Vakar lydžiausi prie 41, šiandien su pirštinėmis, storais odiniais batais, vėjo neperpučiamais ir neperlyjamais rūbais, tikrais lietuviškas ruduo, kalnai, tūkstantis metrų virš jūros lygio, važiuojam.

Pakylu virš 900 metrų važiuoju debesyje, migla, matomumas minimalus, viešpatie su visais viešpačiukais, kaip aš mėgstu važinėti rūkuose, kaip mėgstu fotografuoti siluetus, visi mano mėgstamiausi fotografai yra tie kurių kūryboje tik siluetai, šešėliai, miglos.

Nusileidžiu šiek tiek žemyn, važiuoju po debesimi, kartais lyja, kartais ne, vėsu.

Ryte sutinku piemenaitę (deminutyvas panaudotas tikslingai, nors ir kaip jų nemėgstu) su avių banda, tokio grožio mergina turėtų puošti Vogue viršelį, o ne avis ganyti! Ir dar viena kvailų svajonių išsipildė – važiuoti dviračiu per avių bandą, neklauskit kodėl, pats negaliu pasakyti, bet šiandien tai įvyko.

Pamestinukų diena.

Rytas. Lyja erzinantis šioks toks lietus, sukabinu krepšius ant dviračio, dviratis nutaria dar pasivolioti ant pievos, pakeliu tą tanką, renku nuo pievos pabirusius daiktus, išvažiuoju. Daugiau nei po dešimties kilometrų smagaus leidimosi apsižiūriu, kad netekau Lietuvos vėliavos, blemba, norėtųsi grįžti atgal, bet aukštyn? Kai ir taip prieš akis daug daug kalnų? Nope, važiuojam toliau. Gaila aišku, šitiek kelionių kartu prakeliauta. Na bent kempingo šeimininkai dabar galės pabūti lietuviais.

Vakare reik krauti laikrodį. Perknisu visus krepšius, aha aha aha, liko laidas kartu su vėliava. Fak.

Kontrastų diena.

Ryte lietus. Nusileidus į slėnį šilta, į parduotuvę įvirstu su lietaus rūbais (ten viršuje ką tik lyjo), prancūzai nustėrę – šitiek aprangos kai saulė danguje vartosi? Mandagūs jie žmonės, nieko nesako, nes nėra ką ir sakyti, visokių bepročių pasaulis pilnas. Per pietus kopiant į paskutinį šios dienos sukilimą, saulė taip įsisiautėjo, galvojau išsilydysiu čia ir dabar, dviračio kompiuteris rodo 41! Ilgai ropojau į tą kalną, labai ilgai, prakaitas varvėjo upėmis. O vakare vėl lynoja ir netgi visai vėsu.

Taip ir gyvenu.

Kalnuose lengvų dienų nebūna, arba normaliai sunku arba nežmoniškai sunku, tai šiandiena prie tų kur labiau nežmoniškai. Vis tik į 1.4 kalną užsikeberioti yra reikalų, kad ir kaip gaila, bet jaunyn neinu.

Pirmą dienos dalį, kol akis nenuklysdavo į tolius, pagalvodavau, kad važiuoju per Utenos kalnuotas vietas. Lygiai taip pat gražu, lygiai taip pat reikia sunkiai pedaluoti į kalną.

Kempinge, katras įsikūręs virš tūkstančio metrų virš jūros lygio, esu vienas vienintelis kempingautojas. Tylu, svirpia cikados, rėkauja paukščiai, kažkur toli muša valandas miestelio bokšto laikrodis, varva lietaus lašai nuo medžio lapų, idilė.

Tik spėjau pastatyti palapinę kai užėjo kalnų audra, tokia iš rimtesnių – per kelias minutes pieva patvinsta, krušos ledukai, nei sekundei nenutyla perkūnija, palapinė pas mane jau amžiuje, vis tik 9 metai turizmo yra daug, bet nieko, stoiškai ištvėrė ir šią nemalonę.

Prisipažinsiu, pavargau, pavargau nuo viso šito grožio, vėl nuostabus važiavimas, bet jau iki pietų, beveik užvažiavus į perėją pradeda lyti, bet kai taip šilta, tas lietus visai gerai. Leidžiantis nuo perėjos komoot sako ė čia shortcutas let’s common let’s davai, na ir kaip koks durnelis pasukau į unpaved track, fakitshitjėzaumarija lyg būčiau koks pradedantis turistas, galų gale broviausi kiaurai per mišką, su savo pakrautu tanku!, nes šernų takas atsirėmė į tvorą, nu Sapnas tai būtų džiaugęsis. Išlindau ant asfalto, gerai kad nuo pakriaušės o ne į kalną, įsipyliau vyno ir išdėjau į šuns dienas komoot’ą (buvo daaaaug nenorminės leksikos, kadangi, žinau, kad skaito damos, šią vietą praleidžiu)

Šiek tiek nervino dangaus neapsisprendimas, atsiprašau moterų, bet dangus šiandien kaip moteris, tai lyja, tai saulė, tai apsirenk lietaus rūbus, tai nusirenk, tai saulė tai lietus, galų gale šviečia saulė ir lyja ir dar karšta 😉

Kempingas nedirba, atvažiavau, pabučiavau spyną (jau gerokai surūdyjusią), pasirodo jei dvi navigacijos sako, kad čia yra kempingas dar nieko nereiškia, reikia tikrinti ir su google. Ok. Pamoka išmokta.

Ir vėl ir vėl važiuoju per paveikslą, kalnai, siauri keliai, automobilių nedaug, gražu, tačiau reikia puškuoti į kalną, kaip sakoma nemokamų pietų nebūna, tai dviratininkams, kad pamatyti pasaulio grožybes dažniausiai reikia padirbėti kylant aukštyn.

Labiausiai įsiminė dienos pabaiga, daug kilometrų žemyn, stačia nuokalnė, ženklas rodo stabdyk, neatsipalauduok, 12% reikalai, kelias siauras, serpantininis, dviratis lekia kaip pašėlęs vos tik atleidi stabdžius. Važiuoti dviračiu kažkiek moku, bet šis nusileidimas buvo arti mano technikos ir galimybių ribos, diskus laisčiau vandeniu gal tris kartus, lėkdamas į eilinį posūkį pagalvojau, kad jei nesuvaldysiu šito sunkaus tanko ar kas atsitiktų važiuoklei pzdc reikalai geruoju nesibaigtų.

Dar maždaug penkios dienos panašaus važiavimo, 60 su uodegėle kilometrų ir daugiau nei 1 kilometrų aukštyn.

Vakar šiek perplanavau šios dienos maršrutą, nes dar vieną dieną važiuoti palei Rhone upę, visai nesinorėjo, nes keliai ir vaizdai viens prie vieno kaip važiuojant palei Reiną, ačiū buvau mačiau, noriu kalnų. Komoot, toji programa, su kuria planuoja kelius, užsispyrusi nenorėjo kad važiuočiau D-290 keliu, ir taip ir anaip, neveda juo ir viskas, teko imtis griežtų priemonių, suprato tie skaitmeniniai robotai kad su manimi menki juokai. O vaikeli koks maršrutas! Yra man tekę matyti pasaulio grožio, tai šiandien mačiau tai ką prisiminsiu visą gyvenimą, važiavau ir vien aikčiojau, tekstas bejėgis perduoti visas tas emocijas. Net sukilimai nenervino. Aij, jie manęs ir taip niekada nenervina.

Kažkurioje vietoje kirtau kelią kuriuo važiavau 2018 iš Portugalijos iki Venecijos. Net pačiam įdomu buvo tai kuris čia kelias, bet ar prisiminsi žmogus po tiekos metų. Sulyginau dienoraščius – važiavau per tą patį tiltą miestelyje Pont-Saint-Esprit. Bet vis tiek nieko neprisimenu 😉

Vanduo upėje šaltas, na kaip kad mūsų Baltijos jūroje, bet kaip gerai įšokti į šaltą vandenį kai oras įkaitęs iki 31.

Vakar norėjau įvykių šiandien gavau, ryte parduotuvėje capt už bandelių maišo užkaukia sirena per garsiakalbius prancūziška šnekta ką suprantu – evakuacija, einu iš parduotuvės kaip mažas vaikas lūpą patempęs iš manęs atėmė antrus pusryčius! kaip niekinga! visą dieną prieš stiprų mistralį taip Rhone upės slėnyje vadina vėją iš vakarų ar šiaurės, stiprus tas vėjas per pietus net išverčia mano sklidiną vyno puodelį supykau rimtai kas per savivalė? šaltas vėjas į kaktą irgi neblogai ne taip greit leki karštą dieną visai vėsu prie 29 važiuoju su flisu, taip ir eina diena, tiems kas mintyse klausia kas per tekstai pasipylė su tokia keista skyryba, manau kad toks būdas puikiai perteikia kelionių nuotykius kai draugams pasakoji nuotykius pargrižęs ir nori viską apsakyti laiko tiek maža temos šokinėja kaip pasiutusios atrodo kad liežuvis per lėtas, bet gal čia man tik taip atrodo dabar?

Iš Borgeso  – Be abejo, gyvenime paprastai vilkiname tai, kas vilkintina, turbūt širdies gilumoje neabejojame, kad esame nemirtingi ir kad anksčiau ar vėliau žmogus padarys ir sužinos viską, kas įmanoma.

Persiverčiau per kalnų grandinę, vertikalių metrų skaičius dienos pabaigoje baugina mane patį, raumenys rytais dar nesibara, važiuoju per kažkokį rojų (nebesugalvoju kaip šitą grožį vadinti), puškuoju kalno ketera kairėje slėnis dešinėje slėnis priekyje slėnis nusileidimas atimtis žadą, nuo pietų vejasi audra su žaibais juodu dangumi, važiuoju prieš stiprų vėją, vyrukas kempinge pasiūlo palapinę statyti po tentu, kūnas nesusikalba su daiktais nunešioti batai nutrina mažąjį pirštą vairas kairės rankos nykštį, dienos bėga nesuvokiamu greičiu, kaip rašė R.Bredbery “Pienių vynas” o aš esu viduryje viso šito.

Kiekviena diena kelionėje kupina įvykių. Vieną dieną mažiau, kitą dieną daugiau. Bet vis kas nors (į)vyksta, ne taip kaip kasdienybėje – čia pirmadienis, čia penktadienis, o prieteliui papasakoti kas tau nutiko nelabai ką turi.

Ši diena viena tų labiau kupinų įvykių.

Beveik 1500 metrų sukilimas. Turbūt skaitantiems ne dviratininkams šis skaičius nieko nesako, bet ir papasakoti nelabai galiu kas tai yra. Net su lengvu dviračiu tai būtų įspūdinga, o pas mane ant dviračio beveik 40kg mantos.

Atsisėdau ant akinių! Fakinshit!!! Sutaisiau su lipnia juosta. Tokią istoriją jau turėjau Naujojoje Zelandijoje, tai nieko naujo.

Beprotiškai gražus maršrutas. Maži Provanso miesteliai, ne daugiau nei 30 namų, bet restoranas būtinai bus. Kartais net ne vienas.

Bekylant, į, tuo metu atrodė, kad niekad nepasibaigsiantį kalną, organizmui rėkiant bičiuk, kur kalorijos? tokiame restorane valgiau lazaniją ir geriau alų, šaltą. Fotkijau maistą (aš!) ir siuntinėjau draugams ir žmonai.

Pradurta kamera, nežinau, po kokių 10.000km? Bet kelio nukirtime pasigavau akacijos spyglį, gal 8mm ilgio, shwalbes padangos buvo bejėgės. Puiki proga atsipūsti ir vyno paskanauti.

Kempingas ant galingos upės kranto, gaila prieiti neįmanoma.

Anot prognozių ateina kažkiek drėgmės.

Kelias visą dieną
Makaluojasi aukštyn žemyn
Dažniau aukštyn nei žemyn.
Žemiausia pavara
Lėtai neskubant nesiplėšant
Riedu per kalnų grožį.
Pietūs su vaizdu į miestelį
Su Luis Borges “Fikcijos”
Rožiniu vynu.
Poilsiavietė prie kalnų upės
Vanduo stebėtinai šiltas
Tik akmenys slidus.
Kempinge tik aš
Ir merginų muzikos grupė
Girdisi trimito melodija
Ryt šventė
Tik aš jau busiu toli.