Ryte supratau kodėl kelias uždarytas. Tiltas nugriautas. Nejau dėl tokios smulkmenos kaip tilto nebuvimas grįši atgalios ir važiuosi judriu greitkeliu? Upė toje vietoje nei plati, nei gili – perbridau ir nuvažiavau toliau.

Toliau važiuoju nuostabiu kraštovaizdžiu. Pakilimų gal mažiau galėtų būti, į vieną iš jų stūmiau dviratį iš visų jėgų, 18 įkalnė ne juokas. Stumiau ir keikiausi, kas gi tiek daiktų prikrovė į šitas tašes?

Dar vieną eilėraštį parašiau. Taigi. Kažkas man su galva darosi.

Draugas padovanojo liepos lentą

Jaukinuosi ir glostau ją
Tyliai klausiu
Kuo norėtum virsti?

Klausau ką medis kalba.

Galėčiau būti dėžutė
Inkustruota raudonmedžiu
Žmonos žiedams saugoti

Galėčiau būti aviliu
Bitėms medų nešti
Tau šeimai draugams

Galėčiau būti urna
Pamirštų nebesvarbių nugalėtų
Baimių pelenams laikyti

Ryte išsimušiau į GTJ (Grande Traversée du Jura) trasą. Gražu. Kitokių epitetų perteikiančių visą šitą grožį nesugalvoju. Nes realiai tai kažkoks rojus: saulė, nestiprus vėjas, šilta, vaizdai pritrenkiantys. Tiesa, yra įkalnių.

Nuvažiavau 62km ir tai yra tiek, kiek dabar nepervargdamas galiu nupedaluoti. Labas atvykęs į naują post-covidinę realybę.

Dienos pabaigoje kelias apkrautas blokais, closed, dviratininkui tokie blokpostai tik šypseną sukelia, tuščias kelias, anei dūšelės, šalia upė, atsipūtimo vieta automobilistams, pala pala, gi tobula laukinė nakvynė!

Tik išvažiavus iš Gex miesto kempingo prasideda kalnas. 800m aukščio. Iš karto apsipilu prakaitu, nors ankstyvas rytas, vos paminu, nors tik dešimtinė įkalnė. Nušoku nuo dvirkos ir bandau stumtis. Dar sunkiau nei minti. Viskas, galvoju, covidukas savo juodą darbą atliko, neturiu jėgų niekam.

Bet vėliau įsivažiuoju. Ir į kalną užvažiuoju nesunkiai, ir pats su savimi susipykstu kuriuo maršrutu važiuoti – vakar dieną planuotą ar ką tik, pasijaučiau kaip parduotuvėje neapsisprendžiantis žmogus: važiuosiu čia; ne, važiuosiu ten; ne – čia; ne – ten. Kam nepasitaiko. Kainavo tik užvažiavimą į papildomą 300m kalną. Na, kam nepasitaiko.

Kempingas pusiau laukinis su labai gerklingais gyventojais. Keli garsieji dar ir personažiniai. Sakyčiau cirkas be pinigų, tik kad pinigus esu sumokėjęs.

Vis tik covidukas. Šiandien gulinėju kempinge, o dviratis važiuoja autobusiuke. Tikiuosi ryt baigsis šita zaraza, vis tik jau trečia para kaip nesveikatos nemalonė.

Sugebėjau peršalti gerklę arba pasigavau coviduka. Bet greičiausiai pirmas variantas. Tai važiuoti 90km su 1km sukilimo ir dar prie +40 įdomus užsiėmimas.

Kaupiasi lietus, maloniai atvėso, ryt mažai važiavimo, išgyvensiu.

Sekmadienį lieku vienas. Tada ir prasidės tikrasis keliavimas.

Ryte užpuškuoju į Furkapass perėją, vienas kilometras aukštyn. Nieko labai rimto tik 2.6km aukštyje plaučiai pradeda sakyti – ė, ponas, o kur deguonis?

Leidžiantis vis žemyn karščio beprotnamis. Apie antrą po pietų miegu ant suoliuko pietų miego. Visai gerai.

Vaizdai tiek gražūs, kad nebefotografuoju, nes nebegaliu išsirinkti ką.

Šiandien pakilau į Gottardo perėją. Paprasta ji tokia; nei aukšta, nei sudėtinga, nei labai stati. Labiausiai vargino karštis, kartais apie 40.

O perėjos viršuje, kaip įprastai nutinka, jomarkas su visas jo atributais: minia turistų, kaimo kapela iš Kentukio, blizgučių pardavėjais.

Gulint perėjos viršuje esančio ežero pakrantėje kamuoliniai debesys beveik ranka pasiekiami.

Numigau pietų miego vienoje iš Alpių perėjų. Nes kada gyvenime čia beatvažiuosi pasnausti?

Keliaujant kartu su kitais žmonėmis išbarstai savo laiką kažkam, viskam, niekam. Taip atsitinka nerašymo dienos, neskaitymo dienos. O tarp viso šito – kelionės atsitikimai, įveikti kalnai, išgertas vynas.

Šveicarija dar viena šalis atgulusi po mano dviračio padangomis. Kalnai visad gražiau nei lygumos, gaila kad minti pedalus šiek tiek sunkiau.

Įdienojus, jau kelintą dieną dviračio kompiuteris rodo ~36. Apie pietus jau šilta taip, kad nebejuokinga, tenka laikytis siestos režimo.

Jei kas dar prisimena – 2018 važiavau dviračiu vienas iš Portugalijos iki Lietuvos (kas neprisimena arba nežino  https://maps.unknownbug.net/portugalija-lietuva gali pasiskaityti tos kelionės dienoraštį). Tada pavyko nuvažiuoti iki Venecijos. Kodėl ne iki namų? Kaip rašiau: galbūt aš nenuėjau ten kur ketinau, bet sustojau ten kur norėjau.

Po tos kelionės buvo daug trumpų savaitgalinių pasivažinėjimų, kelios poros savaičių išvykos, bet į rimtą kelionę taip ir nepavyko išvažiuoti. Tai šis, tai anas, tai pandemija, tai darbai, tai dar velnias žino kas. Ach, kaip žmogiška kažkam suversti atsakomybę už tinginystę ir neveiklumą, tik ne sau!

Iki dabar.

Liepos pabaigoje iš Milano per Šveicariją iki Ženevos – matracinė kelionė. Daiktus veš autobusiukas, reikės tik pedalus minti, kalnais džiaugtis, gyvenimu mėgautis.

Rugpjūčio 8 bendrakeliauninkai kas autobusiuku kas lėktuvais grįš namo. Aš irgi važiuosiu namo. Per aplink, per šiaurę. Negarantuoju, kad ir šį kartą pavyks nuvažiuoti iki namų, kas ten žino, kurioje vietoje ar kuriame laike sustosiu.

Atostogos baigsis apie spalio 9. Mynimo dienų daug, kilometrų irgi nemažai.

Nusibrėžiau liniją ant gaublio, pasikasiau pakaušį, pašiurpau nuo to ką noriu padaryti, tačiau tarstelėjau – kada jei ne dabar. Šis posakis jau tampa mano kelionių šūkiu, nes kada jei ne dabar?

Planas? Jokio. Dabar mintyju taip: rytinis Prancūzijos pakraštys, Liuksemburgas, Belgija, Nyderlandai, Vokietija, Danija, Švedija, Suomija, Estija, Latvija, Namai. Ką galvosiu ryt – nežinau.

Tekstai ir nuotraukos gyvens šiame bloge. Į feisbukyną visko nedėsiu, jei smalsu skaityk tame puslapyje. Parodyk ir draugui, jei manai, kad jam patiks. Žinau, žinau, kelionių užrašai dažniausiai įdomus tik artimiausiai aplinkai ir sau pačiam. Tai ir užrašinėju tas kelio mintis daugiausia sau. Prabėgus kažkiek metų paskaitai praėjusių kelionių dienraščius, prisimeni ką užmiršai, negali patikėti, kad ten buvai tu.

Stebėsi kaip man sekasi ir pamatysi kad važiuoju pro šalį? Pakvieski mane į svečius 🙂 Vieną kitą kelio istoriją tikrai išgirsi.