miestas prieš saulę
Vaizdas link Subačiaus gatvės. Fotografavau iš Užupio, užėjęs už šv.apaštalo Baltramiejaus bažnyčios.
parūkom spalvotai?
Stoties rajonas
signal to noice
Anadien suskaičiau ‘Signal to Noise’ Labai puiki istorija ir dar įspūdingesni piešiniai. Dar itin sužavėjo vienas eilėraščių ciklas.
Vier Maurn
Opening
“Something there is that does not love a wall.”
Robert Frost said that, but he also suggested, in the same poem, ‘Mending Wall’, that “God fences make good neighbours”, so what did he know?
The first wall
I wonder who built the first wall. What
was in his mind, or her mind. Protection?
Privacy? Or something else.
We build our civilizations with walls,
giving us shelter and stronghold.
Keeping out ‘the other’: the elements,
wild beasts, people who are different.
Wall define us, as they divide us.
Walls separate people: and not just the
walls we build. Perhaps the walls we
have to be scared of most are the ones we
can’t see, that we simply believe in.
The second wall
I had a dream about that when I was small.
In my dream there was one note, one musical
one, one sound: and when it sounded all the
walls everywhere came crumbling down. And
all the people everywhere saw…
They saw each other, doing all the things that
people do behind walls. Nobody had anywhere
to hide anymore.
I woke up then, so I never knew if it was a good
thing or a bad thing, not having any walls. Not
having anywhere to go and hide, and being able
to go everywhere; no pretending, no protection.
no secrecy.
The third wall
They tell me the Great Wall of China is the only human artifact that
can be seen on the Earth from space.
I’ve never seen the Earth from space. I don’t know anyone who has.
I’ve only ever seen pictures.
They tell me that when you get that high, it’s hard to tell one country
from another. You’d thing they’d be coloured in, like on the old maps
we has at school.
So you could tell.
The fourth wall
When I heard the Berlin Wall was coming down, my first reaction was one of
relief; but then I thought, what if there was a young woman who had spent
years – half her life – painting something on the wall?
Painting a message, or a picture.
If every morning she got up early, and went put and painted just one or two
lines on the wall. Every day, in the rain, or the cold, sometimes in the dark.
It was her cry against oppression. Her protest against the wall.
She almost finished when they pulled it down.
People could come and go as they wished. The wall she’d been protesting
against was gone, as was her creation, split into art-sized chunks, sold to a
private collector…
I wonder how she felt. I hope she wasn’t disappointed.
I would have been.
Closing
Maybe we should look beyond the walls.
Listen: painters and writers and music-makers and film-makers and the
ones who paint graffiti slogans that blossom like bright flowers on the
sides of derelict buildings – all of you.
There’s a fourth wall that needs to be broken down.
Governments and official voices point out forever that good fences make
good neighbours, and tighten the border controls in an effort to make us
happy where we are.
But there is something that does not love a wall, and it’s called humanity.
zenit-et
vakar pas mane apsigyveno senas zenit-et. kaip ir pirmas mano slr 🙂 cha, toks juokingas žvėrynas dabar gyvena pas mus.
šv. steponas
daug gi kliūčių reikia įveikt, kad patektum prie šios bažnytėlės
veidai mieste
rekomenduoja gydytojai
patinka man gydytojų duodamos rekomendacijos. viena iš jų, ypač:
– jūs privalot ribot protinę veiklą.
oh my, kad dar paaiškintų ir kaip tą padaryt 😉
kaštonai
Gyvenu viename iš nesuskaičiuojamų karoliniškių daugiabučių. Tik šis yra vienu kampu įsirėžęs į kaštonų alėją. Į tunelį iš karoliniškių kaštonų augančių abipus šaligatvio. Aš žinau kad tie medžiai kitokie nei kiti augantys šiame mieste. Netikit kad taip gali būti? Papasakosiu ką esu regėjęs savo akimis ir jūs patikėsit. Juk šiaip ar taip, gyvenu šalia kaštonų alėjos…
Rudeniui atslinkus į miestą vienas iš manųjų fetišų rinkti kaštonus iš įvairių miesto užkampių. Puikuojasi prieš akis žvėrynietiškas, užupietiškas, žirmūniškas. Tik karoliniškių kaštono nėra, nors gyvenu šalia kaštonų alėjos…
Jau esu anksčiau pastebėjęs, kad kiek beitum Koralų kaštonų alėja ant žemės nerasi nei vieno kaštono. Iš pradžių kaltindavau šaligatvių šlavėjus, tuos padarus, kurie cigarečių nuorukų, nukritusių lapų, nereikalingų ar pamestų daiktų tobulųjį chaosą paverčia tik jiems vieniems suprantama tvarka. Bandžiau jų patykoti. Iš vieno net atėmiau jo aprūdyjusį ir aplamdytą kibirą su šaligatvio gyventojais, ir… koks buvo mano nustebimas, kai ten neradau kaštonų. Jei jų nesurenka šaligatvių šlavėjai, beveik ankstyviausi Karoliniškių gyventojai, tai kas tada?
Bandžiau keltis dar anksčiau už šlavėjus. Anksčiau už bet kurį žmogų tame rajone. Ir vėl – nė vieno kaštono ant žemės. Ir jau tada mane užvaldė manija ir atsakymo į klausimą – kur dingsta kaštonai Karoliniškėse – žūtbūtinis ieškojimas. Stengiausi nebemiegoti naktimis. Rymodavau prie atdaro lango ir įtemptai žiūrėdavau su viltimi, kad pamatysiu tuos padarus, kurie surenka mano rajono ir man priklausančius kaštonus. Kad kaštonus surenka slaptingi padarai, o ne žmonės, jau neabejojau.
Keisčiausia, kad niekad nesulaukdavau ryto neužmigęs. Niekad! Niekados! Nors prieš tai (prieš užvaldant manijai) kankindavo tokia nemiga, kad kartais neužmigdavau kelias paras. Dabar gi užmigdavau teisuolio miegu tiesiai ant palangės.
Vėliau sugebėdavau išgirsti kaštono tylų ir duslų bumptelėjimą į šaligatvio plyteles, bet kad ir kaip greitai nubėgdavau į tą vietą – nieko nerasdavau.
Ir jau visiškai užvaldytas noro išsiaiškinti mįslę pasistačiau kėdę po medžiais ir laukiau. Savo akimis mačiau kaip vienas kaštonas nukrito ant šaligatvio, pokštelėjo skildamas pusiau ir į žolę nuriedėjo rudas kaštonas. Jau siekiau jo ranka, jau… bet jis dingo. Dingo lyg būtų prasmegęs skradžiai. Apėmė neviltis, šioks toks siaubas ir netikėjimas pasaulio realumu.
Su antruoju trečiuoju ir visais kitais kaštonais atsitikdavo lygiai tas pats: atsitrenkdavo į šaligatvį, pariedėdavo ir dingdavo.
Tą rudenį atsakymo taip ir neradau. Bet žinojau, kad bus sekantis ruduo, vėliau dar vienas ir dar ir dar. O aš tikrai gyvensiu šalia kaštonų alėjos.
kaip jau tampa įprasta. kada nors to be continued. gal.
atminties duobės ir apie skausmą
vis dar bandau prisiminti kas įvyko tą naktį. deja, deja.
puikiai prisimenu, kaip važiavau upės gatve iki žvėryno. kaip nukirtinėjau kampą iš upės gatvės link sėlių gatvės, nes tame mažame parkelyje sutikau dieduką, kuris paklausė ar neturiu ugnies. tada praleidau saltoniškių gatve važiuojantį automobilį, nes jam pagrindinis ir įvažiavau į sėlių gatvę. ir nuo šis vietos absoliuti tuštuma. kad ir ką mėginu daryti, kad ir kokias pastangas dedu, kad prisiminčiau kas įvyko tuose keliuose šimtuose metruose – nieko.
tuo keliu esu važiavęs ne vieną kartą – dieną ir naktį. žinau, kad žvėryno šaligatviai siauri ir su daug kliūčių. žinau, kad lakstant mano greičiais, jais (šaligatviais) važiuot yra savižudybė. todėl mane kankina klausimas – tai ką aš veikiau tą naktį ant šaligatvio? kas turėjo atsitikt, kad užšokau ant jo? ypač kai puikiai menu, kad pradžioje važiavau gatve.
deja, deja, tų paskutinių priešsmūginių akimirkų atmintis liko stulpe. kaip ir uoslė. galima galvot apie sąmokslo teorijas, ateivių pasirodymus, sąmonės aptemimus, bet, deja, nuo to ne lengviau – atmintis vis tiek negrįš. jaučiu reik baigt su šiais bandymais prisimint, vis tiek niekas nebepasikeis.
tokios sąvokos, kaip amnezija ir atminties duobės, dabar man puikiai žinomos.
dar savo kailiu patyriau, tą būsena, apie kurią žmonės pasakoja – kad labai smarkiai sužeidus, kurį laiką nieko neskauda.
smūgio metu skaudėjo taip, kad… neturiu žodžių apsakyt, kaip. prisimenu, šviesos pliūpsnį smegeninėje ir garsą. taip garsą. lyg virš manęs būtų kas trinktelėjęs į milžinišką kamertoną – vibruojantis aukštas ir besitęsiantis garsas.
tada jau voliojomasis iš skausmo ant to paties žvėryno šaligatvio, kraujai, tinstanti dešinė galvos pusė.
praėjus kelioms akimirkoms (beje, dabar, tai atrodo akimirkos, kiek truko visa tai ištiesų? deja objektyviai vertint negaliu) skausmas nurimo. nurimo tiek, kad sugebėjau pasikoliot su greitąją pagalba, kad neatvažiuoja greit. su statybas saugančiu sargu susitart ir pas jį priparkuot dviratį. su juo pabendraut apie nesaugų važinėjimą dviračiu vilniaus gatvėmis.
o štai važiuojant greitąją, ir pasibaigus šokui ir adrenalinui kraujyje – atėjo Skausmas. Tas skausmas, kad nelieka jokių pašaliniu minčių, kai nebegali apie nieką galvot – tik apie tai kaip skauda. kai skausmas tampa tavo kertiniu egzistavimo akmeniu. kai nesidrovėdamas cypi, o greitosios pagalbos seselė sako, tuoj tuoj bus ligoninė, truputį pakentėk. kai skausmas sutraukia mėšlungiu ir purto šaltis. brrr, net silpna darosi tai prisiminus.
ir kokia palaima nulūžt lovoje, nors ir ligoninės, prifarširuotam nuskausminamųjų, jaučiant kaip slopsta tas žvėris kūne.
belaukiant lietaus
smena 8M
štai kokį daikčiūką suradau besiknisdamas po persikraustymo likusią neišpakuotų dėžių krūvą (o 2 metai jau praėjo…). Hm, ką su juo dabar veikt? Gal pabandyt fotografuot, nes gi tikras mechaninis džiaugsmas, su nuliu elektronikos.
home, sweet home
ką gi – aš jau namuose. smagu, vis tik. ir, ble, niekas nebekrioks šalia. gyvenu žemėje ne pirmą dieną ir teko girdėti daug kriokiančių senių, bet mano palatos kaimynas perspjovė juos visus. taip pavarydavo, kad man tekdavo kasnakt seselių prašyt užmigimo narkatos.
esu 5 kartus lėtesnis nei įprastai. pavargstu itin greitai. esu prifarširuotas tiek antibiotikų, kad bacilos žūsta trijų metrų spinduliu aplink mane.
peiliu meistrai
geriausi zodziai, kuriuos gali isgirsti is neurochirurgo, galandusio man peili:
– jus tampante visiskai neidomus mums.
bet nepasiduoda niekseliai, vis tikisi, kad papulsiu i ju rankas.
back to life
siandien 7 paros kai mane sustabde stulpas ir siandien gydytoju verdikto diena. nuo ju ir nuo mano bukles priklause ar man pjaustys galva ar issisuksiu lengviausiu keliu. sikart emiau lengviausia, ko paprastai gyvenime nedarau.
greit leis vaiksciot, o tada netruks ateiti sio nuotykio pabaiga
out of the game
rasau is debilniko, tai trumpai.
treciadienio nakti vaziuodamas dviraciu, zveryne, tvojausi i stulpa. su galva. rezultatai: luzus kaukole, plyse smegenu dagalai. uz gyvybe teko stulpui paaukoti savo uosle. intelektas lyg ir gyvas. dabar savaite gulimas rezimas.
na nieko, as dar palakstysiu.
Miestai ir ženklai. 1.
kiauras dienas žmogus žingsniuoja tarp medžių, akmenų. Akis retai užkliūna už ko nors, tik tuomet, kai atpažįsta ten ženklą ko nors kito: įspaudas smėlyje žymi čia praėjus tigrą, pelkė skelbia čia esant vandens gyslą, dedešvos žiedas – žiemos pabaigą. Visa kita – nebylu ir nesukeičiama; medžiai ir akmenys tėra tik tai, kas jie yra.
Galiausiai kelias atveda tave Tamaros miestan. Į jį patenki gatvėmis su aibe kyšančių iš sienų iškabų. Akis regi ne daiktus, o tik jų atvaizdus, žyminčius kažką kita: replės ženklina dantrovio namus, bokalas – smuklę, alebardos – kareivines, buožė – čia esant daržovių pardavėją. Statulose ir herbų skyduose čia pavaizduoti liūtai, delfinai, bokštai, žvaigždės: tai reiškia, jog kažkas – kas žino kas? – turi sau ženklą liūtą ar delfiną, ar bokštą, arba žvaigždę. Kitais ženklais paskelbta, kad šioje vietoje draudžiama: įvažiuoti į gatvelę su vežimais, meškerioti nuo tilto, šlapintis už kiosko, o leidžiama: girdyti zebrus, žaisti rutuliais, deginti giminaičių lavonus. Pro šventovių duris matyti dievų statulos, visi jie pavaizduoti su savo atributais: gausybės ragu, smėlio laikrodžiu, medūza, tad tikintieji gali juos atpažinti ir atnašauti deramas maldas. Jei pastatas neturi jokios iškabos arba figūros, jo funkcijai nurodyti pakanka jo formos ir padėties, kurią jis užima miesto struktūroje: rūmai, kalėjimas, pinigų kalykla, pitagorietiškoji mokykla, viešnamis. Net prekės ant prekystalių yra vertingos ne savaime, o kaip ženklai kitų dalykų: išsiuvinėtas kaktos raištis reiškia eleganciją, auksuotas palankinas – valdžią, Averroeso tomai – išmintį, kulkšnies papuošalas – geidulingumą. Žvilgsnis perbėga gatvėmis lyg prirašytais puslapiais: miestas pasako viską, ką turi pagalvoti, verčia tave kartoti jo paties diskursą, ir tuomet, kai manai lankąs Tamarą, iš tikrųjų tik registruoji tuos vardus, kuriais ji apibūdina save ir savo visas dalis.
Koks tasai miestas iš tikrųjų po storu iškabų valkčiu, ką jis savyje turi arba slepia, išvykęs iš Tamaros taip ir nesužinai. Už jos – iki pat horizonto driekiasi dykynė, atsiveria dangus, kur skubriai lekia debesys. Pavidaluose, kuriuos tiems debesims suteikia vėjas bei atsitiktinumas, tu jau stengiesi atpažinti figūras: burlaivį, ranką, dramblį…
Italo Calvino “Nematomi miestai”
R.Gavelis 'Septyni savižubybės būdai'
Tai galėjo būti knyga apie beprasmybę ir tuštumą, apie tų dviejų roplių įsirangymą į žmogaus sielą. Veikiausiai tokio dalyko buvo neįmanoma aprašyti. Galbūt jį buvo įmanoma nutapyti, instaliuoti apleistame Užupio name arba nufilmuoti nespalvotoje kino juostoje.
Didžiumą savo meninių apmąstymų Rimas Vizbara baigdavo juodo pavydo kitoms meno rūšims pliūpsniu. Tos kitos meno rūšys puikavosi visagaliais įrankiais, kurie literatūrai buvo neprieinami. Kitas meno rūšis geriausia buvo uždrausti ar kitaip sunaikinti, kad Rimas liktų vienintelis žmonių dvasios kiršintojas, tikras kosminis monopolistas.
***
Rimas Vizbara buvo rašytojas – taigi profesionalus melagis. Žmonės svaigiai mėgsta meluoti ir dievina melą, tačiau vis dėlto nedaugelis padaro melą viso savo gyvenimo esme. Tikrai nedaugelis melą taip išaukština ir pakylėja, labai retas kuris įstengia sumaišyti melą su poezijos medumi. Tam reikia virsti tikru šamanu, užkrimtusiu magiškų grybų ir įkvėptai haliucinuojančiu. Rimas vertėsi tuo, kad prasimanydavo žmones, kurie niekad neegzistavo. Arba kurdavo istorijas, kurios niekad nenutiko. Tarsi šventasis Augustinas prisimindavo tai, ko niekad nepatyrė. Tačiau Augustinas šventai tikėjo tuo, ką prisimena, o Rimas žinojo, kad tiesiog meluoja.
Žvėrys arba gėlės taip pat meluoja. Tačiau žvėrys meluoja tik ieškodami patelės, patino ar maisto. Gėlės meluoja bitėms apie savo nektaro ypatingą saldumą vien norėdamos daugintis ir šitaip pratęsti savo būtį. Tik žmogus meluoja dėlei smagumo, tik žmogus gali melavimą paversti savo buvimo esme ar šamaniškų užkeikimų virtine.
Rimas buvo įsitikinęs, kad tokiu pribloškiančiu melagiu jį pavertė jo gimtasis miestas, visa jo prakeikta šalis. Šitas miestas melavo visuotinai ir pasibaisėtinai: senose gatvėse melavo kiekvienas namas ir net griuvėsiai. Čia melavo kiekvienas žmonių kūno judesys. Gimęs ir išaugęs Vilniuje, Rimas buvo lemties pasmerktas išvien meluoti. Jis tik pasirinko giliausią ir grakščiausią melo atmainą – tapo rašytoju. Toks melavimas bent jau retsykiais ką nors paguosdavo ar paglostydavo pasišiaušusį pasaulį.
autorius pamirštas
mano siela
pavasario ledo spalvos
mano siela pasveiks ir mes
būsim kartu
mano siela
lūžtančio dievo spalvos
mano siela šįvakar
vos vos
miesto dėlionės
ar esi sutikęs miesto dėliones? miesto šaligatvių dėliones, jei būti visiškai tiksliam? nesi? papasakosiu. ant seno šaligatvio nubrėžiamos linijos, rodyklės. arba arial fonto raidės. baltais dažais. vėliau, po metų, ar dešimties, šaligatvis išardomas, maža kas, gal trūko vamzdis, gal šiaip ką užkast reikėjo, gal. gal? ir jei plytelės vis dar geros, o jos dažniausia būna geros, dedamos atgal. ta pačia puse atgal. tik ne ta pačia tvarka. ir – dėlionė mieste. šaligatvio plytelių dėlionė. nesudėliojama dėlionė. ar matei tokią?
sėdynių vagys
visus vagis, kaip sakydavo mano senelis, reikia nušaut ir kulipką ištraukt.
Šiandien pas ktb laiptinėje prirakinau savo dviratį, bet norėdamas važiuoti namo pastebėjau, kad pavogė sėdynę su visais jai priklausančiais daiktais. Fakin pyzdukai. Iki ko reikia nusirist, kad vogt padėvėtą daiktą? Nes nemanau kad pavyks brangiai parduot. O jei tai buvo kažkieno pokštas, tai jo laimė kad nepasitaikė po mano ranka.
Gerai kad viena dviračių parduotuvė buvo netoli ir ji dirbo. Vis tik šeštadienis. Dabar strypo tvirtinimo žiedą uždėjau be papildomos rankenėlės – jei labai norės pavogt tegu ieško šešiakampio rakto.
Dabar jei pamatysiu kokį pyzduką besikrapštantį apie mano arba svetimą dviratį, tai taip duosiu į kaulus, kad jam maža nepasirodys. Ir dar aišku po to mentams priduosiu.
Jurgis Kunčinas. John Cambell: One Believer
Iš pradžių perklausyti šią dainą (31Mb .flac). Perskaityti jos lyricsus (puslapio apačioje).
Ir tik tada skaityti žemiau esantį tekstą garsiai klausant bedieviškai tobulo bliuzo.
Jurgis Kunčinas. John Cambell: One Believer = Tikintysis
Žmogus užgesina šviesą, leidžiasi tamsiai laiptais. Išeina į sutemusį parką – ar ne tu čia? Kažkodėl matau jį su plačiakrašte skrybėle, ji juoda. Žmogus panašus ne vien į save. Truputėlį į Jona Krikštytoją. Ir truputį į markizą de Sadą. Kažkas tarp jauno Sado ir seno Krikštytojo. Yra tokia neįspėjamo amžiaus vyrų su juodo drapo paltais. (šikart dėl drapo garantuoju). Man jis kažkur matytas. Panašus dar į Andrė S. – mesjė Žiūžo ir Keistutą Valentiną.
One Believer.
One Believer. Tikintysis. Jis ir Džonas Kempelas.
Tokių vyrų skvernai šluoja šaligatvių ledą. Arba ežero ledą. Kartais – ir Vilnelės krantą tarp Bernardinų ir Bekešo. O kartais, kartais toks vyras panašus į stovylą Bernardinų kapinėse. Tik šitas, kad ir labai lėtai, eina. Eina ir eina.
One Believer. Šiais laikais? Šičia? Sorry.
Taip. Sauja ryžių toje juodoje kišenėje ar sauja trupinių. Kam? Antims, gaigalams, o gal ir varnoms. Gal ir varnoms. Juk jų čia visuomet daug. Tamsu. truputėlis dramatizmo, mažytis sentimentas ir vos keli žingsniai iki nematomo išėjimo į paralelinį pasaulį. Kaip tu manai, Andre?
Galbūt. Kelio kilpa. Bliuzo kilpa. Glisono kilpa. Mazgelis atminčiai ir trumpai amžinybei.
“Kada praėjęs virš vandens, pakėlė kristus kalaviją…” Argi ne taip rašė žmogus – plevėsa Ramūnas prieš… taip, jau prieš ketvirtį amžiaus. “Po rudenėjančiu dangum guliu ir atkakliai nemirštu.” Ir taip jis rašė. Irgi- One Believer. Kaip Jėzus Kristus. Kaip Neronas. De Sadas. Brolis Klausas, šveicarų šventasis.
“Pakėlė Kristus kalaviją virš tavo, Jonai, pavardės.” Taigi, taigi. Virš šito slėnio, virš miesto, bliuzo, vandenvietės Nr.1, Tūlos namo su apside, suodinų debesėlio ir vienišo kauksmo kalėdinės mugės šurmuly.
Bliuzo angelas, mažus vaisvandenių buteliukus renkantis senutis, šaligatvį gremžiantis medinis kastuvas su “pielos” atraiža Vaitekūno kompozicijos apačioje ir gale. Apačioje ir gale. Iki kaulų smegenų nudiegia tas garsas. The trees are naked. Argi ne taip, One Believer? Nesigėdykit ašarų, jaunieji poetai, taip patarė vienas lenkų poezijos grandas. Teisybė, mėnulis kybo ne tik virš Vilnelės rėvų, bet ir virš miesto kloakų.
1969 metai. Džiazas Klinikų gatvėje. Keist. Valantinas.
1995 metai. Bliuzas Šiltadaržio skersgatvyje. Andre.
Tvenkinėlis Bernardinų – Jaunimo – Sereikiškių parke, kur dar ilgai po karo vandenį iš betono straublių švirkštė Trys tarybiniai Drambliukai. Netoliese stovėjo rudai dažytas Wermachto kino teatras “Vasara”. Kažkieno jaunystė prabėgo “sarajuje” – mediniam dansinge.
Džonas Kambelas, atrodo, čia buvęs. Juk jis dainuoja apie tave ir mane. Ir apie tą vyriškį juodo drapo paltu. Apie Judą, Neroną, Sadą.
Dabar tas vakaro vyriškis panašus į kresną operos dainininką. Daug mažiau į menų perpirklį arba ta Raseinių filosofą, nuolat kartodavusį: “Kovoje su savimi sąjungininkų niekuomet neturėsi!” Tiek to, apsieisim. Tiek to. “Pro rudus šito vakaro plaukus prasišviečia raudonas dangus.” Jonas Balčius, Liškiava. Irgi 1969 metai. Užkrito mat, užsiliko. Kaip dabar šitas Tikintysis. Štai eina jau tuščiom kišenėm, plodamas per snieguotus skvernus. Paslydo lęsindamas paukščius.
Taip man regis, klausant Džono Kembelo bliuzo “One Believer”. Tas vyras pareina namo ir kažką užrašo. Gal savo “hitą”. Vargu, ar Neronas buvo labai raštingas. Tačiau bliuzo esama ir nubudusios musės zyzyme. Ar naktį zvimbiančiame šaldytuve. Prisideda sugedęs arbatinis ir nukrenta vietnamietiška graviūra, kur pelės neša žuvį Katinui.
Kelios kuklios, garbanotos alyvos: nesigėdykit ašarų, jaunieji poetai! Jaunieji bankininkai, jaunieji kileriai, kilpų statytojai ir į jas įkliuvusieji! Čia ša baigiu, geriausi linkėjimai.
Tiek žodžių šios dienos Bliuzo evangelijoje. ONE BELIEVER.
Max Frish
Įsivaizduoju:
Žmogui atsitinka nelaimė, pavyzdžiui, jis patenka į autoavariją, veide pjautinės žaizdos, pavojaus gyvybei nėra, yra tik pavojus prarasti akių šviesą. Jis tai žino. Ilgą laiką guli ligoninėje aprištomis akimis. Jis gali kalbėti. Gali girdėti: paukščius parke už atviro lango, kartais lėktuvus, taip pat balsus kambaryje, nakties tylą, apyaušrio lietų. Jis užuodžia: obuolių tyrę, gėles, higieną. jis galvoja, ką nori, o jis galvoja… Vieną rytą tvarstis nuimamas, ir jis mato, kad mato, bet tyli; nesako, kad mato, niekam ir niekada.
Įsivaizduoju:
Jo tolesnį gyvenimą, vaidinant neregį, netgi prie keturių akių, jo bendravimą su žmonėmis, kurie nežino, kad jis juos mato, jam atsiveriančias visuomenines, profesines galimybes dėl to, kad jis niekada nesako, ką mato. Gyvenimas – žaidimas, laisvė, kurią suteikia paslaptis ir t.t (taip toliau)?
Kiekvienas žmogus anksčiau ar vėliau susikuria istoriją kurią laiko savo gyvenimu, arba net daugybę istorijų.
Jei Lila žinotų, kad aš matau, ji suabejotu mano meile, ir atsivertų pragaras, vyras ir moteris, bet ne pora; tik paslaptis, kurią vyras ir moteris slepia vienas nuo kito, daro juos pora.
Jis žino: bet koks savęs pažinimas, kuris negali tylėti, žmogų vis labiau menkina. Jis žino: tas, kuris negali tylėti, nori kad kiti pripažintų jo savęs pažinimo didybę, kuri iš tikrųjų nėra didi, jeigu negali tylėti, ir žmogus tampa dirglus, jaučiasi išduotas, norėdamas būti suprastas žmonių, tampa juokingas, ambicingas, ir tuo labiau, kuo mažiau save pažįsta. Tai, kas pasakyta yra pasakyta visiems laikams.
Teisuoliai
Žemėje gyvena ir visais laikais gyveno trisdešimt šeši teisuoliai, o jų paskirtis – pateisinti pasaulį Dievo akyse. Teisuoliai vienas kito nepažįsta ir gyvenime verčiasi skurdžiai. Jeigu žmogus sužino, kad yra vienas tų trisdešimt šešių teisuolių – iškart skausmingai numiršta, o jo vietą užima kitas, kur nors visai kitame pasaulio krašte. Tie teisuoliai palaiko žmonių pasaulio egzistenciją. Jeigu jų nebūtų – Dievas seniausiai būtų sunaikinęs žmonių giminę.
Teisuoliai atkakliai gina ir teisina pasaulį nepaliaujamame Dievo teisme. Pačiu savo buvimu kantriai aiškina Dievui žmogaus netobulumą ir nuodėmių neišvengiamybę. Savo gyvenimu aiškina Visagaliui Jo paties sutverto pasaulio dėsnius ir neleidžia Jam imtis niršių veiksmų. Visagaliui labai nepatinka Jo paties sutvertas kūrinys. Kaip tikras menininkas vis grasina jį sudaužyti į šipulius – tikriau sakant, išskaidyti į atomus ir vėl paleisti beprasmiškai zuiti neaprėpiamoje Visatų begalybėje. Vien trisdešimt šeši teisuoliai kol kas išsaugo pasaulį, nė patys to nežinodami. Galbūt slaptinguose pusiau sapnuose jie beveik suvokia turį ypatingą paskirtį, tačiau tikrąją lemtį sužino nebent paskutinįjį akimirksnį prieš mirtį. Jie taip ir negauna jokio atlygio už savo teisuoliškumą: nei iš Dievo, nei iš žmonių.
R.Gavelis ‘Sun-Tzu gyvenimas šventame Vilniaus mieste’
Sun-Tzu gyvenimas šventame Vilniaus Mieste
Taigi kaip surenkamos ir sudeginamos raugės, taip bus ir pasaulio pabaigoje. Žmogaus Sūnus išsiųs savo angelus, tie išrankios iš jo karalystės visus papiktintojus bei nedorėlius ir įmes juos įį žioruojančią krosnį. Ten bus verksmas ir dantų griežimas.
Mato, 13, 37-43
1. Kelias
Ten bus verksmas ir dantų griežimas – tai tikrai. Čia jau dabar yra vien grynas verksmas ir pavojingas krūminių dantų griežimas per miegus. Kai žvelgi į nušiurusią plokščių stogų liniją iš apačios, beakiai Koralų namai nebeatrodo tokie šiurpinamai klaikūs. Tiesa, jie griūte griūva ant šiukšlino kiemo ir apšepusių praeivių, kiekvieną akimirksnį gali užvirsti ant viso pasaulio ir priploti jį tarsi sušvinkusią medūzą. Grąžinti būti į pirmovišką pasaulio medūzos būseną, praatomonį Kosmoso priešaušrį: į birias tarpžvaigždines dulkes, o gal net pirmykštį varlių kurkimą. Tai kraują tirštinanti ir smegenis stingdanti perspektyva. Koks nors menkesnės dvasios žmogus galėtų mirtinai išsigąsti, kad tuoj bus yrančio pasaulio sutraiškytas. Bet aš visiškai nebijau: įstengiu nulaikyti tuos griūvančius namus vertikalioje padėtyje vien savo valios jėga. Įsakau jiems stovėti nykia beake greta, o jie klusniai stovi. Slogiai blizgantys jų langų stiklai niekur neveda ir nieko neslepia. Koralai seniausiai nebeturi jokių kerinčių paslapčių, vienintelė niekam neišduodama jų paslaptis esu aš pats.
Aš tikrai esu paslaptis, nes netgi pats savęs nepajėgiu perprasti. Juolab neįstengiu perprasti plokščių Karoliniškių stogų linijos hieroglifo. Šio pražūtingo rajono esmė nenusakoma jokiais hieroglifais, kuriuos būtų įmanoma užrašyti ir perskaityti. Šio pasaulio esmė yra neužrašoma – beveidė ir bežodė. Begarsė, bespalvė ir bekvapė tarsi pačios nuodingiausios dujos. Nuodingasis Karoliniškių zarinas įsiskverbia ne į plaučius, o į pačią žmogaus sielą, idant išdegintų iš jos bet kokią gyvybę. Čia rytais nepateka saulė, o vakarais nenusileidžia. Net šunys čia ilgesingai liūdni ir tyliai pamišę.
Koralais Karoliniškes pirmasis praminė Obuolių Petriukas, juodas Voodoo žynys, nykusis Vilniaus filosofas. Tik paskui tą pavadinmą nusičiupo plačioji publika. Petriukas visa kam pirmasis sumano pavadinimus, jis sugalvojo bene pusę paplitusių naujadarų. Jis atkeliavo į šį nelemtą miestą iš Alisos atrastos Stebuklų šalies. Pats jis toje šalyje ir tebegyvena – bent jau diduma savojo laikrodžiais neišmatuojamo laiko. Todėl Obuolių Petriukas retai apsirinka – tačiau šįsyk smarkiai prašovė pro šalį. Šitame rajone nėra jokių koralų, atolų, rifų nei lagūnų – čia apskritai niekad nebuvo jūros, net priešistorinių asiūklių laikais.
Gal derėtų šį pelėsių rajoną vadinti Karoliais? Galbūt tie blyškių langų stačiakampiai tikrai yra karoliukai, suverti ant tūkstančio nematomų siūlelių, todėl pavieniui neturi jokios prasmės. tačiau už tų stiklų tūnantys žmonės naiviai įsivaizduoja, kad jų gyvenimas prasmingas, o jų blyškūs veidai iš prieškambario veidrodžių vogčia tvarko ir judina visą pasaulio vyksmą. Vargšai naivuoliai Koralų žmonės. Koralų arba Karolių – jei šį atodūsių rajoną vis dėlto pervadintum kiek kitaip.
Tačiau tuomet, bemiegę Karoliniškių naktį bugščiai užsimerkęs, sielos akimis tegalėtum išvysti vien milžiniškus gintaro karolius. Gintaro ir tik gintaro, nes kitokių karolių geltonkasių lietuvaičių krašte net norėdamas neįsivaizduosi.
R.Gavelis ‘Sun-Tzu gyvenimas šventame Vilniaus Mieste’