Diena automobilyje. Važiuojame nuo Niksar iki Sapanca ežero. Visą dieną lyja. Atrodo lyg dievai visą kelionės laiką tik ir laukė kada pajudėsime link namų ir važiuoti automobiliu.

Nakvynė ant ežero kranto. Statau palapinę lyjant lietui. Pasirodo, gerai pagalvojus, mano Husky Burton, galima pastatyti lyjant lietui, taip kad nei vienas lašas nepatektų į vidų. Kiek pasikeikiant ir kiek pasikankinant, bet misija įmanoma.

Naktį pažadina žmonių balsai šalia palapinės, prožektorių šviesos ir automobilio burzgimas. Pusiau sapnuodamas girdžiu turkų kalbą, po to suprantu, kad kažko klausia manęs. Kiek sugebu suprasti turkiškai balsai lauke teiraujasi ar moku turkiškai. Rėkiu, kad tik moku angliškai ir rusiškai (tikimybė, kad jie moka lietuviškai, mažesnė nei maža). Lendu lauk iš palapinės – policija. Bet nepiktybiški. Patikrina pasą, pasako trumpąjį telefono numerį, kuriuo reikia skambinti danger atveju. Iš keturių policininkų tik vienas, sakykim kad kalba angliškai.

Ko gero paskutinė dviratinė diena. Ir kaip reta graži bei turininga. Iš ryto žvyrkeliais pakylu iki 1,6 kilometro virš jūros lygio. Kelias ne pats geriausias, o kai kuriose vietose įkalnės 10% ir net 12%. Ir tokiu keliu važiuoju daugiau nei 26 kilometrus. Po to prasideda asfaltas, dar kelis kilometrus važiuoju aukštyn, vėliau gražus ir greitas nusileidimas. Pietaujant pradeda lynoti, pora kolegų krauna dviračius į priekabą. Ar jie pamiršo, kad tai paskutinė diena, ar tiesiog pasidavė, nes vėl reikia važiuoti į kalną, nežinau, ne mano reikalas. Kaip kažkas yra pasakęs, silpnieji visada pasiduoda kai prasideda visas smagumas. Ir išties. Lyjant lietui, nuo 1,6 iki 0,4km nusileisti puiku asfaltu yra kažkas iš fantastikos srities. Nusileidimas fantastiškas, greitas ir džiuginantis sielą. Kažkurioje vietoje sustojau paklausyti kaip imamas kviečia maldai (visad pasiilgsiu imamų giedojimo; giesmė už mirusius iš vis grožis neaprašomas). Kalnų šlaituose medžiai raudoni geltoni žali. Rudeninė miško tyla. Nuo lapų kapsintis lietaus lašai. Tobulybė. Diena, kuria norėtųsi pakartoti.

Taip per dvi dienas pervažiavau, nors ir neaukštus, bet įspūdingus kalnus.

Miestelyje, kurio pavadinimo neprisimenu, nei dideliame, nei labai mažame, su kolega Ričardu, sustojame apsižvalgyti netoli turgaus aikštės, tuo pačiu pasiklausti kelio ir išgerti skaniosios turkiškos arbatos. Ir prasideda. Aplink mus susiformuoja didžiausias šurmuliuojantis ratas iš vaikų, suaugusių, senukų. Čiupinėja, kažką tauškia turkiškai, juokiasi. Mes irgi juokiamės. Jaučiuosi lyg būčiau aštuntasis pasaulio stebuklas netikėtai užsukęs į turkišką kaimą. Keista nes šiek Turkijoje, tiek Gruzijoje keliautojai ant dviračių vietiniams yra kažkas, kuo jie negali patikėti. Lyg būtų miražas ar stebuklas. 

Arbatos išgėrėm. Nemokamai, daug ir skanios.

Važiuota per Kumru – Korgan – Aybasti – Niksar.

Kelias baigėsi kažkur Aybasti zonoje, kažkokiame kaime. Kelias nuo Juodosios jūros per kalnus. Pakilau į daugiau nei vieno kilometro aukštį ir per visą dieną bendras pakilimas 1600 metrų. Raumenys po nuvažiuotų 76 kilometrų vakare pasakė, ką galvoja apie važiavimą per kalnus. Nors dienos pradžioje atrodė, kad kelias visiškai neįdomus, bet dienai įpusėjus nuomonę apie neįdomumą teko pakeisti, o atėjus vakarui ir saulei leidžiantis kalnuose mačiau ypatingai gražius vaizdus. Pasikartosiu – už kalnus gražiau gali būti tik kalnai kuriuose nebuvai.

Prisižiūrėjau kalninių turkiškų kaimų bei mažų miestelių. Siauros gatvės, mažos parduotuvės, kaimynas iš pirmo aukšto kepyklos metantis, dar karštą, duonos kepalą kaimynui į antrą aukštą kitoje gatvės pusėje.

Vakarienė ir miegas pas turkus (tiksliau prieš daug metų atvykusius gyventi į Turkiją gruzinų palikuonis, jau nebemokančius gruziniškai). Vėl vaišingumas visu grožiu: arbata, duona, sriuba, dešra, uogienė, riešutai. Neša ant stalo viską ką turi namie, net nesileidžia į kalbas apie miegojimą palapinėje – tik lovose skirtose svečiams.

Šeimininkas, jau pensininkas, yra 8 metus dirbęs Vokietijoje anglies šachtose, linksmas ir kalbus. Skambina visiems savo draugams ir giriasi, kad pas jį namuose svečiuojasi penki lietuviai. Vakarienei įpusėjus ateina porą šeimininko draugų pasižiūrėti į tuos keliautojus lietuvius. 

Kelias nuo Ordu iki Bolaman. Gabalas šio kelio jau važiuotas prieš porą savaičių. Kelias kaip kelias. Lengva ir tiek.

Šiandien niekas nedžiugina. Važiuoju be jokio užsidegimo ir prisiverdamas. Sakyčiau kokia nors depresija, bet greičiausiai viskas nusibodę. O besigaudantys situacijoje ir redakcijai žinomi asmenys puikiai suvokia kodėl. 

Boloman miestelyje pristoja olandas, puolė matuotis amžiumi ir fizionomijomis (mol nu pasakyk, jei nežinotum, iš kokios aš šalies, kokią bandytum spėti) beigi pasakoti ką čia veikia. Dar išgyrė manąją anglų kalbą, kuri yra, tikrai prasta, o toks lindimas šiknon man visada įtartinas. Anot Mikės Pūkuotuko – tos bitės man įtartinos. Nors, galbūt, tiesiog kalbus ir smalsus žmogėnas, o man nuotaikos nėra.

Antra naktis iš eilės palapinę statau ant jūros kranto ir knaipės teritorijoje. Patogu. Išgėręs vieną kitą kaušą alaus iki lovos nueiti greičiau nei greitai. O bangų mūšos ošimas ramina dūšią.

Važiuojame automobiliu ir Batumi iki Ordu, per Trabzon. Trabzon apeinu graikų 10-12 amžiuje statytą Aya Sofya šventyklą, kurioje dabar atidarytas muziejus. Beveik visos freskos sunaikintos, likę tik plikos sienos.

Miegas ant jūros kranto, kažkokio kabako teritorijoje. Buvo šokiai, Ričardas ėjo dalyvauti; aš ėjau miegoti. Beje, Turkijoje, šokiai tik tarp vyrų 😉

Gyventi pas gruzinus namuose gerai. Naminis vynas, kuriuo vaišina, labai skanus. Mandarinus galima skinti nuo šalia pusryčių stalo augančio medžio. Rytas šiltas ir saulėtas. Sakyčiau beveik rojus.

Nuvažiavęs į Batumio garsųjį botanikos sodą, kuriuo taip didžiuojasi vietiniai gruzinai, prie pat jo įėjimo randu tirą. Tirą, kokiame kleis kartus esu šaudęs Ukmergėje ir porą kartų Vilniuje. Tirą tikrą senovinį. Tai negi žmogus imsi ir pravažiuosi? Užėjau. Pašaudžiau. Smagiai praleidau laiką. Iš pradžių šaudėme į taikinius. Tiro šeimininkas senukas rodo į mane pirštu ir sako – jis blogai šaudo. Gal ir blogai, bet visi penki šūviai į vieną zoną, kai kolegų šūviai išbarstyti po visą taikinį. O po to vienu šūviu nuverčiu dvi žiurkes. Tai pamatęs senolis atsileido dėl to blogo šaudymo.

Pats botanikos sodas, kaip n matytų botanikos sodų: medžiai, krūmai, dideli medžiai, dideli krūmai ir taip toliau. Bet maloniam popietės praleidimui pats tas. Juolab, kad pats parkas nuo Batumio nutolęs gal kokius 8 kilometrus, tai smagiai pramankštinau kojas važiuodamas dviračiu.

Batumi centą naršau su dviračiu. Galiu pastebėti, kad naršyti miestą su dviračiu labai skiriasi nei naršyti kojytėmis. Ne taip pavargsti ir žymiai daugiau pamatai. Po pusdienio svetimame mieste gaudžiausi taip pat gerai kaip ir Vilniuje. 

Kelias iš kažkokio kaimo iki Batumio. Normalus kelias, ne vakarykštė pyzdaprojobiščia (atlieskit už mano varganą prancūzų, bet prisiminus vakarykštį kelią, bet šiandien keikiuosi kaip vežikas). Kažkuriuo metu važiuodamas per kalnus (vėl visą dieną šalia upės ir vis žemyn bei žemyn, iki jūros lygio) suprantu, kad nebesimato rudens. Medžiai be jokių raudonai geltonų inkliuzų. Batumyje pasitinka vasara su +27! Spalio antroje pusėje. Neblogai. Pajūryje negausūs turistų likučiai, j9roje beveik niekas nesimaudo. Pamanyk tik, šalta jūra! Visi +20. Šypsomės į ūsą, nematė jie mūsų Baltijos jūros 🙂

Kažkiek liūdesio, nes šiandien paskutinė rimta mynimo diena Gruzijoje. Ryt jau prasidės Turkija ir sėdėjimas automobilyje. Na, gal dar pavyks kelias dienas pasivažinėti dviračiu Turkijoje. Vis tik iki Stambulo kelias nors ir tolimas, bet įveikimas greičiau nei per septynias paras.

Kelias iš Akhaltsike į Zamleti, per kalnų perėją Goderdzi, aukščiausia vieta 2025m.

Nuo prasidėjo kelias blogas, po to visiškas py***, o vėliau pritrūkau keiksmažodžių. Kaip gruzinai pastatė šį kelią tarybiniais laikais, taip nei karto jo neremontavo – važiuoji per asfalto liekanas (vėliau tokias atkarpas laukiau vos ne autostrada), krūvas akmenų, laisvus akmenis, didelius akmenis,  krūvas dulkių ir t.t. Ir per tokį kelią 25km su 800m pakilimu. O po to 40km nuokalnė per tokį patį py***. Su kolegomis pavadinome karo keliu, kuris niekad nesibaigs. Tokie nusileidimai žudantys rankas (kai daugiau nei tris valandas krataisi akmenimis spausdamas stabdžius), moralę (žinai, kad galėtum tuos kilometrus prasilėkti su vėjeliu, o čia krataisi 8-10km/h), dėmesį (pradedi nebekreipti dėmesio į kelią, o tai gali blogai baigtis, ypač kalnuose). Keliose vietose buvau užpykęs ant šitos b***ienės vadinamos keliu, ant gruzinų, ant savęs.

Vienok sunkus kelias, bet ne dėl aukščio, ne dėl kalnų, o dėl tokio prasto kelio.

Bet kad ir koks blogas kelias buvo, rudenėjančių kalnų vaizdas viską atperka. Pasak vietinių sutiktų perėjos viršuje, mums labai sekasi su orais, paprastai tokiu metu šis kelias jau būna uždarytas dėl sniego, o šiandien ropščiausi į viršūnę su šortais ir maikute trumpomis rankovėmis.

Kažką važiuodamas buvau sugalvojęs užrašyti, tačiau dienos pabaigoje šiek tiek sunku kojas pakelti nuo žemės, bei reikia šiek tiek prisiversti užrašyti dienos įspūdžius. Bet stengiuosi prisiversti. Nes dabar gailiuosi, kad Naujoje Zelandijoje nerašiau kelionės dienoraščio. Nes taip greitai viskas pasimiršta, kad…

Ryte vėsoka, bet pakankamai normos ribose, net visi +4.

Naktį dangus juodut juodutėlis, o žvaigždės itin ryškios, matosi net pačios mažiausios. Rudens dangus.

Kelias iš Vardzia į Akhaltsike per Aspindzia. Fantastiško grožio kelias. Visą laiką palei Paravani upę, abiejose pusėse kalnai ir rudenėjantys lapuočių miškai, su geltonai raudonai žaliais fonais. Pro tuos spalvotus lapus šviečianti saulė. Daug nuokalnių, nes, kaip žinia, upės teka žemyn. Tokiu keliu galima būtų važiuoti dienų dienomis ir niekad nepavargti.

Ryte, tik išvažiavus iš Vardzia, šalikelėje, prie kažkokių griuvėsių matau pulkelį žmonių. Važiuojant pro juos pasigirsta nedrąsus ir tylus – labas. Iš pradžių pagalvoju kad pasigirdo, bet po kelių akimirkų jau stabdau ir sukuosi atgal, išsiaiškinti kokie gi čia gruzinai lietuviškai moka. Pasirodo, kad lietuviai, tv3, filmuoja, tiksliau tik pradeda filmuoti, realybės šou ‘Pilis’ ar kažkaip panašiai. Paplepam apie Gruziją, lietuvius joje ir išsiskiriame. Kelias laukia 🙂

Pavakaryje slampinėjant po kiču dvokiančią Akhaltisike tvirtovę (mūsų valdovų rūmų atitikmuo, betonas dar kvepia, pabaigta statyti praėjusį rugpjūtį, autentikos mažokai, arba jos visai nėra. Bet iš toli gražiai atrodo. Įdomiai žiūrisi gruziniškos ir arabiškos architektūros sintezė) sutinku tuos pačius lietuvius, kurių ‘dėka’ negaunu pamatyti gražiausių ir aukščiausių tvirtovės vietų. Apsauginiai mala liežuviais, kad už valandos bus galima vaikščioti po visą teritoriją, bet kad aš tiek laiko neturiu, nes jau pavakarys, o dar reikia kažkiek kilometrų nuvažiuoti iki nakvynės vietos.

Kelias iš Akhalkalaki iki Vardzia. Pradžioje važiuoju asfaltu, po to 20km žvyrkeliais 1.7km aukštyje. Vėliau leidžiuosi nuo kalno 8km iki Vardzia miestelio muziejaus. Nusileidimas laukiniu kalnų keliu: akmenys, upeliai, šiek tiek purvo ir nuvargusios rankos. Rankos daugiau nei valandą spaudžia stabdžius. Kartais stodavau ne vaizdais pasigrožėti, o tiesiog norėdamas pailsinti riešų raumenis. Tokiu kalnų keliu būtų tiesiog nuodėmė nepravažiuoti. Nusileidinėdamas galvojau apie tai ar norėčiau šiuo keliu važiuoti į viršų. Tikriausiai norėčiau.

Ryte lauke apie -2. palapinė apšalusi ir sušalusi. Paryčiais snausdamas pagalvojau ko čia taip vėsu darosi, kad reikia lysti į antrą miegmaišį.

Pavaikščiojau po Vardzia vienuolyną ‘pastatytą’ (tiksliau būtų pasakius iškaltą) kalno šlaite. Pradėtas statyti 10 amžiuje, 12 amžiuje įvyko stiprus žemės drebėjimas, sugriovęs beveik visą vienuolyną; dabar belikę tik 30% patalpų. Tačiau vis tiek įspūdingas kalnų miestas. Kai pagalvoji kokio žiaurumo laikai buvo, kad žmonės statė miestus tokiose neprieinamose vietose, kad tik priešams sunkiau būtų. O tie, kaip tyčia, bandydavo tokias vietas užkariauti.

kelias iš nerdevani per ninotsminda iki akhalkalaki. pirmi 12km kilimas nuo 1500m iki 2186m. nuosaikus toks. sakyčiau taikingas. daug jėgų neatimantis, tik vieną kartą mačiau ženklą 10% įkalnė. likusieji km stabilus leidimasis. ryte tvyrojo rūkas, kabėjo žemi debesys ir beveik nulinis vėjo greitis. todėl ryto +7 nebuvo tokie šalti kaip vakaro +12.

visą dieną dešinėje matosi kalnas (3300m). snieguota viršūnė giedrame danguje.

po vakarykščių negandų šiandien labai gera savijauta. gal tik valgyti daugiau norėjosi nei paprastai (manau, kad tai vakarykštės džiuvesėlių dietos pasekmės ;))

80km per 4:32

24 diena kelyje. tiksliau ne kelyje, o miegant autobusiuke ir pavydžiai stebint kaip kolegos važiuoja dviračiais. vakar vakare sugebėjau apsinuodyti kažkokiu maistu (įtariu lašinių ir pakelės graikinių riešutų mixą). naktis nemiegota, maistas bėga upeliais ir per viršų ir per apačią. ‘smagu’.

nakvynei stojame prieš 2186m kalnų perėją, patys dabar esame 1500m aukštyje. prieš akis snieguotos viršukalnės. palapinę pasistačiau užuovėjoje, šviečia saulė, nuotaika po truputį gerėja. rytoj ir jėgų bus daugiau ir vėl bus dviratis.

ryte gintas apstulbina ‘naujiena’, kad važiuosim ne tuo keliu kuriuo noriu aš, rička ir virgis, o tuo lengvesniu, pro gori. tik pasirodo, kad tas kelias kuriuo jis numatęs važiuoti yra visiškai  šalia sienos su osetija ir kad ten vienoje pusėje gruzinai, o kitoje rusai su automatais. tiek rička, tiek aš pasakome, kad tuo keliu nevažiuosime, nes nenorim papildomų problemų. nes tai ne europos valstybių pasieniai, kur gali statyti palapinę ir niekas nieko nepaklaus, arba nebent koks pareigingesnis pasienietis dokumentų paprašys, kaip kad nutiko vengrijos – rumunijos ir rumunijos – bulgarijos pasieniuose. tad visi važiuojame per kalnus.

ryte dar užsuku į nacionalinę dailės galeriją, pažiūriu pirosmanashvili paveikslus ir išvažiuoju į kelią. iš tbilisio į manglisi. 60 kilometrų ypatingai vaizdingomis vietomis. abejose kelio pusėse kalnai, vaizdai gražesni vienas už kitą, atrodo lyg atvirukai. nei žodžiais, nei vaizdais neįmanoma perteikti tos atmosferos: debesų spalvų (nuo šviesiai pilkos iki juodos), žydrų dangaus lopų, švystelejančios saulės, rudenėjančių medžių spalvų (galvojau, kad neteks pamatyti gražiojo rudens lietuvoje, bet pamačiau jį čia – gruzijos kalnuose). tiesa, stiprokas priešpriešinis vėjas, iki 15 laipsnių įšilęs oras ir beveik 50km kilimas į viršų taip pat priduoda žavesio šios dienos kelionei.

o ruduo atėjo per kelias valandas: tbilisyje dar vaikščiojau su šortais ir maikute, o po poros valandų ir 900m kilimo į viršų (apie 1400m virš jūros lygio) teko vilktis rūbus, kurie skirti rudeniui. džiaugiuosi, kad tbilisyje pavyko nusipirkti dviratininko rudenines – žiemines pirštines, nors pradžioje atrodė, kad tai yra misija neįmanoma.

ir jau spėjau pasiilgti vakar namo išskridusių kolegų.

vietiniai kalba, kad ryt traukiant į aukštesnius kalnus (makaluosimės šiek tiek virš 2km) bus dar šalčiau, o poryt iš vis šalta 🙂

prasidėjo ketvirta savaitė kaip kelyje.

Tbilisis kontrastų miestas. vienoje gatvės pusėje naujoji didelė katedra, kitoje – lūšnos. vienoje pusėje tviskantys parlamento rūmai, kitoje – dar didesnis lūšnynas ir ant šaligatvio miegantys valkatos.

iš naujo perstatytas/atremontuotas bei išblizgintas senamiesčio gabalas, o šalia liūdesys ir skurdas.

nuvažiavome į jų didžiausią turgų. balos, purvas, skurdas ir iš šalia esančio kioskelio skambanti kažkokia liūdna melodija. pats turgus – gariūnai prieš gerus dvidešimt metų.

arba į neteisingas knaipes nueinu, arba bad luck, bet vis negaunu skanios kavos. iš vieno kabako pabėgau, kai parodė, kad darys iš tirpios nescafe. juodą kavą vadina americano, kas per velnias?

btw visuose miestuose kuriuose yra metro, stengiuosi jame pasivažinėti – išlipti pirmoje pasitaikiusioje stotelėje, pereiti į kitą liniją, vėl važiuoti pirmyn pakeliui išlipant vos ne kiekvienoje stotelėje. Tbilisyje irgi taip pasivažinėjau. tik mažas tas jų metro, dvi linijos. primena Sankt Peterburga savo gyliu, sovietinio dizaino traukiniai, neįspūdingos stotelės.

kelias iš Mtskheta į Tbilisį, užsukant į Jvari vienuolyną pastatytą dar 6 amžiuje. miela, maža ir graži bažnytėlė. puikiai matosi kaip tų laikų žmonės statė arkas (akmenys grubaus tašymo, atrodo lyg būtų bet kaip sudėti, nors bažnyčia stovi jau šitiek amžių).

pats kelias autostrada, automobilių daug, smagumo mažai.

vėliau per pusę miesto važiavau dviračiu į dviračių parduotuvę. parduotuvėje liūdesys ir skurdas, ko klausiau nieko neturi: nei pirštinių, nei mokasinų, nei prožektoriaus, nei stipinų, nei kamerų… o ir dviračių parduotuvė ant viso Tbilisio turbūt tik viena.

važinėti Tbilisio gatvėmis yra… žiauriai sunku ir tuo pačiu žiauriai smagu. tie kurie sako, kad Vilnius yra nedraugiškas miestas dviratininkas, tegu pasivažinėja Tbilisyje. Vilnius, po Tbilisio chaosėlio, atrodys lyg tvarkos ir ramybės oazė. bet man vis tiek patiko. tau pypina, tu ranka pamoji, žiūri į visas šalis ir nei karto avariniu būdu nestabdai.

kelias iš Uplistsikhe į Mtskhetą (senoji Gruzijos sostinė). kelias fantastiko grožio ir kas maloniausia, beveik visi kilometrai nuriedėti į pakalnę. aplink kalnai, saulė ir vėjas į nugarą. dviratininko svajonė. riedi ir džiaugiesi vaizdais. kartais ne riedi, o leki visu greičiu.

Mtsketoje apveizėju didžiausią (taip byloja informacinė lenta turistams) Gruzijos katedrą. graži toji katedra. daug karalių bei šiaip įžymių žmonių lavonėlių paminklinių plokščių grindyse. ir minios turistų. nesinori galvoti kiek jų čia būna savaitgalio dienomis. aplink katedrą miesto gatvės sutvarkytos pagal euro standartus ir todėl praradusios bet kokį gruzinišką savitumą. jei kas nors perkeltų erdvėje ir nepasakytų kokios šalies tai miestas, sakyčiau vienas iš europos turistinių miestelių.

šiandien kelionės Lietuva – Gruzija mediumas. suvokiu kad kasdien liks mažiau ir mažiau dienų kelionei, keliui ir nuotykiams. pesimistiškai? galbūt. čia kaip su ta pusiau tuščia arba pusiau pilna stikline.

vakar vakare, Gintui išvažiavus tvarkyti savo internetinius reikalus, sėdėjome prie stalo, ratu sukome latviško balzamo pripildytą stikliuką ir sakėme tostus. lyg būtume tikri gruzinai (tik gėrimas ne tas). tostai buvo atviri, nuoširdūs ir ilgi. apie draugus, apie kelią, apie keliones, etc. o nuėjau miegoti daugiau apgirtęs nuo kalbų nei nuo alkoholio. vienas iš tų tobulųjų vakarų. viena iš tų retų akimirkų kai džiaugiesi kas esi, kur esi ir kur link judi.

važiuojant į nakvynės vietą, stabtelėjome kad išsiaiškintume kur yra reikalingas posūkis, kai staiga išgirstu žodžius “ar tik nebūsit iš Lietuvos?” – taisyklinga lietuviška kalba. užkalbino jaunas vyrukas jau metus dirbantis Mtskhetoje. sako, kad tik antrą kartą metu bėgyje sutinka lietuvius. pakalbam apie šį bei tą ir draugiškai išsiskiriame. ir beveik tą pačią akimirką pamirštu jo vardą. tokios tad kelio pažintys – efemeriškos, bet malonios – lieka tik maži atsiminimai – pasakyta frazė, veido mimika, krepšio spalva.

pradėjome nuo Urbnisi iki Uplistsikhe, per Gori. pradžioje kelią pasirinkome visišką bekelė su kokiais septyniais persikėlimais per kalnų upelius. buvo labai smagu.

Uplistsikhe spėjau iki tamsos išvaikščioti kalnų smiltainyje pastatytą (tiksliau pasakius iškirstą akmenyje) miestelį. prigriebėm gidą, o tas visai įdomiai viską papasakojo ir aprodė. nes jei be gido tai tiesiog akmenų krūvos ir olos.

ryte nuvažiavome į Sataplia – olų ir dizonaurų pėdų parką. dizonaurų pėdos – so so, dinozaurų judantys modeliai – blogai, stalagmitų ir stalaktidų ola pusę velnio, o pasiėjimas ant skardžio atbrailos įrengtomis stiklinėmis grindimis ir visai puikiai. žavu, kaip pasakytų ričardas.

pavakaryje pasikeliu (dviračiu; ir visai nemenkas pakilimas turiu pastebėti) iki Gelati vienuolyno. gražu.

pro šalį (tiek į viršų, tiek į apačią) lekia jaunavedžių kortežai klaikiai pypindami. non stop. ir šiaip gruzinai vairuoja lyg būtų šiek tiek išprotėję, o dar šita garsų kakofonija.

važiavau iš Sajavakho iki Kutaisi per Bashi (80km, 5h). iš pradžių labai intensyvus eismas; nuo posūkio į Bashi – ramus kaimo kelias. nuo Bashi prasidėjo kokių 30 kilometrų ilgio kaimas t.y. vienas kaimas baigiasi prasideda kitas. trobos niekaip nesibaigia, net nusičiurkšti nėra kur.

Kutaisi jau didokas miestas. pradžioje pietauju šalia geležinkelio stoties vietinių užrodytoje valgyklėlėje. maistas labai skanus, charčio siurba rauna stogą savo aštrumu.

vėliau apžiūriu didžiausią Gruzijos senovinę katedrą Bagrati. pastatyta 11 amžiuje, kelis kartus sugriauta ir vis iš naujo atstatoma. katedroje vietomis karaliauja plienas ir stiklas, bet visai puikiai įsipaišo į 11a stilistiką. atrodo, kaip taip ir turi būti.

vakarienė gi laukia pas Ginto pažįstamą Kutaisi universiteto matematikos profesorių. jis jau pažadėjo aprodyti kaip gruzinai gamina vyną ir čiačią, bei suorganizuoti gruziniškų tostų sakymo vakarėlį. reiks tikėtis galva po to vakarėlio neskaudės 🙂

važiuota nuo Kobuleti iki Sajavakho per Ozurgeti ir Chokhatauri (83km per 4h 48min). kelias lygus, gražus, mažai automobilių. tik pradėjus važiuoti lašnoja (naktį lijo, paryčiais žaibuoja ir griaudžia kažkur jūroje), vėliau įsilyja nevaikiškai. Chokhatauri stojame pietauti, nes ir valgyti norisi, ir lyja, ir šiek tiek sušlapome. užsisakome šašlykų ir čiačios (gruziniška degtinė), o jau gretimas stalas sveikina lietuvius ir pila čiačią… jaučiu kaip darosi linksma ir šilta 🙂 o dar barmenas mus ne taip supratęs atitempia pusę litro čiačios grafiną. šioje vietoje pasiduodame ir sakome, kad užsisakinėjome šiek tiek  mažesnį kiekį šio puikaus gėrimo. be to mums dar dviračiais važiuoti ir įveikti dvi perėjas. kaip vėliau patyrėme tos perėjos šiek tiek vaikiškos ir Kobuleti vietinių gąsdinimai, kad geriau šiuo keliu dviračiais nevažiuoti, nes labai labai sunku, buvo laužti iš piršto.

šiandien prasideda maždaug dviejų savaičių važiavimas dviračiu per gruziją. iš pradžių per adžarijos regioną.

važiavau nuo turkijos/gruzijos sienos per batumi iki kobuleti. kelias iki batumi labai smagus. nuo batumi intensyvus eismas, malonumo ne per daugiausiai.

kobuleti kažkiek pailsėję važiuojame pirkti alaus. turguje moteriškė sodina savo sūnų ant mano dviračio. fotografuojamės. tada paprašome trumpos gruzinų kalbos pamokėlės. vėliau ji kviečia mus į savo namus. sakome, kad jau turime kur nakvoti, kažkiek nuliūsta, bet adresą ir telefono numerį vis tiek užrašo.

vėliau geriame alų ant laiptų juodosios jūros pakrantėje. bendraujame su ten sėdėjusiu ir svajojusiu vyriškiu. vėliau ateina dar keli vietiniai. kviečia nakvoti pas save, sužinoję kad jau turim plotą, kviečia  atvykti kitais metais, duoda adresus, telefonų numerius, rodo kur gyvena. vos ne vos spėjam iki tamsos sugrįžti į nakvynės vietą.

vakare vakarienė su gruzinais. dar vėliau vakarienė su daug gruzinų.

vienas ypatingas herojus – muhramas gogala. pasakoja kad gavo tamada (stalo vedantysis; tostų sakytojas) diplomą išgėręs 8! litrus! vyno. vyrukas kiek pastačius tiek paritus – apie du metrus tiek į aukštį tiek į plotį. pasakoja, kaip važiavo namo automobiliu po diplomo gavimo (po tų 8 litrų), kaip sustabdė milicija, kaip vietoje teisių davė diplomą, kuriame buvo užrašytas ir išgertas vyno kiekis, ir kaip milicija atidavė pagarbą ir paleido važiuoti namo. dar atitempė nuo aštrumo stogą raunančios adžikos, kurį alkoholio molekules iš kraujo išgainiojo šviesos greičiu.

važiuojame į Sumela vienuolyną, kuris, anot legendų, yra tarp 5 vaizdingiausių pasaulio vienuolynų. Iš pradžių automobiliu pakylame apie kilometrą virš jūros lygio, po to dar kažkiek šimtų metų kojytėmis keliu/laiptais. iš toli vienuolynas atrodo įspūdingai. viduje… nelabai. mažai kur leidžiama vaikščioti ir visais laikais buvo labai smarkia niokojamas. ant dailių freskų (tų kurios išgyveno niokojimus) išraižyti vandalų vardai – iš serijos – čia buvo vasia 1961.

naktų ilgai ieškome vietos nakvynei. tamsu (apsiniaukę, bus lietaus), nieko nesimato. visai šalia turkijos-gruzijos siena. kyla pagunda važiuoti iki gruzijos, bet gruzijoje irgi naktis. galop statau palapinę ant jūros kranto. vėjas stiprokas, palapinė statytis nenori, kuoliukai smėlyje neveikia. prisirenku akmenų ir jais apdedu palapinę. taip audros blaškomoje palapinėje (laiko formą net prie didžiausių vėjo gūsių; akmenys pasitvirtina) ir užmiegu. ir visai gerai išsimiegu.

nakvynė prie žvejybos uosto. ryte keli turkai dirbantys uoste smalsiai stebi mūsų pusryčius bei ritinius ritualus. mojuojam rankomis, turkai mojuoja atgal. ir ne tik  mojuoja, bet ateina ir pabendrauti. smalsi tauta tieji turkai. ir visai nesvarbu, kad nei  mes, nei jie nekalbame jokia bendra kalba, tačiau puikiai pavyksta susikalbėti apie dviračius, keliones, alų, kriaukles.

vakare desperatiškai ieškome vietos šalia greitkelio kur galėtume pastatyti palapines. suvokę beprasmybę sukam į šalia stūksančius kalnus. matyti lyg ir lygesnė vieta ir gyventojų šalia neperdaugiausia. prašome leidimo statyti palapines. tik taip paprastai viskas nesibaigia. juk jie musulmonai. dėkingumas ir svetingumas jų kraujyje. iš pradžių neša arbatos prie palapinių, po to atitempia akumuliatorių su galingu šviestuvu. po to kviečia vakarienės pas save namuose. maža bėda, kad jokios bendros kalbos nei vieni iš mūsų nemoka. iš pradžių visai ‘normaliai’ susikalbame pirštais ir gestais, vėliau padeda google translate. jaunieji šeimos atstovai puola mus friendinti feisbuke 🙂

atisibudęs suvokiu, kad kūno ‘batareika’, po vakarykščia pasivažinėjimo, ‘ant nulio’. keltis sunku, kalbėti sunku, galvoti sunku, viskas nervina. valgau per prievartą. reiks daugiau po 150 kilometrų kalnuose nebevažiuoti, vis tik jėgų išeikvoju labai daug.

po to apie 30 kilometrų važinėju po Sinop miestą. Diogeno, tas kuris statinėje gyveno, statula. kažkokios tvirtovės liekanos. po to ilgai minu į kalną (tiksliau pasakius į patį Sinop kyšulio galą, arba šiauriausią Turkijos tašką, arba piečiausią juodosios jūros tašką – pasirinktinai nuo požiūrio arba pasirinktos koordinačių sistemos); tačiau ketvirta dieną duodantis po kalbus, koks čia kalnas, kalvelė apie 200 metrų aukščio.

vaizdai aplink įspūdingi. aplink jūra ir dangus. vienoje pusėje matosi horizontas su miesto panorama, kitoje – jūra ir dangus ištirpsta vienas kitame (migla migla ir no line on the horizon).

dienos statistika: 150km, 9 valandos mynimo.

diena būtų buvusi ideali, jei ne pamestas gerasis ciklopas. spjaudžiausi kraujais ir ugnimi. bais pikta, nes daiktas buvo geras.

o pats važiavimas ir sunkus, ir puikus. kelias ne toks kalnuotas kaip vakar. tik pora pakilimų teko įveikti sukandus dantis.

kaip visada, kažkuriuo metu, užsinorėjo viską mesti. tada kartojau sau, kad pats pasirinkai tokį gyvenimo būdą, tad ko čia dabar erzeliuoji? tada pavalgai, pageri ir mini toliau. tačiau kopiant į 10% įkalnę tie likę kilometrai tirpsta taip lėtai, o laikas bėga taip greitai.

keliose vietose akys matė, kad važiuoju nuo kalno, nors dviratis nei velnio neriedėjo. atrodė lyg kas ratus prie asfalto priklijavo. stojau patikrinti ar stabdžių kaladėlės nekabina ratų. nekabino. ką reiškia nuovargis ir optinės apgaulės. tada ir supratau kaip atsiranda urban legendos apie negriūnančias žiurkes arba nevažiuojančius nuo kalno dviračius.

tik sutemus įveikiau paskutinė statesnę įkalnę (apie tai, aišku, sužinojau tik atvažiavęs į nakvynės vietą) ir prasidėjo stabilus ir ilgas važiavimas nuo kalno link Sinop miesto. gal 10 kilometrų važiavau tik su gabaritinėmis šviesomis (galingas mirksiukas gale ir maža mirksinti spingsulė priekyje). tačiau virš galvos švietė pilnas mėnulis, kelias lygus ir tiesus, naktis giedra, matomumas puikus. važiavau ir džiaugiausi gyvenimu. netgi puoliau į savotišką euforiją, nors kilometrų borto kompiuteris rodė daugiau nei 130.

koks tai jausmas?

važiuoji lyg koks vaiduoklis: esi vienas pats, yra kelias, šniokščiančios padangos, čirpiantys svirpliai ir mėnulis (bei kartas nuo karto pravažiuojantys automobiliai). tokiomis akimirkomis pasimiršta ir kiek kilometrų nuvažiavai, ir nematai kiek liko nuvažiuoti, ir visai nesvarbu ar pakalnė ar įkalnė. tiesiog važiuoji ir tiek. lieka grynas procesas, judančios kojos – aukštyn žemyn, aukštyn žemyn, ir mintys nuklydusios kažkur toli toli.