kelionės, Lietuva-Gruzija

lietuva-gruzija: trisdešimt ketvirta diena

Ko gero paskutinė dviratinė diena. Ir kaip reta graži bei turininga. Iš ryto žvyrkeliais pakylu iki 1,6 kilometro virš jūros lygio. Kelias ne pats geriausias, o kai kuriose vietose įkalnės 10% ir net 12%. Ir tokiu keliu važiuoju daugiau nei 26 kilometrus. Po to prasideda asfaltas, dar kelis kilometrus važiuoju aukštyn, vėliau gražus ir greitas nusileidimas. Pietaujant pradeda lynoti, pora kolegų krauna dviračius į priekabą. Ar jie pamiršo, kad tai paskutinė diena, ar tiesiog pasidavė, nes vėl reikia važiuoti į kalną, nežinau, ne mano reikalas. Kaip kažkas yra pasakęs, silpnieji visada pasiduoda kai prasideda visas smagumas. Ir išties. Lyjant lietui, nuo 1,6 iki 0,4km nusileisti puiku asfaltu yra kažkas iš fantastikos srities. Nusileidimas fantastiškas, greitas ir džiuginantis sielą. Kažkurioje vietoje sustojau paklausyti kaip imamas kviečia maldai (visad pasiilgsiu imamų giedojimo; giesmė už mirusius iš vis grožis neaprašomas). Kalnų šlaituose medžiai raudoni geltoni žali. Rudeninė miško tyla. Nuo lapų kapsintis lietaus lašai. Tobulybė. Diena, kuria norėtųsi pakartoti.

Taip per dvi dienas pervažiavau, nors ir neaukštus, bet įspūdingus kalnus.

Miestelyje, kurio pavadinimo neprisimenu, nei dideliame, nei labai mažame, su kolega Ričardu, sustojame apsižvalgyti netoli turgaus aikštės, tuo pačiu pasiklausti kelio ir išgerti skaniosios turkiškos arbatos. Ir prasideda. Aplink mus susiformuoja didžiausias šurmuliuojantis ratas iš vaikų, suaugusių, senukų. Čiupinėja, kažką tauškia turkiškai, juokiasi. Mes irgi juokiamės. Jaučiuosi lyg būčiau aštuntasis pasaulio stebuklas netikėtai užsukęs į turkišką kaimą. Keista nes šiek Turkijoje, tiek Gruzijoje keliautojai ant dviračių vietiniams yra kažkas, kuo jie negali patikėti. Lyg būtų miražas ar stebuklas. 

Arbatos išgėrėm. Nemokamai, daug ir skanios.

« Ankstenė diena   |   Kita diena »