryt iš vis šalta 🙂

prasidėjo ketvirta savaitė kaip kelyje.

Tbilisis kontrastų miestas. vienoje gatvės pusėje naujoji didelė katedra, kitoje – lūšnos. vienoje pusėje tviskantys parlamento rūmai, kitoje – dar didesnis lūšnynas ir ant šaligatvio miegantys valkatos.

iš naujo perstatytas/atremontuotas bei išblizgintas senamiesčio gabalas, o šalia liūdesys ir skurdas.

nuvažiavome į jų didžiausią turgų. balos, purvas, skurdas ir iš šalia esančio kioskelio skambanti kažkokia liūdna melodija. pats turgus – gariūnai prieš gerus dvidešimt metų.

arba į neteisingas knaipes nueinu, arba bad luck, bet vis negaunu skanios kavos. iš vieno kabako pabėgau, kai parodė, kad darys iš tirpios nescafe. juodą kavą vadina americano, kas per velnias?

btw visuose miestuose kuriuose yra metro, stengiuosi jame pasivažinėti – išlipti pirmoje pasitaikiusioje stotelėje, pereiti į kitą liniją, vėl važiuoti pirmyn pakeliui išlipant vos ne kiekvienoje stotelėje. Tbilisyje irgi taip pasivažinėjau. tik mažas tas jų metro, dvi linijos. primena Sankt Peterburga savo gyliu, sovietinio dizaino traukiniai, neįspūdingos stotelės.

kelias iš Mtskheta į Tbilisį, užsukant į Jvari vienuolyną pastatytą dar 6 amžiuje. miela, maža ir graži bažnytėlė. puikiai matosi kaip tų laikų žmonės statė arkas (akmenys grubaus tašymo, atrodo lyg būtų bet kaip sudėti, nors bažnyčia stovi jau šitiek amžių).

pats kelias autostrada, automobilių daug, smagumo mažai.

vėliau per pusę miesto važiavau dviračiu į dviračių parduotuvę. parduotuvėje liūdesys ir skurdas, ko klausiau nieko neturi: nei pirštinių, nei mokasinų, nei prožektoriaus, nei stipinų, nei kamerų… o ir dviračių parduotuvė ant viso Tbilisio turbūt tik viena.

važinėti Tbilisio gatvėmis yra… žiauriai sunku ir tuo pačiu žiauriai smagu. tie kurie sako, kad Vilnius yra nedraugiškas miestas dviratininkas, tegu pasivažinėja Tbilisyje. Vilnius, po Tbilisio chaosėlio, atrodys lyg tvarkos ir ramybės oazė. bet man vis tiek patiko. tau pypina, tu ranka pamoji, žiūri į visas šalis ir nei karto avariniu būdu nestabdai.

kelias iš Uplistsikhe į Mtskhetą (senoji Gruzijos sostinė). kelias fantastiko grožio ir kas maloniausia, beveik visi kilometrai nuriedėti į pakalnę. aplink kalnai, saulė ir vėjas į nugarą. dviratininko svajonė. riedi ir džiaugiesi vaizdais. kartais ne riedi, o leki visu greičiu.

Mtsketoje apveizėju didžiausią (taip byloja informacinė lenta turistams) Gruzijos katedrą. graži toji katedra. daug karalių bei šiaip įžymių žmonių lavonėlių paminklinių plokščių grindyse. ir minios turistų. nesinori galvoti kiek jų čia būna savaitgalio dienomis. aplink katedrą miesto gatvės sutvarkytos pagal euro standartus ir todėl praradusios bet kokį gruzinišką savitumą. jei kas nors perkeltų erdvėje ir nepasakytų kokios šalies tai miestas, sakyčiau vienas iš europos turistinių miestelių.

šiandien kelionės Lietuva – Gruzija mediumas. suvokiu kad kasdien liks mažiau ir mažiau dienų kelionei, keliui ir nuotykiams. pesimistiškai? galbūt. čia kaip su ta pusiau tuščia arba pusiau pilna stikline.

vakar vakare, Gintui išvažiavus tvarkyti savo internetinius reikalus, sėdėjome prie stalo, ratu sukome latviško balzamo pripildytą stikliuką ir sakėme tostus. lyg būtume tikri gruzinai (tik gėrimas ne tas). tostai buvo atviri, nuoširdūs ir ilgi. apie draugus, apie kelią, apie keliones, etc. o nuėjau miegoti daugiau apgirtęs nuo kalbų nei nuo alkoholio. vienas iš tų tobulųjų vakarų. viena iš tų retų akimirkų kai džiaugiesi kas esi, kur esi ir kur link judi.

važiuojant į nakvynės vietą, stabtelėjome kad išsiaiškintume kur yra reikalingas posūkis, kai staiga išgirstu žodžius “ar tik nebūsit iš Lietuvos?” – taisyklinga lietuviška kalba. užkalbino jaunas vyrukas jau metus dirbantis Mtskhetoje. sako, kad tik antrą kartą metu bėgyje sutinka lietuvius. pakalbam apie šį bei tą ir draugiškai išsiskiriame. ir beveik tą pačią akimirką pamirštu jo vardą. tokios tad kelio pažintys – efemeriškos, bet malonios – lieka tik maži atsiminimai – pasakyta frazė, veido mimika, krepšio spalva.

pradėjome nuo Urbnisi iki Uplistsikhe, per Gori. pradžioje kelią pasirinkome visišką bekelė su kokiais septyniais persikėlimais per kalnų upelius. buvo labai smagu.

Uplistsikhe spėjau iki tamsos išvaikščioti kalnų smiltainyje pastatytą (tiksliau pasakius iškirstą akmenyje) miestelį. prigriebėm gidą, o tas visai įdomiai viską papasakojo ir aprodė. nes jei be gido tai tiesiog akmenų krūvos ir olos.