kelionės, šiaurėn

#52

Keliauju palikdamas pėdsakus – paliktus, užmirštus daiktus. Jau pamečiau balnelio apsaugą nuo lietaus, palapinės atotampas, atšvaitą. Šito tai labiausiai gaila, be jo nebe toks geras dviračio gabaritų ribotuvas gaunasi. Dar seno (nebe)prieteliaus g12 atiduotuvė.

Diena graži ir greita. Kaip dainuoja Pat Boone – today I am Speedy Gonzales. Alandai mano išvažinėti dar 2016, lekiu greitai, daug kas matyta. Mintyse vis sakau: čia valgėme ledus, čia tas restoranas, čia tas bokštas į kurį buvau įsikeberiojes, čia saldainių fabriko parduotuvė (nedirbo!)

Vakaras ne toks linksmas. Lietus, lietus, lietus. Prognozės kaip visada sau, klimatas sau.

Reikia ir selfiuko
Taksas beveik kaip mūsų
kelionės, šiaurėn

#51

Yra lengvų dienų, yra sunkių dienų. Šiandien viena iš tų nelengvų. Visą važiavimo laiką lietus. Ne tas vakarykštis purškimas, bet normalus rudeninis lietus. Daug sukilimo. Po to tokios sunkios dienos reikia save kuo nors apdovanoti. Pasidovanojau sau namuką kempinge. Kažkaip nesinori miegoti ant ketvirtą parą merkiamos žemės. Galėjau ir palapinėje, nes visi daiktai sąlyginai sausi, o namuko kaina kaip apynormalio viešbučio. Bet px, pinigai uždirbami, o man, kaip ne kaip, atostogos.

Grįžtu prie lazdos ir kam ją galima naudoti. Nors švedų vairuotojų vairavimo kultūra aukštumoje, važiuojant judresniu keliu pasitaikė tokių kurie lenkė su veidrodėliu vos vos nekabindami vairo. Nemalonus jausmas. Iš lazdos pasigaminau dviračio gabaritų ribotuvą. Nuo tada visi lenkia padoriu atstumu.

Nepamainoma lazda
Kitas posūkis negreit
kelionės, šiaurėn

#50

Didžiąją dienos dalį purškia lietus, įkyriai, monotoniškai, sustiprėja, susilpnėja. Tokiomis dienomis motyvacijos keliauti toliau jau reikia paieškoti giliau. Oras tesušilęs iki 8 ir ne tas vėjas reikalų negerina.

Važiuojant kairėje pusėje mėlynuoja dangaus properša, dešinėje pro miglas šviečia saulė, o ant galvos krenta lietus. Ir taip mažiausiai porą valandų. Būčiau susireikšminusi atomų krūva, sakyčiau, dievai šaiposi. Tik kad dievų nėra, o aš tesu atomų fliuktuacija laike ir erdvėje. Nereikšminga ir nesvarbi.

Stebiu kaip vakarinė saulė leidžiasi kažkur už miesto medžių, vėjas nurimo, normali rudeninė diena. Žiūriu kaip pašėlusiai čia laksto debesys. Kas kelios minutės dangus kardinaliai pasikeičia.

kelionės, šiaurėn

#49

Sunkūs debesys valkiojasi pažemiais, kartais palyja, kartais spigina saulė, vėjas pučia teisingos krypties, kalnai ir nuokalnės, naktys šaltos, rytai drėgni, palapinė toliau lūžinėja, ar liks iš jos kas nors kelionės pabaigoje? Esu visiškoje kelionės rutinoje, žinau kuriame krepšyje yra man reikalingas daiktas, (iš)pakuoju vienodai, rankos dirba pačios, smegenys tuo metu užsiėmusios kitais reikalais, kokais? Kelinta diena važiuoju nelyg Zarasų krašte. Jei ne didžioji dauguma namų nudažytų tąja šiaurietiška raudona spalva, tikrai galvočiau kad esu Lietuvoje. Bliuzo grojaraštis, kad ir kur beklajočiau muzikos teritorijoje, bet bliuzas yra tai kas esu aš, nugara laksto šiurpuliukai, I am painting in oil, A portrait and I’m the man, Screamin’ Jay Hawkins.

Kelionės pabaigoje liks ką pjaustyti? Du viršutiniai originalūs.
Klausia ir klausia kam tau ta lazda. Dviračiui paremti. Arba rūbų džiovyklai pasigaminti.
kelionės, šiaurėn

#48

Vakar vakare lyjant smarkiam lietui sėdėjau po palapinės tentu, gaminau vakarienę ir sakiau, bliamba vistiek džiugina tai ką dabar darau. Po kurio laiko lietus baigėsi, pasistačiau kėdutę ant didelio akmens riogsančio ežero pakrantėje ir stebėjau kaip į mišką leidžiasi saulė. Sėdėjau tyloje, vienumoje, ramybėje.

Važiuojant vis labiau į šiaurę nutinka nervinančių dalykų, šalti rytai ir vakarai, nuolat šlapia palapinė, daugiau lietaus, žvarbus vėjas. Galvodamas apie šiuos smulkius nepatogumus prisiminiau citatą – bet kas gali nulaikyti laivo šturvalą kol jūra rami.

Tenka ir taip pusryčiauti
Saulėlydis
kelionės, šiaurėn

#47

Komoot, programa su kuria planuoju važiavimo kelius, šiandien pirmą kartą pasišiko. Atsidūriau karvių take, vėliau mini pelkėje. Normalus žmogus būtų apsisukęs, bet tik ne Audrius. Ne, tas tai kaip durnius, klampoja iki galo.

Tiems kas žino, klampojau ir sakiau, Sapnas tai čia krykštautų!

Tačiau toks navigacijos sudurniavimas (?) atvedė į stebuklingo grožio stovyklavietę. Teška ežero vanduo, šlamena medžių lapai, geriu alų ir negaliu atsidžiaugti šia ramybe.

Komoot nuomone čia normalus dviračių takas
Vaizdas iš palapinės
kelionės, šiaurėn

#46

Kempingo registratūra tuščia, skambinu užrašytu numeriu, taip ir anaip, esu vienišas dviratininkas, man reik vietos palapinei ir dušo. Gerai, palapinę statyk ten, dušas atrakintas, būsiu ryte kažkada po devynių, porina vyrukas. Bet aš paprastai išvažiuoju anksčiau! Tai gerai, sako, nereiks mokėti, gero pasibuvimo.

Klausant Spotify Kernagio radijo mintys nunešė mane į sentimentalumo teritoriją. Prisiminiau kaip su dukra važiavome namo, jai tada buvo, hm, maždaug 6+. Tėti, sako, tu žinai, kad tu ir mama niekad nemirsit? Pakeltu antakiu žiūriu per veidrodėlį. Jūs amžinai gyvensit štai čia, rodo į savo širdį. Verkiau iki pat namų.

Berašant kažkas turbūt į akis įkrito.

Keliai
kelionės, šiaurėn

#45

Vakar skaičiavau daiktus kuriuos pasiėmiau, bet dar nei karto nenaudojau. Daugumą įrankių (būt gerai nepanaudot), šiltą kepurę, pirštines. Šiandien ryte šalta, be pirštinių niekaip.

Pietauju po galingu ąžuolu, pro miglas šviečia saulė, klykia gervės, idilė.

Pavakary šilta, vasara.

kelionės, šiaurėn

#44

Antras roundas su naktiniais šiukšlių vagimis. Šįsyk lapė. Nepikta ir nebaikšti. Pamačiusi mane, pabėgėjo kelis metrus į šoną ir atidžiai stebėjo kaip tvarkau jos padarytą betvarkę. Turbūt žiūrėdama į mane, galvojo, ė, didelis, negi tau gaila šitų atliekų? Man negaila, pasakiau, tik kad labai nirtulingai ir garsiai jas taršai.

Labas sako moteris iš sustojusio automobilio. Net pasimečiau, nes lietuviškos šnektos negirdėjau jau daugiau nei mėnuo. Naglai vos neįsiprašau į svečius, bet per arti gyvena, nuvažiavau dar tik 40km, tokiais tempais tik žiemą į namus pargrįžčiau. Linksmiau paliko pabendravus savąją kalba, nes jau mintyju angliškai.

Baisulingai pasiilgau muzikos. Kelte pamatęs bevieles ausines veik negalvodamas jas nusipirkau. Lėkiau šiandien dainuodamas Queen dainas. Lėkiau su vėjeliu (iš tikro tai prieš vėją). Gaila kad ir mobilūs duomenys didėja su vėjeliu. Teks taupyti muzikos klausymą.

kelionės, šiaurėn

#43

Pala pala, kas čia krenta iš dangaus? Pala pala, kaip vadinasi šitas reiškinys? O, prisiminiau, lietus!

Sausų dienų skaitiklis sustojo ties 42 diena. Įspūdinga. Senesnis rekordas (~30) priklausė Afrikai. Viršyjau su kaupu. Nors važiuoju į rudenėjančią šiaurę.

Iki kelto į Gothenburg kilometrų nedaug, bet daug lietaus, daug stipraus vėjo. Nelabai džiugino, bet tokia jau keliautojo dalia, būti čia ir dabar, susitaikyti su tuo ką siunčia dangus.

Nemėgstu tokių dienų. Mažai važiuoti, laukti kelto, stumti laiką kelte, ieškoti nakvynės dideliame mieste. Bet ryt kita diena ir išvažiavęs į kelią galėsiu vėl pasakyti, another day on the road.

kelionės, šiaurėn

#42

Kas skaitė knygą „Galaktikos autostopu vadovas“ žino, kad atsakymas į klausimus yra 42. Bet šiandien neuždaviau jokio klausimo, tai negaliu patvirtinti, kad Adams Douglas teiginys yra teisingas.

Palapines tokie kaip tu paprastai stato štai šioje vietoje, sako kempingo registratūros moteriškė, bet šiandien šiek tiek vėjuota, čia bus geriau. Šiek tiek vėjuota! Važiuojant prieš vėją vos vos judu vėžlio greičiu ir taip visą dieną. Šiek tiek vėjuota, sako ji. O tai kas yra, šiek tiek vėjas sukilo?

Danija puiki šalis, bet vėjų tikrai nepasiilgsiu.

Kažkur pakeliui
Vaizdas būtų iš palapinės, jei nebūtų šiek tiek vėjuota
kelionės, šiaurėn

#41

Šiandien visko daug. Vėjo ne tos krypties. Žvyro pobaisio. Kalnų ir kalnelių. Pajūrio smėlio. Danijoje jau mačiau visokių dviračių takų, bet šiandieninis prasivažiavimas pajūrio smėliu nustebino ir pradžiugino.

Iš šios dienos pamąstymų. Yra kelias, atsiras ir juo einantis.

Daniškas EuroVelo 12
Smagumas!
kelionės, šiaurėn

#40

Keliaujant ant dviračio, paradoksas toks, kad beveik neturiu laisvo laiko. Minu, miegu, gaminu valgyti, (iš)pakuoju daiktus, paskaitau knygą. Viskas. Kitai veiklai beveik nebelieka laiko.

Vakar vakare atradau Leatherman įrankio nedokumentuotą funkciją: su replėmis išsitraukiau erkę.

#37 ir #38 dienos kai lūžau psichologiškai, fiziškai, pasąmoningai, nesąmoningai, belen kaip. Bet to reikėjo. Buvau per daug įsilėkęs, per daug rūpėjo kilometrai. Jei mokėčiau burti #37 vakare būčiau atidaręs teleportacijos portalą ir grįžęs namo.

Tas lūžis padojanovojo 75km taisyklę, kuri, šiuo metu, man yra tobulai tinkanti. Sugrįžus ramybei, pergalvojau ir perskaičiavau maršrutą. Tęsiu toliau keliavimą per Švediją, Suomiją, Estiją, Latviją. Iki Klaipėdos.

Keliauti yra gerai. Noriu kuo ilgiau patirti ši beprecedentinį nuotykį.

Ir vėl laukinė stovyklavietė
kelionės, šiaurėn

#39

Alber Camus Kaligulos lūpomis yra pasakęs, jis per daug mąsto, tokie žmonės pavojingi. Esu šiandien pavojingas. Galvojau, kada tapau tikrai sąmoningu žmogumi. Žiūrėdamas į priekį (prisimenat senovės graikus?) matau, kad ne taip jau ir seniai. Juokingiausia, kad tas virsmas, savęs supratimas, atsitiko tik kai pradėjau keliauti. O anksčiau tai tik žmogaus pavidalo gyvūnas. Tik instinktai ir nulis sąmonės.

Nakvynės vieta pasirodo ne kempingas, o laukinė stovyklavietė. Palapinės statyti negalima bet yra pašiūrė miegojimui. Yra laužavietė, malkų ir kirvis. O wc yra popieriaus. Ir kranas su vandeniu.

Užkūriau laužą, dieve dieve, kokie mes vis tik esam priešistoriniai žmonės, kaip mus reikia ugnies.

kelionės, šiaurėn

#38

Man sako, veži per daug daiktų. Taip, sakau, yra net nereikalingų arba gal labiau prabangos daiktų. Patogi kėdutė (+1.1kg), moka kavinukas, keptuvė, alyvuogių aliejaus butelis, maisto bent trims dienoms, nors parduotuves galima sutikti kiekvieną dieną. Bet šitie “nereikalingi” daiktai suteikia mano kelionei daug patogumo. Patogumas teikia keliavimo džiaugsmą. Anądien vakarienevau su kitu keliautoju. Vežasi minimumą daiktų, valgo daržovių salotas, pilkis aliejaus sakau, oho, kaip skiriasi skonis su aliejumi, taria. Šypsausi į ūsą. Tai, žinoma, kad skiriasi, kam, manai, tą butelį su savimi tąsau?

Vakar vakare susivokiau, kad per daug lekiu. Kad kelintą diena kaip dingo ramybė, atsipalaidavimas. Per pietus sustabdžiau vidinius arkliukus, perplanavau maršrutą. Ilgiau likti Danijoje. Važiuoti ne daugiau 75km. Kažkada persikelti į Švediją. Plaukti keltu iš Trellerborgo į Klaipėdą. Noriu grįžti anksčiau nei planavau, reikia nemenkų atostogų po tokių atostogėlių.

Ateina blogo oro frontas. Jei prognozės išsipildys, o jos paskutiniu metu pjauna pro šalį, imsiu namuką kempinge, vat man ir laisvadienis bus.

Dviračių takai kurie džiugina, be ironijos
Daniški vasarnamių kaimai
kelionės, šiaurėn

#37

Mes esame kelyje ir kas mums padės, jei ne mes vieni kitiems? Pasakiau merginai taisydamas jos padangą. Nors ne, taisyti netinkamas žodis. Padariau, kad galėtų nuvažiuoti iki artimiausios dviračių parduotuvės.

Gražu Danijoje arba gražu vakarinėje pakrantėje per kurią dabar važiuoju. Olandija ir Vokietija tyliai rūko kamputyje.

Antra diena nenuvažiuoju tiek kiek esu suplanavęs. 85 yra maksimalaus skaičius. Kaupiasi nuovargis, senka vidinė baterija. Ar tik nebūsiu prisikalbėjęs kad man nereikia laisvadienių?

Jei atrodo kvailai, bet veikia, nėra taip jau kvaila

kelionės, šiaurėn

#36

Klausia manęs ar tai yra tavo gyvenimo kelionė? Galbūt taip, galbūt ne, nežinau. Žinosiu, atsakau, kai nebegalėsiu keliauti arba tik pačioje pabaigoje (kaip sakė T.S.Garpas, we are all terminal cases). Žiūrėsiu* į savo keliones ir tik tada pasakysiu, aha, šita buvo manoji gyvenimo kelionė. Bet ar prisiminsi visas, klausia. Tam yra dienoraščiai!

Įlėkiau šiandien į Daniją. Kol kas žymiai smagiau nei Vokietijoje. Tik norėtųsi, kad nacionalinė šiaurės jūros dviračių trasa nebūtų pratempa bjauriais žvyrkeliais. Nedaug kilometrų, bet nedžiugino. Ir tai pirmi žvyrai per beveik 3000 kilometrų.

* sutinku su senovės graikų požiūriu į ateitį ir praeitį. Jiems praeitis, tai ką matai priešais save. Ateitis, tai kas už nugaros.

Ryto ramybė
Nustebino, Danijos nacionalinė dviračių trasa, žvyrkelis, prastas.
kelionės, šiaurėn

#35

Ryte šalia įsikūrę automobiliniai keliautojai, domisi kokios šalies vėliava, iš kur, į kur. Dovanoja obuolį ir apelsiną. Atrodo smulkmena, bet man kelia nuotaiką iki dangaus. Kaip kelionėse pamačiau dauguma žmonių yra gero linkintys. Blogiečių yra mažuma, tik jų nedori darbai plačiai sklinda.

Vis tik mane šiek tiek stebina žmonių nuostaba kai sužino kiek jau nuvažiavau ir kiek dar liko. Man pačiam atrodo, kas čia tokio, imi, važiuoji, nuvažiuoji. Nesijaučiu darąs kažką išskirtinio. Dviratinė kelionė – ne raketų mokslas.

Dainavau šiandien BIX priedainį – o man taip norisi pakilti į orą, iš ten matyti kur baigiasi tvoros. Daug šiandien tvorų, dar daugiau vartelių. Po trisdešimties pamečiau skaičių.

35 kažkur dingo
Vartų diena, dienos pabaigoje jau nervino

kelionės, šiaurėn

#34

Naktį prabudęs girdžiu kaip kažkas taršo paliktas šiukšles. Varnos, galvoju, arba žuvėdros. Prisimenu kaip Prancūzijoje varnos ištaršė neatsargiai paliktas atliekas. Keliuosi aiškintis reikalų. Ežys nosį sugrūdęs į skardinę nuo guliašo. Piktas, neatiduoda, šnypščia. Atėmiau, padariau iš jo spygliuotą kamuolį, pavoliojau po pievą. Man linksma, ežiui, spėju, ne iki juokų. Paneriant į miegus girdžiu jo letenų šlumsėjimą per lapus.

Naktinis dangus jau tamsus ir gilus, žvaigždės ryškios, rudenėja.

kelionės, šiaurėn

#33

Kaip ten sako, žmogus planuoja, dievas juokiasi? Man šiandien kaip tik tokia diena. Vietoj planuotų 87 teko nulėkti 107. Pirmas plano pagriuvimas menkas, tvora ant kelio, apvažiavimas +5km, ką jau čia, ne pirmą kartą. Antras rimtesnis. Keltis per Elbę planavau rytoj. Kempingas netoli perkėlos. Tik tiltas link kempingo pakeltas, kada nuleis, by@#€& (ir kita nenorminė leksika) žino, apvažiavimas yra, +20km. Ryt atgal tuos pačius 20? Nea, nenoriu. Plaukiu per Elbę, lekiu iki kempingo, štai tau ir šimtinė.

Važiuodamas prieš vėją galvojau apie kontrolę. Galiu kontroliuoti vėją? Ne. Ką galiu? Pakeisti mąstymą, iš pykčio, į ramybę. Dar galiu pakeisti maršrutą, tik nenoriu. Įkrentu į vairo apatinius ragus, rašau romaną. Mintyse. Privalumas toks, kad sudėliojęs sakinį nebeprisimenu koks buvo prieš tai. Tik kilometrai kažkodėl greitai nusivažiuoja.

Kempinge, kaimynas, spėju mano bendraamžis, vaišina alumi.

Gera diena.

kelionės, šiaurėn

#32

Galvoju apie kelioninį laiką. Naujojoje Zelandijoje ant atvirlaiškio esu užrašęs, mano galva, vykusį sakinį. Galiu cituoti kiekvienos kelionės dienoraštyje.

Diena kaip metai, mėnuo kaip sekundė.

Šioje kelionėje visiškai neatslenka liūdesys arba namų ilgesys. Kai prisimenu 2018 važiavimą iš Portugalijos, kelios dienos išpuolė itin sunkios. Turbūt dėl šio jausmo turėjau daugiausia nuogąstavimų prieš iškeliaujant.

kelionės, šiaurėn

#31

Galvoju ar norėčiau šitaip keliauti visą likusį gyvenimą. Turbūt ne. Mėnuo, kitas, maksimum metai. Bet gal po metų kelionės mintys pasikeistų? Kol nepabandžiau, tai tik tuščias kalbėjimas. Žmogus aš jau nebejaunas, traukia mane hedonizmas. Staigūs pokyčiai irgi nebe taip džiugina. Rimsta audra.

kelionės, šiaurėn

#30

Kelionių patirtis duoda grąžą. Vakar pamačiau kad šiandien teks minti prieš stiprų vėją. Greitai perplanavau maršrutą, iš važiavimo pakrante, į važiavimą toliau nuo kranto, per miestelius. Tai ir vėjas ne toks stiprus, ir važiavimas įvairesnis. Rašau vis apie vėją, nes nelyja, nėra apie ką daugiau pezėti.

Jau kelintas keliautojas klausia ar darau laisvadienius. Ne. Labai nustemba. Kodėl? Norėjau visiems pasakyti, tai todėl, bet kad mano anglų kalbos žinios per seklios.

Pusiau rimtai, esu terminatorius, robotas, mašina. Kuri niekada nepavargsta ir nesulūžta. Damos užmerkit akis, o subinė, nežinau iš ko ji pas mane padaryta, bet tikrai ne iš mėsos.

Jei rimtai, tai nematau prasmės laisvadieniams. Viena diena nieko nekeičia, reikia kelių dienų, kad normaliai pailsėti. Man vieną dieną būti kažkur nieko neveikiant yra baisiau nei baisu. Važiavimas dviračiu yra, nežinau kaip išversti iš anglų, my happy place. Ryte užlipęs jaučiuosi gerai, vakare nulipęs jaučiuosi dar geriau. Gal kai kurie raumenis ir jaučiasi, bet tai 90km patys nenusimina.

Galų gale poilsis ateis po to kai sužaisiu paskutinį savo gyvenimo žaidimą: dėžę ir liepsnas. Vat tada šitas atomų konglomeratas tikrai pailsės.

Ir pabaigai. Keliauti vienam yra tobula. Noriu minu nesustodamas 50km. Noriu stoju kas kelis metrus. Prie nieko nesiderinu, niekam nereikia taikytis prie manęs. Apie maršruto pasirinkimus net ir kalbėti nėra prasmės. Laisvė.

Kelių grožė
kelionės, šiaurėn

#29

Kelias vis dar į rytus, pasikinkiau vakarų vėją, kur dingo visi šios dienos kilometrai taip ir nesupratau.

Prieš kelionę atnaujinau įrangą, tarp jų ir palapinę. Senoji vis dar beveik puiki, tik dugnas šiek leidžia drėgmę. Paėmiau Salewa Sierra Leone II. Gali statyti ir išrinkti per lietų, tunelis, bla bla bla, keturi sezonai, giria kas netingi. Vakar ji sulūžo. Vienas iš aliuminio strypų. Su senąja per 7 metus intensyvaus naudojimo – jokių problemų.

Susitaisiau. Tikiuosi veiks. Ir dabar ditirambai Leatherman Signal įrankui. Nežinau ką šioje kelionėje be jo daryčiau. Jau ketvirtą kartą gelbėja mano šikinę. Ypač šiandien, nes kaip nupjauti strypą? Leathermanas turi pjūklą, tiesa medžiui, bet tai ką, pasirinkimas arba nestovinti palapinė arba sugadinti pjūklo ašmenys.

Parašiau piktoką laišką gamintojui. Spėkit ar atsakė. Grįžus namo teks atsiprašyti senos palapinės, paglostyti, pabučiuoti ir toliau keliauti su ja. Ši keliaus kur nors, bet kuo toliau nuo manęs. Tfu.

Olandiška Venecija.
Bybė
Leatherman Signal, skirtas specialiai turistams

kelionės, šiaurėn

#28

Šios dienos kelias pasisuko į rytus, vėjas sugalvojo pūsti iš rytų. Dar kažkas įjungė orkaitę. Tai diena išpuolė ne pati lengviausia. Bendravau su vėju. Žinau, kad jam nerūpi vienišo dviratininko murmelės. Žinau, kaip yra beprasmiška kalbėti su gamtos stichija. Bet kodėl gi nepasinaudoti proga ir neišrėkti susikaupusio pykčio bei nuovargio? Tai išriaumojau viską ką apie jį galvoju. Aišku, ne Ahabo lygio prakalbėlė, bet irgi savotiškai pavykus.

Motyvacijos stiprinimui 300g šokoladinių ledų