Keturioliktoji diena, kai palikau namus. Arba dvyliktoji diena Mongolijoje. Bet šiandien poilsio diena ir galvoju, kad šioje šalyje vertėtų dar kartą perskaityti „Čiapajevas ir Pustota“ užuot skaičius Irvingą.

Bet įsikurk tu man tokioje vietovėje – ypatingai gražioje – horizonte kalnai su ledu, ežeras, maumedžių girios ir… garsų kakofonija nuo ketvirtos ryto. Kai tik patekėjo mėnulis (nors jau beveik sudilęs, bet vis dar teikiantis daug šviesos) ir prasidėjo! Riaumoja keliu važiuojantys sunkvežimiai; burzgia motociklai; mekena avys; baubia galvijai; garsiausiai ir įkyriausiai gagena ežere gyvenančios gulbės. Jų suskaičiavau ne mažiau 50, triukšmas toks, kad norėjau jas visas pasmaugti plikomis rankomis.

Laisvadienio diena itin maloni – šilta, danguje nė debesėlio, menkas gaivinantis vėjas. Tinginiauju ir nieko neveikiu.

Šį laisvadienį viršų paėmė ir dienos ritmą diktuoja melancholijos demonas. Bet tai nėra blogai. Blogiau būna, kai tokiomis nieko neveikimo dienomis laimi beprasmybės demonas. Tada viskas, absoliučiai viskas, yra beprasmiška, net gražiausia gyvenimo akimirka apkarsta, o į nuostabiausią vaizdą reaguoju tik gūžtelėdamas pečiais.

 

Vakar vakare: geriu daug arbatos, kad atsikelčiau naktį ir pažiūrėčiau į miesto šviesų neužterštą naktinį dangų. Naktinis kalnų dangus įspūdingas – tamsus, gilus, su miriadu žvaigždžių.

Aušta saulėta ir karšta diena. Šios dienos kelias nusimato dulkėtas, su retkarčiais pravažiuojančiais automobiliais. Šiuo keliu, kaip vakar pamatėme, mongolai traukia iš vasarinių stovyklaviečių kalnuose į žiemines stovyklavietes žemumose. Važiuoja pilnai pakrauti rusiškai zilai. Priekabose išardytos jurtos, visa manta ir dar krūva vaikų arba suaugusių. Kabinose bent po penkis šešis žmones. Kai kurie mus filmuoja su išmaniais telefonais. Visi šypsosi, mojuoja rankomis; tvyro pakili, šventinė nuotaika. Algirdas klausia, ar gerai darome važiuodami priešinga kryptimi nei traukia mongolai; klausimas priverčiantis susimąstyti apie mūsų kelius.

Iki pietų sunkus stumdymasis į keturšimtinį kalniuką. Pragariškai sunkus stumdymasis. Kelias dulkėtas ir akmenuotas; kelias, kuriuo vyksta mongolų migracija; mažieji ir didieji zilai keliantys dulkių debesis. Džiugina stiprus vėjas, kuris greitai nuo mūsų nupučia automobilių sukeltas dulkes.

Judu iš lėto, spoksau po kojomis, dairausi į nepaprasto grožio slėnį, kurį paliekame už nugaros; į tolumoje dunksančius kalnus; širdis džiūgauja.

Perėjos viršuje tyla ir ramybė, ilsiuosi užuovėjoje, karšta. Laukia ilgas riedėjimas žemyn. O ryt jau poilsio diena, kurios tikrai labai reikia.

Dviračio stūmimas į kalną stebuklingai išvalo visas mintis, galva tampa tuščia ir lengva, tiesiog esi judantis (lėtai perstatinėjantis pėdą už pėdos) padaras, egzistuojantis dabartyje; praeitis ir ateitis ne(be)egzistuoja, o gal niekad ir nebuvo; gal ne veltui senovės graikai laikė, kad ateitis yra už nugaros, o praeitis priekyje. Mintys ateina į galvą, bet nesukėlusios stiprių emocijų tuojau pat dingsta. Tad esu tik grynas judesys, raumenų skaidulų susitraukimas, šniokščiantis oras plaučiuose. Galbūt tai ir yra toji vidinė taika?

Kiek pasileidę nuo kalno sustojame prie trijų jurtų, mus kviečia išgerti arbatos. Arbata juoda su pienu, duona, sūris, uogienė. Sūris su uogiene tirpsta kaip sniegas vidurvasaryje, šeimininkė nespėja pildyti atsargų. Šypsomės vieni kitiems, nes susikalbėti nepavyksta. Bet tai visai netrukdo bendrauti vieniems su kitais gestų kalba. Paprašome, kad leistų pajodinėti arkliu, mongolai bando važiuoti mūsų pakrautais dviračiais.

Nusileidę dar žemiau įvažiuojame į maumedžių giraitę, priekyje tyvuliuoja  vienas iš didžiųjų ežerų – Хотон Нуур. Esame beveik 2 kilometrų aukštyje, karšta. Važiuojame pakrante, gerus kelius keičia smėlėti keliukai, jaučiuosi lyg važiuočiau pajūriu.

Dar viena iš tų tobulųjų dienų.

Pavakaryje, tarp ežerų Хотон Нуур ir Хурган Нуур užtinkame mažą parduotuvę. Yra netgi alaus.

Sėdžiu ant ežero kranto, kopose, saulė šviečia į veidą, stiprus brizas nupučia karštį; atsidarau skardinę alaus, beveik rojus, trūksta tik mylimos.

Jaučiu kaip alkoholis šiluma pasklinda po kūną, kaip atsileidžia pavargę raumenys. Saulė artėja link laidos  ir visai nesvarbu, kad kai tik ji pasislėps staiga atšals ir, galbūt, tada beliks lįsti į palapinę, juk visa tai visai nesvarbu.

***

↑682 m     ↓767 m     ~2110 m     42,74 km     05:02

Ir vėl, ir vėl ryte šviečia saulė, danguje anei debesėlio ir netgi vėjas beveik nurimęs.

Rytinis kuitimasis ir daiktų pakavimas jau pasidarė nušlifuota rutina. Šis daiktas į šį krepšį, tas į tą, ir žiū jau galiu važiuoti.

Iš kelionę gadinančių dalykų: vakar po konflikto su nauja porele galutinai supratau, kad su jais daugiau niekur gyvenime nevažiuosiu. Anot seno posakio – su tokiais į žvalgybą neinama.

Vis dar galvoju apie rašymą. Bet spėju, kad tai dabar skaitomos, beje, jau antrą kartą, knygos „Paskutinė naktis Tvisted Riveryje“ įtaka. Šioji knyga, kaip dar kelios J.Irvingo knygos, man įdomi ir smagiai besiskaitanti literatūra. Tik net antrą kartą skaitydamas nesuprantu, ar tai knyga apie Kečumą ar apie rašytoją Danielį. Nes D. man, yra plokščias ir neišbaigtas herojus, o su K. šioje vietoje viskas tvarkoje. Žavi ir įdomi idėja, kai knygos herojus rašo knygą, kurią dabar skaitai.

Važiuojame apie 8 kilometrus maloniais pievų keliukais, akmenų ant kelio nedaug. Bet minimas sulėtėjęs, jaučiasi susikaupęs nuovargis. Kai pagalvoju, nuo pat kelionės pradžios nebuvo nė vienos lengvos dienos, ir nedarėme nė vieno poilsiadienio.

Priekyje laukia 500 metrų kalniukas. Tik pradedu kilti, ir kelias priverčia lipti nuo dviračio. Vėl stumdymo epopėja. Palaidi akmenys, gulintys krūvomis, net nedidelę įkalnę paverčia stačiu kalnu.

Kelias pagerėja, įmanoma minti. Taip lėtai pūškuojant, metras po metro artėja kalno viršus.

Susistabdome mongolų pilną uaziką ir iškaulijame duonos, nes vakar suvalgėme paskutinius gabaliukus.

Štai ir kalno viršūnė. Priekyje pritrenkianti snieguotų kalnų panorama. Būdamas Lietuvoje tikrai pasiilgsiu šių mongoliškų erdvių ir kalnų.

Po pietų – tik žemyn vis gerėjančiais keliais. Vaizdai fantastiški. Daug erdvės, horizonte boluoja kalnai, aplink žalios kalvos, mėlyni upokšniai. Visą dieną danguje nei debesėlio, tik kobalto spalvos mėlynė. Leidžiamės žemyn daugiau nei 800 metrus, šiltėja su kiekvienu nusileistu metru. Vėjas nurimsta, ir vakaras tampa netikėtai šiltas.

Bebaigiant šios dienos važiavimą kyla konfliktas tarp senosios Kirgizijos kelionės komandos ir tarp naujosios porelės. Jiems, matai, sunku pavažiuoti keliais kilometrais toliau, nei ryte pasakė žygio vadas. Kai Ugnius pradeda įžeidinėti tiek mane, tiek Algirdą, mano nervai nebeišlaiko, aprėkiu tą žmogų. Nieko gero. Mes važiuojame toliau, jiems belieka važiuoti iš paskos. Konfliktas nieko neišsprendžia, tik visiems sugadina nuotaiką.

Tik įsikūrus stovyklavietėje į „svečius“ ateina trys mongolai. Kalba tik mongoliškai, čiupinėja visus daiktus, ypač susidomi dviračiais. Paprašo leidimo pasivėžinti manuoju Surly. Nemoka perjunginėti pavarų dropbaruose, bet ačiūdie bent stabdžius susiranda. Kaip matau, nakčiai teks dviračius surakinti, o ne, kaip paprastai, palikti ten, kur numetei atvažiavęs į nakvynės vietą.

Stebėdamas, kaip mongolai elgiasi su mumis ir mūsų daiktais, jaučiuosi taip, lyg į miestelį būtų atvažiavęs cirkas, ir visi vietiniai būtų subėgę į reginį. Prisimenu scenas iš čigonų atvykimo į Makondo miestelį iš „Šimtas metų vienatvės“.

Labai graži ir lengva diena. Nors jaučiasi praėjusių dienų nuovargis, bet tokiomis dienomis norisi važiuoti tolyn.

***

↑732 m     ↓824 m     ~2237 m     43,03 km     04:41

Ankstyvas rytas, spigina saulė, vis dar matau kalnų perėją, užklotą naktį iškritusio sniego, į kurią nevažiuosime. Pabudęs ir pažvelgęs į viršų matau, kad naktį snigo. Iškišęs galvą iš palapinės išvystu nubalusią pievą. Matau gulintį dviratį, kuris atrodo taip, lyg būtų apibarstytas cukraus pudra.

Ką tik nuo palapinės nupurčiau nemažą krūvą sniego. Rašydamas sėdžiu pasislėpęs nuo vėjo už palapinės, saulė jaukiai šildo, brėkšta labai graži diena.

Vakar važiuodamas galvojau apie rašymą. Dienoraščio, knygos. Su dienoraščio rašymu kaip ir viskas aišku. O knyga? Prisimenu Rilkės žodžius: jei gali nerašyti – nerašyk. Bet sugalvojau net du pirmus sakinius (būsimoms? Juokauju!) knygoms. Pvz. Aš buvau miręs, tik ilgai pats to nesupratau. Arba. Mano gyvenime buvo svarbūs tik du dalykai: skaičius septyni ir moterys. Tačiau o kas toliau? Kokia fabula, kur konfliktas, siužetas, koks ar kokie yra pagrindiniai herojai ir t.t ir t.t. ir gal vis tik teisus Rilkė. O grafomanijos protrūkius galima nuslopinti šio dienoraščio rašymu.

Diena apysunkė, kokia ir turi būti (paprastai ir būna) važiuojant per kalnus. Labiausiai išvargino ne keli statūs pakilimai, į kuriuos reikėjo stumti dviratį įtempus visus raumenis, bet keliai, pilni įvairaus didumo akmenų. Blogiausios atkarpos tos, kurios pilnos palaidų nedidelių akmenų. Per tokias vietas sunku važiuoti, vairą mėto į kairę ir dešinę, nežmoniškai krato, reikia šimtaprocentinės koncentracijos.

Vietovės, kurias pravažiavome, įspūdingos. Ypač paskutiniai šios dienos kilometrai – kalvos ir slėniai pilni juodų akmenų; vienu metu pasijaučiau lyg važiuočiau kitos planetos paviršiumi.

Palapines statome ant Их Хаг Нуур ežero kranto, nusileidę link jo serpantinais. Ežero vanduo švarumu nepasižymi, bet ką jau čia, šiandien maudynių diena!

Šiandien Algirdo gimtadienis, sveikinimai bei dovanos. Ir naujosios trijulės akibrokštas – kol su jubiliatu filtruojame ežero vandenį arbatai, jie maukia degtinę, įšilę nuo alkoholio į mus visiškai nebekreipia dėmesio, šaukia perrėkdami vienas kitą, pokalbio temos nykios. Tyliu, tyli Algirdas, tyli ir Dagnė. Tiesiog nėra ką komentuoti.

Nuo rugpjūčio 15 dienos neturime mobilaus ryšio – kai suskaičiuoji – aštuonios dienos be jokios žinutės, kaip laikosi namiškiai. Ir be jokių darbinių skambučių. Pastarasis faktas labai džiugina.

***

↑410 m     ↓552 m     ~2329 m     36,78 km     04:21

Visą naktį pila kaip iš kibiro, tačiau ryte vėl plieskia saulė. Aplink esančios viršūnės baltuoja nuo naktį iškritusio sniego. Jei būtume likę prie ledyno, greičiausiai būtume atsibudę sniege.

Po pusryčių judame žemyn šalia upės White River, keliai smagūs, reginiai nuostabūs.

O štai ir vėl, kaip visada, kur buvęs kur nebuvęs – sunkus dviračio tempimas į kalną. Tiesiog pragariškas stūmimas. Tačiau, kad ir kaip dabar būtų sunku, žinau, kad kitais metais ir vėl važiuosiu į panašią kelionę. Ir niekaip nesuprantu žmonių, važiuojančių į turkijas gulėti dvi savaites prie baseino. O grįžus namo pasakojančių, kaip puikiai pailsėjo. Tokioje vietoje iš nuobodulio numirčiau jau pirmą dieną. Bet, kaip žinau iš patirties, tieji žmonės visiškai nesuvokia, kaip galima važiuoti  dviračiu į kalnus, tam kad šalti ir vargti atostogų metu.

Perėjos viršuje tyvuliuoja mažas ežeras, šildomės prieš saulę pasislėpę nuo vėjo už didelio akmens. Ramybė ir harmonija.

Papietavę (kaip visada pietų meniu sudaro duona, sūris, mėsa ir sauja riešutų) pasukame link kalnų perėjos, dėl kurios abejoja Algirdas, nes nežino tikslaus kelio per ją, nežino koks nusileidimo takas kitoje pusėje, nežino ar ji neužsnigta ir t.t. Per laukus akmenuotu keliu važiuojame link tos perėjos, ties vieniša jurta jis visiškai išnyksta. Iš jos išeina moteriškė, mokanti kelis žodžius rusiškai bei angliškai. Atneša knygą, kurioje pasirašo pro šalį einantys, link kalnų perėjos arba ją įveikę, pėstieji. Moteris kviečia į jurtą išgerti arbatos. Vaišina duona, uogiene, arbata, saldainiais. Įpila mongoliškos degtinės, kuri itin panaši į japonišką sakė.

Paklausta, kur yra takas į perėją, pirštu rodo bet kur ir dar moja ranka į tą pusę, iš kurios ką tik atvažiavome. Priekyje matome dar kelias jurtas, pėsčiomis per pievą, pilną įvairaus platumo upelių, einame iki jų. Prie jų tik krūva vaikų ir pora senukų. Perėją parodo. Ohoho. Takas yra, bet tik pėstiesiems. Iš pažiūros statu, tempti pakrautus dviračius tuo taku bus „smagaus“ darbelio! Algirdas nueina patikrinti tako. Grįžta sakydamas – nežinau ką daryti. Komandoje jau kelias dienas vyrauja prieštaringos nuomonės: vieni nori įveikti šią sudėtingą kalnų perėją, kiti bijo.

Algirdas suorganizuoja balsavimą. Mūsų yra šeši, tokiu atveju, jei būtų lygiosios, siūlau Algirdo balsą vertinti 1,5 balo – vis tik jis yra šios kelionės sumanytojas ir vadas.

Balsai pasiskirto po lygiai – trys už, trys prieš. Bet Algirdo – prieš. Nesitikėjau. Pykstu.

Sukamės atgal. Nepamatysime vaizdingo slėnio link Khoton ežero, kuris, kaip rašoma, labai vaizdingas. Juolab, kad balsavau už važiavimą į priekį. Liūdna.

***

↑456 m     ↓393 m     ~2478 m    24,26 km     03:58

Naktį temperatūra nukrenta iki nulio, įsilyja. Ryte palapinė padengta sušalusiais lietaus lašais. Gražu.

Vakarai itin šalti. Kai tik saulė pasislepia už kalnų, per kelias minutes sparčiai atšąla. Vien dėl šios priežasties vakarais tik pavalgęs lendu į palapinę ir susipakuoju į šiltą miegmaišį. Šiame kelionės etape miegmaišis yra vienintelė vieta, kur galima pasislėpti nuo šalčio.

Pusryčiauju žiūrėdamas į ledyną, saulė glosto nugarą, virš ledyno kabo pilnas mėnulis, ledyno apačioje šniokščia upė, idiliškai ir melancholiškai nuteikianti aplinka.

Tik išvažiuojam iš stovyklavietės, ir pasideda dviračio stumdymas per pievas. Kupstuotas ir pelkėtas. Iš pradžių nuosaikus leidimasis, visai linksma. Nušliaužus porą kilometrų tenka leistis nuo stataus skardžio. Žemyn daugiau nei 40 metrų žvėriškai stačia nuokalne. Sakau, kad tik idiotai gali daryti tokius dalykus. Nutempiu savo ir Dagnės dviračius. Nusileidus ir pakėlus galvą į viršų, net nesitiki, kad tuo skardžiu ką tik leidausi žemyn.

Judame gyvulių takais. Mano priekinis krepšys užkliūva už akmens, neišlaikau pusiausvyros ir dviratis padaro smagų salto žemyn nuo skardžio. Iš ant vairo pritvirtinto krepšio išbyra visi daiktai: piniginė, pasas, skaityklė, mobilus telefonas; patys svarbiausi daiktai gyvena tame krepšyje. Keikdamasis visomis kalbomis, kurias tik moku, renku daiktus, keliu dviratį tyliai kartodamas maldelę – kad tik niekas nebūtų sulūžę. Apžiūriu ir apčiupinėju svarbiausius mechanizmus. Krykštauju, nes niekas nelūžo. Tik Brooks balnelio oda kairėje pusėje smarkiai nubrūžinta.

Dar vėliau stumiame dviračius per pievas be jokių takų. Kupstuotas pievas. Kas šimtą metrų – dvokiantis užpelkėjęs upelis. Paaiškėja, kad Algirdas nesužiūrėjo maršruto ir mes važiuojame ne tuo slėniu t.y. apvažinėjame kalną ne iš tos pusės. Gerai, kad po kelių kilometrų mūsų judėjimo trajektorija susikirs su reikalingu keliu. Blogai, kad nežinome, kas laukia priekyje. Galbūt kalnai priartės prie upės ir mes būsime priversti grįžti atgal. Pasirenkame judėjimą į priekį. Nors ir per pievas, bet vis žemyn.

Pietaujant pradeda lyti. Ne stipriai, bet įkyriai. O mes tempiame dviračius per pievas, per pelkes, per akmenis. Pragariškai sunku.

Taip prasikankinus beveik 10 kilometrų pamatome jurtas. Mūsų džiaugsmui nėra ribų. Nes ten, kur jurtos, ten ir kelias. Kad ir koks jis ten bebūtų, bet juo bent jau galima važiuoti.

Leidžiantis link jurtų per akmenuotą pievą, pražiopsau didoką akmenį ir iš visų jėgų trenkiuosi į jį su kairiu pedalu. Pradėjęs minti pajuntu, kad pedalo ašis sulankstyta. Keikiuosi. Bet nieko negaliu padaryti, net turėdamas po ranka visus įrankius pedalo ašies neištiesinčiau. Teks iki kelionės pabaigos važiuoti su kreiva pamina. Aišku, kojos greitai pripras prie kreivumo, bet tas žinojimas, kad yra šleiva ašis, nervina.

Ieškodami vietos nakvynei pervažiuojame upeliūkštį, jame plauname purvinus ir pelkėmis dvokiančius dviračius. Šviečia saulė, nuotaika gerėja.

Pavakary pamatome parko reindžerių postą, kaip tyčia smarkiai įsilyja, neturime didelio noro tokiu oru papildomai gadintis nervų mongolų biurokratijos džiunglėse, todėl statome palapines šalia kelio. Pliaupia liūtis. Po keliolikos minučių jau vėl šviečia saulė. Tik pasistačius palapines ir beveik įsikūrus, iš kažkur atbėga mongolas, piktai kažką rėkia; gestais rodo, kad čia negalima statyti palapinių. Kodėl – neaišku. Rodo į kitą upės krantą, ten, šalia jurtų, matyti kelios palapinės. Matome, kad neatstos, susirenkam savo mantą ir važiuojame link patikros posto. Pirmas nedraugiškas žmogėnas Mongolijoje.

Poste į mus nekreipia jokio dėmesio, per upę pastatytas tiltas, kitame krante nemažai palapinių.

Labai sunki, labai keista ir su nemažai nuotykių diena.

Rašant šiuos žodžius jau greit 7 vakaro, saulė arti kalnų viršūnių, pučia stiprus vėjas, lyja lietus. Po dviračio stumdymo jaučiuosi žiauriai pavargęs, bet keisčiausia, kad nuotaika puiki.

Nors stumiant dviratį ir spoksant žemyn į kupstus bei akmenis kartais nelabai norėjau suprasti, kam man to reikia, arba klausdavau savęs, koks velnias mane nešė į tą galerą, bet žinau, kad išaušus naujai dienai ir per naktį gerai pailsėjus, nauji nuotykiai ir iššūkiai vėl džiugins širdį. Arba vėl privers daug keiktis.

***

↑141 m     ↓760 m     ~2447 m     16,14 km     03:26

Nuo pat ankstyvo ryto dviračio stūmimas į kalną. Sunkus stūmimas. Kažkurioje vietoje pagavau save beprasmiškai spoksant į priekinio rato padangą. Pakilus kiek daugiau nei 200 metrų į viršų atsiveria įspūdingi balti kalnai. Grožis, atimantis žadą. Tiesiog sėdžiu ir mėgaujuosi matomu vaizdu. Šviečia saulė, traukia šaltokas vėjas, bet net jis negadina pakilios nuotaikos.

Ir toji kalnų tyla. Girdisi tik vėjo šniokštimas pakelės žolėse, bet kai jis nurimsta, pasaulį apglobia spengianti tyla.

Pakilus dar 170 metrų visu grožiu matyti Potanino ledynas. Kaip pasakytų mano pažįstamas dailininkas Ričardas Zdanavičius, su kuriuo teko garbė keliauti Turkijoje ir Gruzijoje, – žavinga!

Nedaug nusileidę link ledyno sustojame pievoje, pietaujame. Po to Algirdas, Dagnė ir aš patraukiame link ledyno. Per pievą, per akmenis. Per dideles krūvas, keliomis terasomis gulinčių riedulių. Akivaizdžiai matyti, kaip metai iš metų menksta ledyne esančio ledo kiekis.

Po nepilnos valandos vaikštau ant ledyno ledo. Koks tai nenupasakojamas malonumas. Laipiojant per akmenis, vaikščiojant ant ledyno, mano širdis tiesiog dainuoja iš džiaugsmo. Matyt, kažkuriame kitame gyvenime mano būta alpinisto.

***

↑377 m     ↓137 m     ~3053 m     9,93 km     02:00

Ryte, kaip jau įprasta, plieskia saulė; karšta. Tačiau naktis, kaip sako bendražygiai, buvo pati šalčiausia. Termometras rodė apie -2. Mano dviračio balnelio apsauga padengta ledu.

Ir iš karto pradedame kilimą į kalną. Bet nėra taip sunku, kaip pradžioje atrodė.

Sėkmingai įveikiame pasienio zonos patikros postą. Šį kartą turime visus reikalingus leidimus.

Nusileidžiame į kaimą, dviračius apspinta vaikai, suaugusieji moja rankomis, kad važiuotume pas juos, vaišina sūriu, rūgpieniu, duona. Taip nuo jurtos prie jurtos judame link vietinės parduotuvės. Parduotuvėje pasirinkimas skurdus. Perkame duoną, saldainius ir kam ko reikia. Akivaizdu, kad kainas užrašo kelis kartus didesnes. Bet lyginant su Lietuva vis tiek yra pigu. Žinoma, moteriškės imdamos pinigus galėtų taip akivaizdžiai nesišaipyti iš pokvailių turistų.

Kaime tik sustok minutėlei ir iš karto apipuola tiek vaikai, tie suaugę. Čiupinėja daiktus, liečia dviračius, kažką kalba, šypsosi. Jaučiuosi lyg būčiau egzotinis gyvis zoologijos sode.

Visą dieną spigina saulė, važiuojame gražiais slėniais, horizonte matyti sniegu padengtos kalnų viršūnės. Pasiutusiai smagu važiuoti tokiomis vietomis.

Pavakaryje privažiuojame dar vieną patikros postą. Pareigūnai prisikabina prie to, kad mūsų nelydi gidas ir transportas. Kalbiname ir taip, ir anaip – važiuoti į priekį neleidžia. Kalba, kad ryte atvažiuos kiti reindžeriai ir tada nuspręs, ką su mumis daryti. Ugnius vis kalbina užsispyrusius žmogėnus. Jų vadas, jaunas vaikinukas, skambina į kitą, kalnuose esantį patikros postą. Su kažkuo pasikalbėjęs mums praneša, kad galime važiuoti toliau, bet kiekvienas turi susimokėti po 15 000 tugrikų, maždaug po 7,5€. Sumokame reikalaujamą sumą nesiderėdami, gauname dar vieną leidimą su Parašu ir ANTSPAUDU, laimingi riedame link ledyno.

Nuvažiavę dar porą kilometrų į ypač statų kalną (kirgiziško statumo, vietomis apie 18% įkalnė) apsistojame nakčiai prie sraunios kalnų upės.

Graži, kiek sunkoka diena. Tačiau tokiomis dienomis supranti, kaip mėgsti ką, kur ir su kuo darai. Jau dabar galvoje tuščia – visos darbinės problemos, namų džiaugsmai liko kažkur toli ir atrodo kažkokie nerealus, lyg būtų susapnuoti. Jei ne šis dienoraštis nežinočiau, net kuri savaitės diena yra šiandiena.

Toks tobulas gyvenimas čia ir dabar, judant iš taško A į tašką B.

***

↑646 m     ↓211 m     ~2810 m     39,70 km     4:42

Vis tik gerai, kad prisiverčiu rašyti dienoraštį kiekvieną laisvą minutę. Antraip vakar būčiau teparašęs kelis žodžius. Buvau klaikiai pavargęs. Bet dar ne taip baisiai, kaip Algirdas ir Ugnius. Jie gulėjo palapinėse visiškai be jėgų ir net neįveikė savo maisto porcijų. Tas jėgų netausojimas pirmoje dienos pusėje visada atsiliepia vakare. O vakarykštė diena buvo viena tų sunkiųjų. Bet ką aš čia pliurpiu, to meno tausoti jėgas pats tik ne per seniausiai išmokau. Išmoks ir jie. Nes su kalnais nepajuokausi. Juk, mano galva, tai ne tu nugali kalną, tai kalnas leidžia į jį užvažiuoti. Jei galvosi apie užkariavimą ar nugalėjimą, ką gi, lauk bėdos.

Ryte per plonus debesis matyti blausus saulės blynas. Kelias panašus kaip vakar, tiesa, padaugėja akmenų, bet sumažėja tarka. Visą dieną nuosaikus kilimas su stumdymosi intarpais. Nuo pietų oras kažkiek subjūra, lynoja, ir – kaip be jo – vėjas.

Ką tik pakilome į statų kalną, perėjos viršuje pasiveja mongolų gauja ant motociklų. Vienas iš jų moka ir visai neblogai rusiškai. Ir netgi žino, kas yra Lietuva, nes užtikrintai maišo su Latvija.

Priekyje matau aukštus ir snieguotus kalnus. Šiandien kur pažvelgsi kabo tamsūs lietaus debesys, girdėti griaustinis. Porą kartų trumpai, bet stipriai užlyja. Bet su nauja šturmine striuke lietus kol kas nebaisus.

Vakarojame prie mažo ežerioko, pučia stiprus šaltas vėjas, lynoja. Tad kuo greičiau pavalgau, išgeriu karštos arbatos ir lendu į palapinę. Iš karto užmiegu ir be prabudimo druniju daugiau nei dvylika valandų. Poilsis, kurio man mirtinai reikėjo: po to, kai sulaksčiau pasemti vandens, porą dienų jaučiau, kad esu pertempęs širdį.

Diena nei šiokia, nei tokia. Niekuo neišskirtinė.

***

↑658 m     ↓439 m     ~2363 m     44,32 km     04:42

Paryčiais aplanko įdomūs sapnai. Pasakoju juos Algirdui ir Dagnei, kvatojame iki ašarų.

Diena aušta saulėta ir labai šilta. Galvoju, kad įdienojus bus karšta.

Vakar vakare vaikinai sukūrė taip vadinamą šūdų laužą – pasirodo iš sausų karvašūdžių išeina šaunus laužas: pakanka ir ugnies, ir šilumos. Nesitikėjau, kad pavyks užkurti tokį laužą, nors šalia mongolų jurtų mačiau sukrautas išdžiūvusių karvių tortų stirtas.

Diena prasideda važiavimu į kalną. Tiksliau pasakius, stūmimu į kalną. Pakylame daugiau nei 360 metrų į viršų. Priekyje matomi vaizdai pasakiški. Matau snieguotas viršukalnes. Džiugina, kad neskauda raumenų po vakarykščio pasivažinėjimo žemyn aukštyn.

Ilsintis viršukalnėje mintys ramiai melancholiškos. Galvoju apie lėtai ir greitai slenkantį laiką. Atrodo, ką tik išvažiavau iš namų, o jau penkta diena kaip kelyje.

Kita dienos pusė – malonus važiavimas žemyn su keliais neaukštais kalniukais. Gražius vaizdus keičia dar gražesni, vėl šviečia saulė ir pučia gaivus vėjas; pievų keliukai geri. Vienas malonumas važiuoti tokią dieną.

Pavakaryje išvažiuojame į pagrindinį kelią, vingiuojantį link Tavan Bogd nacionalinio parko. Džiaugsmas baigiasi. Kelias – smėlis ir tarka. Bet ne tai yra blogiausia. Blogiausia, kad šiuo keliu zuja visokio dydžio sunkvežimiai. Jie kelia milžiniškus dulkių debesis. Pragaro kelias. Juo mums reikia važiuoti šiek tiek daugiau nei 13 kilometrų kylant į kalną. Lėtai kasamės į priekį.

Dviratis pavirto pilkos spalvos dulkėtu daiktu.

Matau besiganančius kupranugarius, priekyje sunkvežimių išmuštas dulkėtas kelias ir pakilimas į perėją. Retkarčiais atrodo, kad jis niekad niekad nesibaigs.

Perėjos viršuje traukia stiprus vėjas, gerai, kad į nugarą. Kelias nesikeičia: dulkės ir tarka.

Palapinę statau ant upės kranto, vėjas sustiprėja iki ypač stipraus. Bet, kol gaminame vakarienę ir verdame arbatą, vėtra nurimsta, vakaras labai gražus; pro debesis šviečia pilnas mėnulis, šalia šniokščia upė.

***

↑862 m     ↓1172 m     ~2153 m     55,70 km     04:56

Ryte vėjas nurimsta, šviečia saulė. Aštuntą ryto vis dar vėsu. Naktis buvo šalta, tačiau naujasis pūkinis miegmaišis, kurio komforto temperatūra -9, leidžia gerai išsimiegoti.

Diena viena iš tų tobulųjų – nei karšta, nei šalta, pučia lengvas gaivus vėjas. Pradžioje kylame į nedidelį kalniuką (apie 300 metrų aukščio), vėliau daug kilometrų leidžiamės žemyn. Pedalų minti praktiškai nereikia, galima džiaugtis matomais vaizdais. O vaizdai fantastiški, įvairių formų kalnai, horizonte ir už nugaros – snieguotos viršukalnės, kur ne kur baltuoja mongolų jurtos.

Privažiuojame pirmą platesnį upelį, šaipomės ir traukiame per dantį vieni kitus; netgi pavyksta įkalbėti Algirdą likti nakvoti prie šio upelio, bet kiti komandos nariai nori važiuoti į priekį. Priekyje laukia kilimas į 700 metrų kalną. Algirdas šypsosi, aš sakau, kad kai kas dar pasigailės tokio sprendimo. Ir išties – kirgiziško statumo pakilimas. Darosi sunku ir belieka stebėtis kolegų jėgomis – Aidas ir Dovilė mina į kalną neįtikėtu greičiu, kai likusieji vos įstengia pastumti dviračius.

Dagnei darosi silpna, sunku kvėpuoti net einant, nebėra kalbos apie važiavimą dviračiu. Judėjimo tempas drastiškai krenta. Pakilome tik nepilnus 300 metrus. Vakarėja. Kalbu su Algirdu, ir abu matome dvi išeitis iš esamos situacijos: arba pasikeisdami stumiam Dagnės dviratį iki viršūnės (šį variantą iš karto atmetam, nes, spėjam, kad iki sutemų vis tiek nespėsim pasiekti kalno viršaus), arba statom palapines šioje pusiaukelėje ir kažkuris komandos narys važiuoja žemyn iki upės, kurią ne taip seniai perbridome, ir atveža vandens vakarienės ir pusryčių gaminimui. Nes žiopliai, ne visi pripildė butelius, kai buvo galimybė. Jaunimas, važiuojantis taip vadinamoje pirmūnų grupėje, tyli ir nieko nesako. Matydamas ištįsusius jų veidus sakau, kad nuvažiuosiu aš. Nuimu visus daiktus nuo dviračio, susirenku tuščius butelius (viso 12 litrų vandens) ir lekiu žemyn.

Skriedamas žemyn vos nenusisuku sprando, atsipalaiduoja priekinio rato greitveržlė, matau, kaip ratas makaluojasi į šonus, gerai, kad laiku pastebiu ir sugebu sustabdyti įsibėgėjusį dviratį. Greitai pripilu butelius vandens, šiek tiek apsiprausiu ir pajudu atgal. Į kalną. Beveik be daiktų į kalną tarytumei užskrendu. Ten, kur pirmą kartą teko dviratį stumti, dabar minu ir net negalvoju apie savojo plieninio žirgo stumdymą. Atvažiavęs į stovyklavietę matau nustebusius kolegų veidus – jie nesitikėjo, kad pirmyn atgal sulakstysiu taip greitai.

Dienos nelaimė – sugedo fotoaparato Zenit užraktas, nebegaliu prasukti juostelės. Velniava.

Diena, nepaisant kelių nemalonių situacijų – tiesiog nuostabi.

***

↑845 m     ↓663 m     ~2475 m     41,90 km     03:30

Keliamės anksti ryte, saulė dar neišlindus iš už kalnų, šalta. Dviračio surinkimas, pusryčių gamyba, daiktų išpakavimas bei krovimas į kelioninius krepšius vyksta chaotiškai ir skubant. Iš už kalnų išlenda saulė, oro temperatūra kyla, galvoje šviesėja po trumpai miegotos nakties. Tikrinu altimetrą, pasirodo miegojome 2 km aukštyje.

Atvažiuojame į sienos kirtimo patikros punktą, automobilių eilė milžiniška. Nelinksma. Apsimetame kvaileliais ir važiuojame pro visą eilę į priekį. Kalbu su pasieniečiu, mandagus jaunas pareigūnas, paprašo laukti prie pat įvažiavimo į muitinės teritoriją. Mums, tiesiog, reikia palaukti kol pravažiuos porą autobusų. Autobusai pilni mongolų, muitinėje juos labai ilgai tikrina; su visų krepšių iškrovimu ir skenavimu; krepšių kiekvienas žmogus turi ne po vieną; mintyse skaičiuoju ir matau, kad užtruksim. Ilgai.

Kažkur eilėje girdisi barniai ir keiksmai. Rėkia moterys, klykia vaikai, loja šunys. Žmonių prie įvažiavimo į muitinę daug, vieni smalsiai nužiūrinėja mus, kiti ateina pasikalbėti su mumis. Kažkodėl naiviai tikiuosi, kad šį chaosą pavyks greitai įveikti.

Rusijos sieną kertame per porą valandų. Bet tik laimingo atsitiktinumo dėka. Matau, kaip prie įvažiavimo į muitinės teritoriją atvažiuoja be eilės keli automobiliai. Vienas iš vyrukų skambina savo pažįstamam ir prašo, kad pastarasis apskambintų savo pažįstamus ir kad jie kokiu nors būdu suveiktų pravažiavimą per sieną be eilės. Tyliai stebiuosi rusų kyšių ir draugelių sistema ir laukiu, kaip šioji sistema suveiks. Ir ką jūs sau galvojate – po kiek laiko išeina tas pats jaunas pareigūnas ir atvažiavusius be eilės įleidžia į patikros teritoriją. Kartu įleidžia mus ir dar pora motociklininkų. Varom!

Pasai ir vizos neužkliūna; tokiais atvejais, nors tikrai žinau, kad visi dokumentai yra tvarkingi, jaučiu nepaaiškinamą nerimą. Muitinėje daiktų beveik netikrina, tik paprašo atidaryti porą kelioninių krepšių, bet po juos nesirausia, tik užmeta akį; pareigūnas pamato, kad turiu Zenit fotoaparatą, ilgai diskutuojame apie jo savybes. Po diskusijos pareigūnas kolegų daiktų jau nebetikrina, rodo, kad galime važiuoti į Mongoliją. Laimingi, kad sėkmingai įveikėm Rusijos biurokratines džiungles, lekiam į Mongolijos pasienio kontrolės punktą. Iki jo 26 kilometrai. Riedame puikiausiu asfaltu, šviečia saulė, traukia stiprokas vėjas.

Mongolijos pasienyje visiškas chaosas ir nervų gadinimas. Pradžioje, tik atvažiavus paaiškėja, kad muitinė porai valandų uždaryta, nes pareigūnai pasidarė pietų pertrauką! Dviem valandoms!

Nupurškia dviračius kažkokiu dezinfekuojančiu skysčiu. Ne už ačiū, žinoma. Kaip vėliau paaiškėja, to visiškai nereikėjo.

Chaosas prie pasų tikrinimo langelio, eilė, kaip tokia, neegzistuoja, tik šurmuliuojanti mongolų minia. Kiekvienas mongolas prisigrūdęs prie to langelio pasikviečia po kelis giminiečius. Ir taip didelė minia laikui einant ne tik kad nemažėja, bet net padidėja. Prie to langelio prastovime apie dvi valandas. Kitos procedūros atima dar valandą.

Kai galų gale gauname visus įmanomus leidimus ir antspaudus juose, galvoje tvyro nyki ir niūri nuotaika. Tada negali neprisiminti, kaip lengva keliauti Europoje.

Tik išvažiavus iš muitinės teritorijos pasitinka staiga atšalęs oras ir islandiško kalibro vėjas. Pradeda lynoti. Gerai, kad tas stiprus vėjas pučia į nugarą. Minti pedalų beveik nereikia, dviratis lekia pats. Esu apsirengęs termoapatinius, šiltą megztinį, pūkinę ir šturminę striukes. Tiek prisirengus ir minant pedalus, nepasakyčiau, kad yra ypatingai šilta.

Vakaras šaltas – 22 valandą palapinėje termometras rodo tik +9 laipsnius.

***

↑480 m     ↓306 m     ~2264 m     34,48 km     03:03

Naktis lėktuve. Rytas lėktuve. Beveik be miego. Lėktuvas pilnas rusų, mano krėslas beveik paskutinėje eilėje šalia praėjimo. Prisižiūrėjau užpakalių, tiek vyriškų, tiek moteriškų (tik porą dailių) užtektinai.

Novosibirsko oro uosto pasų kontrolę ir muitinę pavyksta praeiti pakankamai greitai. Daiktai ir dviračiai atkeliavo ir, atrodo, kad niekas nesulaužyta. Šiek tiek patiriame streso, kai vairuotojas, turintis mus nuvežti iki Mongolijos sienos, nesiteikia kelti ragelio. Bet po kelių minučių beprasmio lakstymo šalia oro uosto terminalo pamatau jį atvažiuojant. Daiktus ir dėžėse esančius dviračius sudedame į priekabą, patys sušokame į automobilį ir išvažiuojame link Rusijos-Mongolijos sienos. Laukia beveik 1 000 km per Sibirą ir Altajaus kalnus.

Vaizdai už lango identiški lietuviškiems; iš nuovargio akys pačios merkiasi. Taip pusiau sąmoningos, pusiau būdravimo būsenos nuvažiuoju 500 km. Jaučiuosi kaip mėsos gabalas – be jausmų ir velniškai pavargęs.

Važiavimas automobiliu trunka 17 valandų. Sėdėjimas beveik nieko neveikiant, tik bukai spoksant pro langą labai vargina. Be abejo, jėgų neprideda ir nemiegota naktis lėktuve.

Prie Rusijos-Mongolijos sienos pervažiavimo punkto atvažiuojame apie antrą nakties. Lauke šalta. Greitai ir bet kaip statau palapinę, lendu į miegmaišį; galvoje tik viena mintis „miegot, miegot“. Užmiegu bedėdamas galvą ant pagalvės.

Pirmas žingsnis. Pirmas žingsnis visada sunkiausias. Bet, kitaip nei praėjusiais kartais, šį sykį prieškelioninė depresija yra ženkliai stipresnė. Senstu? Ar kelionė kol kas neteikia džiaugsmo? Pagyvensim, pamatysim.

Stambulas pasitinka vėju ir lietuviška temperatūra. Iki skrydžio į Novosibirską – šešios valandos laukimo. Laukimas, kai nesėdi bare prie bokalo alaus, yra itin keistas žvėris: pradžioje pūkuotas ir meilus (atrodo, kas čia tos kelios valandos), vėliau pavirsta urzgiančiu ir besikandžiojančiu demonu (minutės ištįsta į valandas, ir atrodo, kad tam laukimui niekad neateis pabaiga).

Ryt, su dar penkiais kolegomis keliautojais, išvažiuoju į šiokį tokį nuotykį – kelionę po Mongoliją dviračiais. Daiktai supakuoti jau vakar, dviratis dėžėje jau nuo pirmadienio, liko darbe praleisti šią dieną ir jau ryt pajudėsim kalnų link. Tačiau, pradžioje, kaip ir kiekvienais metais, reikia susidoroti su prieškelioniniais demonais.

Tiems kam įdomu, mūsų nuotykis bus dokumentuojamas šiame puslapyje – http://keliones.spikis.lt/Kelione/Mongolija_2016. Skaitykite, o svarbiausia – komentuokite. Atrodo, kas tas komentaras, keli žodžiai ir tiek. Tačiau, atėjus vakarui, kai esi nusikalęs nuo dviračio stūmimo į nežmoniško statumo kalną ar praleidęs visą dieną lietuje, tie keli žodžiai labai daug reiškia.

Update: ryt, šeštadienį, rugpjūčio 13d, 12:30 per TV6 rodys praėjusių metų mūsų kelionės dokumentinį filmą “Dviračiais per Kirgiziją”. Tame filme galima pamatyti ir mane 🙂