Po beveik 72000km vakar išleidau raudonąją Meridą į pensiją. Kai dviratį daugiau remontuoji nei važiuoji, supranti, kad laikas atsisveikinti. Ir gaila, ir nesinori. Šitiek kartu patirta. Pirmosios kelionės. Pirmosios nurautos supersunkios kelionės. Žmonės, jos dėka, tapę draugais (bei žmona!). Pirmieji žingsniai dviračių taisyme. Ant Meridos padariau visas įmanomas, kartais ir neįmanomas, remontavimo klaidas. Bet ji buvo kantri, viską atleido.

Toks gyvenimas, ji keliauja į pensiją ir užleidžia vietą jaunimui.

Kai pagalvoji rašau in memoria dviračiui. Net nežinau ką galvoti ‘)

Ir kitos dienos testinis važiavimas

Visas vakaras praleistas su trosais, šarvais ir laidais.

Day zero. Pradedam surinkimo darbus.

Taip jau gavosi, kad per porą savaičių teko surinkti tris ratus. Du iš visiškai naujų detalių, būsimajam turistiniui dviračiui; trečiajam reikėjo pakeisti priekinę stebulę. Toji stebulė jau buvo pradėjusi durniuoti praėjusiais metais (vienas riebokšlis prarado sandarumą, pateko drėgmės į guolius, konusai su šratais surūdijo ir papjovė vieni kitus), teko tą stebulę perrinkinėti Kirgizijoje lauko sąlygomis ir štai praėjusį penktadienį stebulė ‘atidavė galus’. Ardyti, valyti, tepti tingėjau. Įsigijau naują, ir per vieną vakarą perrinkau ratą, suderinau ir jau šeštadienį apsukau greitą ratą aplink Vilnių. Sekmadienį – miško keliai su šaknimis, žvyrkeliai, smėlynai, pelkės. Agresyviai imant visas kliūtis. Pripūtus kameras iki aštuonių atmosferų. Patikrinau ratą ant tiesinimo stendo – lygiai toks koks buvo prieš porą dienų tik suderinus. Darau išvadą kad kažkiek jau moku elgti su dviračio ratais.

Labai padeda surinkti gerus ratus tiesinimo stendas (mano pačio kūryba bei gamyba) ir stipinų įtempimo matuoklis.

Prieš surenkant pirmą ratą itin įdėmiai perskaičiau Sheldon Brown ir šitai. Kadangi tokiems pasikrapštymams negaila laiko tai siekiu tokių skaičių – elipsė ne didesnė nei 1mm, iš šonus ne daugiau nei 0,5mm, stipinų įtempimų išsibarstymas nedaugiau 10%. 

Pabaigai galiu pasakyti kad ratų rinkimas – ne raketų mokslas. Ypatingai tiems, kurie kalba, kad rato surinkimas labai sudėtinga veikla. Ir kažkodėl tokie šnekoriai ypač pabrėžia kaip sunku ištiesinti elipsę. Nežinau, kas ten tokio sudėtingo, kai šiek tiek pasiskaitai teorijos, o sukinėdamas įvores bent jau minimaliai naudoji savo smegenus.

kartais tenka važiuoti ir taip 😉

(c) Renata K.

221km ilgojojo savaitgalio pasivažinėjimas po Latviją. Šaltas, vėjuotas, šlapias. Bet patiko.

mini jubiliejus kai pagalvoji 😉

per tą laiką nuvažiavau 29k km; sunaudojau 14 grandinių, 5 galinius žvaigždžių blokus, priekinių žvaigždžių bloką, priekinę šakę, galinį ratą ir krūvą stabdžių kaladėlių. iš originalaus dviračio nedaug kas ir beliko 🙂

vakar dariau masinį mazgų keitimą (žvaigždės, ratukai, centrinė ašis, grandinė, trosai, šarvai, vairo juosta) tai prie to pačio pirmą kartą gyvenime išlyginau galinio rato mini aštunkę 🙂

mini gyvenimo džiaugsmai 😉

žiemos džiaugsmai ant ežero ledo; nokian w240 spygliuotos padangos vis labiau džiugina. dviratė stabili ir sustabdoma net ant pliko lygaus ledo. ir netgi be ‘subinės’ slidinėjimo į šonus 😉

fotkinta prieš metus, bet puikiai tinka ir šiandien 🙂

daugiau nei 5 metus neturėjau rimtos dviratinės traumos. iki šio antradienio. lyjant smagiam vidurvasario lietui ir leidžiantis nuo narbuto kalno, priekinis ratas slystelėjo ant šaligatvio plytelės, o aš tėkštelėjau ant to pačio šaligatvio. atsistoju. kojos skauda, bet lankstosi. viskas gerai. rankų delnai nudrožti iki mėsos. iki vestuvių užgis. dešinė ranka (jau ne kartą laužyta) irgi sveika. hm, nejau ir vėl sėkmingas griuvimas? bet pala, o kodėl kairė ranka taip sunkiai ir skausmingai juda? ir dar kaulai braška? aha, vėl lūžio nemalonė. 

rentgenologė pamačius nuotraukas tarsteli – užjaučiu, blogas lūžis. ir išties blogas. nulūžo stipinkaulio viršutinė dalis arba liaudiškai kalbant, stipinkaulio sąnarinė galvutė. teko gultis ant operacinio stalo. chirurgai kalba, kad viskas, kiek tai įmanoma tokioje situacijoje, yra gerai. tik rankoje visam laikui apsigyveno pora varžtų. 

pagal visas prognozes ant dviračio galėsiu sėsti tik rugsėjo pabaigoje…

savaitgalį skyriau dviračiui, keliui ir savo žmogui. šeštadienio vakare dviračio borto kompiuteris rodė 215km, sekmadienio vakare – 168km. Šiek tiek pasivažinėjau. Jei kas iš skaitančių važiuosite zarasų rajone, rekomenduoju pravažiuoti 179 keliu – nuo dūkštų iki dusetų. kaip pasakytų v.kernagis – beprotiškai fantastiškas kelias.

o dabar prisimenu: ties švenčionėliais užklupusią galingą vasaros audrą; pietus miške pliaupiant lietui ir savo gerą nuotaiką; vakarėjantį salako miestelį; vakarinę saulę gražutės parko miškuose; 179 kelią; dusetų apylinkes; pakalnių regiono kalnelius; vatines kojas; nuovargį; sugrįžimo džiaugsmą; apsikabinimo malonumą.

šiandien atsikėlęs ryte, galvojau, kad į dviračio pusę žiūrėti nenorėsiu. klydau. važiavau į darbą ir džiaugiausi, kad nieko neskauda. na gal tik subinę šiek tiek jaučiu 😉

taigi, apturėjau ‘malonumą’ – smarkiai stabdant idant išvengti šunėko išbėgusio ant dviračių tako, kažkas pokštelėjo ir dviratė patapo sunkiai valdoma vežėčia su beveik nesisukinėjančiu vairu. iki namų šiaip ne taip parvažiavau, o išardęs pamačiau nedžiuginantį vaizdelį. (pas andriuką dviratuką (beveik puslapio apačia, skyrius pavojingi modeliai) buvo lygiai taip pat, šakės modelis identiškas).

fakin šit, netekau savo pagrindinės transporto priemonės. ir išvažiavimas į gruziją dviračiais jau visai ant nosies. nx.

dviratinio šeštadienio rezultatas: 190km, pedalai sukti 7:40h, vidutinis greitis (itin džiuginantis skaičius) 25km/h. maršrutas daug nedetalizuojant: vilnius -> (kernavė, musnininkai) -> ukmergė -> (senasis ukmergės kelias pro širvintas) -> vilnius.

ko tokiuose pasivėžinimuose nemėgstu:

– iš nuovargio praradinėjamos koncentracijos. tai labai jaučiasi, kai važiuoji vienas. paskutinius 30km pastoviai pagaudavau save visiškai nebekreipiantį dėmesio į aplinką. važiuojant plentu tai nelabai gerai;
– kai kūnas pradeda naudot rezervinius energijos išteklius. aišku, jausmas neprastas – važiuoji jau 170 kilometrą vos vos pasivilkdamas 20km/h greičiu, ir – pyst – kojos vėl dirba kaip naujos, greitis ~30km/h.

o sekmadienį itin puikus pasivaikščiojimas po lyjantį vilnių. pokalbiai ir nuotraukos.

dabar sau tykiai galvoju: jei kai bestijai užmausiu plonas plentines padangas, vietoj dabartinių krosinių, jei kai įsigysiu klipsinius pedalus ir batus, kai dar šiek tiek pavažinėsiu, tai 300km per dieną nebe taip baisiai ir atrodo. apb – ant rudens užsipirk alaus 🙂

tai tampa šio dienoraščio banalybe – vėl prisiplojau. bet apie viską iš eilės.

važiavau nuo paberžės link mašiogalos žvyrkeliu. su daug akmenų toks, su neblogom skalbimo lentom – vienok eilinis lietuvos žvyrkelis. kažkurioj vietoj priešpriešinis vėjas aprimo ir aš pradėjau spaust, ibo tas žvyro kelias jau buvo lengvai užpi*** pasiekus apie 32km/h kur buvęs kur nebuvęs, koks tai kaimietis sumastė sukt kairėn, o dviratininkas jam – buvęs nebuvęs. dėjau ant stabdžių. o greitis tai… o po ratais ne asfaltas. skridau per vairą. toli ir ilgai. (dabar, jau praėjus šiek tiek laiko, galvoju, kad gal vis tik ne geriausias variantas buvo stabdymas. galvoju, gal būčiau pralindęs. bet to mūšio kardais tik lūzeriai mojuoja)

reziumuojant. sulaužiau dešinį raktikaulį. ne suskaldžiau, ne dar kaip nors pažeidžiau – padalinau į dvi dalis. raktikaulis, kaip žinia kaulas pakankamai tiesus. o rentgeno nuotraukoj jis pas mane puikavosi beveik idealiu 90 lapsnių kampu. g12 tą gali patvirtint, ir jis matė 😉

dar gerai jobinau ir su galva į žemę. gerai kad buvau su šalmu. čia jauniesiems pridurkams galvojantiems, kad dviratininkams nereikia šalmų, šiek tiek nuotraukų ( 1 2 3 ). ir jei jūs turint na nors šiek tiek košės galvos ir nors trupinėlį fantazijos – įsivaizduokit kas, prie tokios smūgio energijos ir žvyrkelio akmenų, būtų likę iš galvos. pagalvojot? žinot atsakymą? ir jei atsakymas – man taip neatsitiks – galvokit iš naujo.

ką praradau: 2,5 mėnesiams sportą (dviračius, suplanuotą bėgiojimą, suplanuotus kovos menus), kelioms savaitėms fotografavimą, kelioms svaitėms judėjimo laisvę.

ką atradau: draugus kurie tave surenka, atveža ir palaiko.

ir ne, aš nemesiu dviratizmo, ir nichuja nesigailėjau, ir nesigailiu, ir nesigailėsiu.

siandien 7 paros kai mane sustabde stulpas ir siandien gydytoju verdikto diena. nuo ju ir nuo mano bukles priklause ar man pjaustys galva ar issisuksiu lengviausiu keliu. sikart emiau lengviausia, ko paprastai gyvenime nedarau.

greit leis vaiksciot, o tada netruks ateiti sio nuotykio pabaiga

rasau is debilniko, tai trumpai.

treciadienio nakti vaziuodamas dviraciu, zveryne, tvojausi i stulpa. su galva. rezultatai: luzus kaukole, plyse smegenu dagalai. uz gyvybe teko stulpui paaukoti savo uosle. intelektas lyg ir gyvas. dabar savaite gulimas rezimas.

na nieko, as dar palakstysiu.

visus vagis, kaip sakydavo mano senelis, reikia nušaut ir kulipką ištraukt.

Šiandien pas ktb laiptinėje prirakinau savo dviratį, bet norėdamas važiuoti namo pastebėjau, kad pavogė sėdynę su visais jai priklausančiais daiktais. Fakin pyzdukai. Iki ko reikia nusirist, kad vogt padėvėtą daiktą? Nes nemanau kad pavyks brangiai parduot. O jei tai buvo kažkieno pokštas, tai jo laimė kad nepasitaikė po mano ranka.

Gerai kad viena dviračių parduotuvė buvo netoli ir ji dirbo. Vis tik šeštadienis. Dabar strypo tvirtinimo žiedą uždėjau be papildomos rankenėlės – jei labai norės pavogt tegu ieško šešiakampio rakto.

Dabar jei pamatysiu kokį pyzduką besikrapštantį apie mano arba svetimą dviratį, tai taip duosiu į kaulus, kad jam maža nepasirodys. Ir dar aišku po to mentams priduosiu.

Karoliniškės. Lazdynų kalnas. Žemyn greitėjančiai. Geroji viltis. Krasnucha. Gatvėse mašinų mažėja, paskutiniai žmonės skuba į namus miegot. O aš žemyn — žemyn. Basanavičiaus gatvės akmenys bandantys iškratyti sielą. Bet ji nepasiduoda. Ji tvirtai įsikibusi į kūną. Bet mintys pasilieka ant grindinio. Ok. Kitą kartą jas susirinksim. Greitai, greitai. Trakų. Vokietinas. Kabakai ir minios žmonių. Didžioji. Helios — pižonizmo orgija. Aukštyn bokšto. Bastėja. Ant sienų menžmogių, įsimylėjėlių ir jaunų girtuoklėlių fiesta. Apžvalgos aikštelė. Pulkai įsimylėjėlių skaičiuojančių žvaigždes, ir kažkodėl dar neinančių į lovas. Pastoviu bandydamas atsipusti. Rūkyčiau — sutraukčiau cigaretę. Priekyje užupis. Kitą kart. Tada žemyn bokšto gatve, vėl didžioji, piliovke. Turistų daugiau nei lietuvių. Greičio nebelieka. Reiks kitą kartą atlėkt vidurnaktį. Katedra. Išraustas gediminas. Senasis žvėryno tiltas. Visur ženklai stop stop ir tvoros. Bet px tos tvoros. Per tiltą, per žvėryną kažkokiomis tamsiomis gatvėmis. Žvėryno bažnyčia. Ir narbuto kalnas. Šį kartą aukštyn, ne žemyn. Kairėje karoliniškės, vėlu. Trumpai pamastom – ne, nenoriu dar namo. Dar liko vienas kalnas nuo kurios šiandien nenulėkiau. Tada į dešinę, laisvės prospektu, po to dešinėje kapinės, kairėje ledo rūmai, šeškinė. Priekyje nebaigto stadiono griaučiai ir visomis įmanomis šviesomis šviečiantis akropolis. akropolis, bl. Išniekintas vardas. Bet jau sukuosi. Visur tamsu, mašinų nebėr, tada žemyn nuo šeškinės kalno. Greitis achujitielnas. Bandau mint. Kojos mikliai nulekia nuo pedalų. Palenkiu galvą ir girdžiu kaip švilpia vėjas trosuose. Akys ašaroja. Musės ir kitas skaidantis brudas pavirsta kulkomis bandančiomis mane nukalti nx nuo sėdynės. Viduriu nuo kalno. Baltos juostos ir racionalių minčių likučių bandymas žviegti — jei drėbsies žemyn savo kaulų nesurinksi. Dzin, kiti surinks. Žemyn žemyn, greitis įvarantis siaubą. Bet jau pedagoginis, neries krantine į žvėryną. Ir vėl narbuto kalnas. Karoliniškės. Namai.

Šalto alaus bonkė ir tvin peaksas.

Šiąnakt būtinai kartosiu.