Praėjusį trečiadienį baigėsi kelionė dviračiu iš Marselio į Genują (iki Milano nenuvažiavom, dėl redakcijai žinomų priežasčių). Kaip visada, rašiau popierinį dienoraštį; reiks, nugalėjus tingulį, suskaitmeninti (aha, tingulys valdo, jau du metai praėjo nuo kelionės Lietuva-Gruzija, o vis dar ne viską perkėliau į šitą blogą; įtariu, kad jau niekam ir nebeįdomu). Dar rašiau trumpas žinutes feisbukyje, draugams ir giminiečiams; dar dokumentavau nuotykius instagrame (kažkur dešinėje yra nuoroda į tas nuotraukas).

Kelionė buvo gera, nepaisant patirtų sunkumų, gautų audrų ir susikaupusio nuovargio. Aušrai kažkurio kelionės metu sakiau, kad esu galvojęs, jog dviratinėse kelionėse jau viską esu patyręs, bet tempdamas dviračius kalnų taku į 16% įkalnę, savo nuomonę pakeičiau; pasirodo ne viską, oi, ne viską esu patyręs.

Prisukom lygiai 650km. Prisimenu puikius dviračių takus Prancūzijoje. Saugų važiavimą per Italijos miestus ir miestelius. Sutiktus žmones. Išgertą statinę balto vyno ir nei vieno sunkaus ryto. Visad prisiminsiu kalnus kairėje ir Ligūrijos jūrą dešinėje.

Kelionė namo. Pradžioje traukiniu Genuja-Bergamo. Vėliau lėktuvas į Vilnių. Ir štai vidurnaktį mūsų nuotykių pabaiga.

Kunigas ant dviračio su sutana. Atvirlaiškiai ir turizmas. Daiktų ir dviračių pakavimas.

Rytas Genujos kapinėse. Karšta, daug uodų.

Pabudus, dangus apniukęs, žada stiprią audrą. Todėl nieko labai smarkaus daryti neplanuojame. Pradžioje blusturgis (tikiuosi nukauti moka kavos aparatą su gyvenimo istorija; deja, nesekasi); vėliau DM vyras nuveža į Genujos senovinį žvejų miestelį-uostą, dar vėliau į aukščiausias Genujos vietas iš kur puiki miesto panorama.

Atrodo nieko labai neveiki, bet atėjus pietų metui vos pavelki kojas. Tačiau eilinėje itališkoje kavinėje suvalgytas desertas ir išgertas espresso puodelis labai padeda atgauti jėgas.

Dar tik para praėjo nuo mūsų atvykimo į Genują, o žaidžiant su DM dukra itališkų žodžių žodynas smarkiai papilnėjo. Supratau, kad jei taip ir toliau, tai po trijų mėnesių laisvai kalbėčiau itališkai; kažkaip labai lengvai ši kalba lenda į galvą.

Išties, Italija nepalieka abejingu; arba tu pamėgsti ją arba pradedi nekęsti. Tvarkos, prie kokios esame pripratę mes, šiauriečiai, čia maža, bet žmonės atsipūtę (gerąją to žodžio prasme) ir laimingi.

Iki tikslo, t.y. Genujos, likę apie 60 kilometrų. Ryte greit pusryčiaujame, greit pakuojame daiktus, skubėdami išvažiuojami link tikslo. Paskutinė mynimo diena. Paskutiniai kilometrai. Kelias ir vėl vingiuoja per vieną ilgą nesibaigiančių miestelių virtinę – Bergeggi, Vado Liguria, Savona, Albissola Marina, Celle Ligure, Varazze, Arenzeno. Diena kiek apniukus, priekyje arba kairėje virš kalnų kabo pilki debesys, bet nelyja ir yra šilta. O mes riedame savo kilometrus. Sustodami pailsėti, atsigerti vyno, pavalgyti. Pora nemenkų pakilimų, nemažai tunelių (trumpų), kaip visada ir kaip jau spėjome priprasti, mėlyna jūra.

Taip labai neskubant, saule krypstant vakarop, įvažiuojame į Genują. Genuja jau didmiestis. Norint nuvažiuoti į centrą, kur gyvena mano seniai pažįstama ir labai brangi draugė, reikia važiuoti daugiau nei 14 kilometrų. Gatvės iš pradžių siauros, po to platėja, platėja ir štai jau važiuojame keturių juostų autostrada. Karšta, daug automobilių, daug triukšmo; vargas. Bet žinome, kad tikslas jau čia pat, miname sukandę dantis; kas belieka.

Ir štai mes vietoje. Apsikabinimai su DM, su kuria paskutinį kartą matėmės prieš septynis metus, istorijos pasakojamos pertraukiant vienas kitą arba bet patį save, taurės vyno ir žiū, jau beveik naktis, o akys pačios merkiasi. Po Toulon varguolių viešbučio pirma naktis lovoje. Ir dar kokioje!

Ryte paaiškėja, kad vakar sugebėjau peršalti, sveikata nėra labai gera.

Diena žada būti graži, o mūsų laukia Savona.

Sveikata nepablogėja, džiugu.

Pats kelias per nesibaigiančius mažus itališkus Ligūrijos miesteliu. Maži, su daug siaurų gatvių, senamiesčiai jaukūs, senos bažnyčios, visų namų langai su žaliomis langinėmis. Kelias beveik visą laiką vingiuoja jūros pakrante. Kaip vakar – į miestelį nuo kalno, iš miestelio – į kalną. 

Pradėjus važiuoti po kažkurio laiko pastebiu, kad GoalZero saulės baterijos nebekrauna mobilaus. Perkraunu telefoną. Nesikrauna. Įtariu laidą. Važiuojame per miestelius ir ieškome parduotuvės, kurioje parduotų reikiamą laidą. Telekominikucijų parduotuvėje randu ir perku. Už 15€! Tokio brangaus laiko nesu pirkęs.

Kelias gražus, kairėje kalnai, dešinėje visų atspalvių mėlynos spalvos jūra, priekyje juodas asfaltas.

Iki Savonos nenuvažiavome, apsistojome kempinge prie Spotorno. Pirmas kempingas šioje kelionėje kuriame palapinę statome ant žolės ir kuriame palapinės kuoliukus lengva įsmeigti į žemę.

Vakarojame jūros pakrantėje.

Kelias nuo Sanremo iki Laigueglia. Sanremo prasidėjo puikus, netgi, sakyčiau, prabangus, dviračių takas, kuriuo važiavome apie 27 kilometrus. Dvirtakis baigėsi pusantro kilometro vien dviratininkams skirtu tuneliu. Vienas malonumas važiuoti tokiu taku šalia Ligūrijos jūros. Pakeliui pravažiuojame miestelį skambiu pavadinimu Imperia. Vaizdai nuostabūs. Už Imperijos serpantinai ir apie 350 metrų pakilimas.

Nespėjus išvažiuoti iš Sanremo užklumpa vidurvasario liūtis, laiku suspėjame pasislėpti autobusų stotelėje. Pusvalandį smagiai lyja, po to išlenda saulė, galima ramiau važiuoti toliau.

Visą dieną važiuojame panašiu ritmu: nuo kalno nusileidžiame į miestelį, iš miestelio išvažiuoji ir kopi į kalną. Primena prieš du metus pravažiuotą Juodosios jūros pakrantę Turkijoje. Tik pakilimai ne tokie statūs ir ne tokie ilgi.

Ilgokai ieškome kempingo. Keliuose administratoriai krato galvas, kai pasakome, kad tik vienai nakčiai; kiti visiška visatos šiknaskylė; vienas itin brangus (37€!!!), taip važiuojame tolyn į kiekvieną kempingą. Stojame miestelyje Laigueglia, kempingas prie vargingesnių, o pagal kainą būtų galima priskirti prie brangesnių. Ką jau padarysim, imam. Kai esi atvažiavęs į itališką Palangą, tenka susitaikyti su tuo ką gauname.

Vakare sėdime ant jūros kranto, kas skaito, kas klauso muzikos. Vėliau vaikštome po miestelio senamiestį – siauros gatvės, daug restoranų, mažai žmonių.

Pabundame nuo lietaus lašų kapsėjimo į palapinės brezentą. Tiksliai kaip vakar rašė orų prognozėse. Snaudžiame. Planuojame šiandien niekur nevažiuoti ir likti antrai parai šiame puikiame kempinge.

Vėliau prasideda visiškas pyzdiecas – smarki audra, žaibai, nesibaigiantis griaustinis, vanduo bėga kaip iš kibiro. Pro palapinės stogo oro liukus vanduo pradeda bėgti į palapinės vidų. Rengiuosi striukę, einu į lauką. Rūbai permirksta kiaurai per penkias sekundes. Vandenį į palapinės vidų purškia net pro uždarytus liukus. Smagu.

Tinginiaujame paplūdimyje. Praslinkus audrai diena išgražėjo, galima visiškai atsipūsti nuo pedalų minimo.

Kelias nuo Menton iki Sanremo, Italijoje.

Šiandien, dienai net neįpusėjus, įvažiavome į Italiją. Iš karto pradėjome lyginti abi šalis iš dviratininkų pozicijų. Italijoje daugiau netvarkos, daugiau triukšmo, ne tokie geri keliai ir toks jausmas lyg būtų viskas taip pat kaip Prancūzijoje, bet kartu viskas truputį kitaip. Man susidaro įspūdis, kad Italijoje tvyro organiškas laukiniškumas. Kartu su Aušra prieiname išvados, kad jie tiesiog daugiau atsipūtę ir daug laisvesni nei prancūzai.

Ir toliau tenka važiuoti per vieną ilgą nesibaigiantį miestą (Ventimiglia – Berdighera – Ospedaletti – Sanremo). Eismas pakankamai intensyvus, bet važiavimas nevargina.

Pats kempingas pakankamai prabangus, ant jūros kranto, bet pinigų daug nenuplėšia. Palapinę tenka statyti ant plytelių. Bet šalia jūros. Palapinę statome prie lauko kavinės stalo, taigi nereiks sėdėti susirietus ant žemės. Vėjas šiandien stiprokas ir nors oras sušilęs iki 25 atrodo, kad yra kur kas vėsiau.

Miegosime klausydami bangų mūšos.

Ryte planuojame važiuoti iki kempingo esančio Menton miestelyje. Apie 45 kilometrai, tad jau šiandien pravažiuosime šitą, atrodo, niekad nesibaigsiantį miestą. Važiuojame nuo Nicos priemesčių iki Menton per Monaką. Ryte apvaikštome Nicą, kurią pasiekiame įspūdingu dviračiu taku. Ant tako nupiešti ženklai ribojantis dviratininkų greitį. Artėjant prie centro dviratinio greičio ribojimas 6km/h.

Išvažiavus iš Nicos neblogas ir ramus kelias iki Monako. O Monakas didelis, triukšmingas, aplink vienas ant kito lipantys dangoraižiai, minios žmonių, prabangūs automobiliai. Per visą šitą ‚džiaugsmą‘ mes riedame dviračiais apkrautais turistiniai daiktais.

Išsiunčiame giminaičiams ir draugams atvirlaiškius. Kažkaip sugebame išvažiuoti iš Monako. Pakeliui nusiperkame dujų balionus primusui. Kelias baisus. Minios važiuoja iš darbo Monake – automobiliai, motociklai, motoroleriai. Karšta, nors visa diena buvo apniukus. Keikiuosi aš, keikiasi Aušra. Paskutiniai 9 kilometrai prailgsta. 

Miestelyje ilgai ieškome kempingo, navigacija rodo nesąmones, sugebu apsižioplinti pats, atsiduriame prie laiptų (itin stačių ir labai ilgų) į kempingą. Reiks važiuoti aplink, o tai papildomi kilometrai. Bet ne kilometrai jaudina, o pakilimas į kalną. 

Istorija vos nesigavo kaip to namuko ir nykštuko – Aušra lipa laiptais patikrinti ar yra kempingas viršuje, pasilieku laukti apačioje. Po geros valandėlės neišveriu ir bėgu laiptais aukštyn ieškoti Aušros (jos mobilus, pasirodo, mano dviračio krepšyje). O jau laiptų statumas ir ilgumas! Atrodo lyg liptum į dangų pas Petrą. Viršuje Aušros nerandu, randu kempingą, susivokiu, kad ji eina aplink, lekiu tais pačiais laiptais žemyn. Apačioje susitinkame. Važiuojame aplink. Nors važiuojame yra per ne lyg švelnus žodis. Tiksliau – tempiame dviračius įsirėžę į kalną. Prakaitas bėga upeliais. Bet, koks vyno gardumas po visko!

Kempingą praminėm varguolių arba proletariato kempingu. Nors nuo vakarykščio prabangaus kainos skirtumas tik vienas euras. Kaip sakau – skurdą ir prabangą Prancūzijoje skiria vienas euras.

Vidurnaktyje pradeda, įvairiomis kalbomis (italų, prancūzų, anglų, vokiečių) rėkauti vyrukas. Arba girtas, arba su atsisukusiais varžteliais. Rėkia, kiek suprantu, visiškas nesąmones arba tiesiog šūkčioja beprasmius garsus. Po valandos kitos nurimsta.

Ryte, su Aušra, bandom atspėti kuris iš kaimynų linksminosi naktį. Turim du įtariamuosius. Vienas jaunas, kitas pagyvenęs, prie abiejų personažų palapinių nemažai tuščių butelių. Kuris iš jų naktinis triukšmadarys taip ir nesužinojome.

Važiuojame iš Kanų iki Nicos. Vakar baigėsi viryklės dujos, tenka pusryčiauti be kavos. Todėl minti sunku, o akys iki galo taip ir neatsimerkia. Jaučiu kad pradeda kauptis nuovargis. Aušrai, matau, tas pats, nėra nuotaikos ir pavargus. Nicoje įkalu puodą espresso – akyse pašviesėja, galva nustoja skaudėjusi.

Kelias – pragaras. Pajūris pilnas poilsiautojų (vis tik sekmadienis), keliu zuja daugybė automobilių, karšta.

Antibuose ieškome maisto parduotuvės, nerandame. Todėl, neplanuotai, apvažiuojame visą Antibų kyšulį. Ilsimės nuo miesto triukšmo ir karščio akmenuotoje jūros pakrantėje. Kempingas beveik įvažiavus į Nicą, jame prašo mažiausiai pinigų, o yra pats patogiausias ir geriausias – jau vien baseinas ko vertas. Tai tingiai leidžiame sekmadienio popietę prie baseino.

Ryte dangus apniukęs, pusryčiaujant maloniai vėsu. Apačioje, kaip ir vakar, lekia traukiniai.

Nuo St.Raphael iki kanų kelias beprotiškai gražus; kelias vingiuoja palei jūros krantą, tai aukštyn, tai žemyn. Kairėje kalnai (pakankamai aukšti), dešinėje visų atspalvių mėlynumo Ligūrijos jūra. Aušra į visus kalnus užvažiuoja savo eiga, nors dar prieš savaitę, į tokius pačius pakylimus ėjo pėsčiomis. Šaunuolė.

Šiandien planuojame trumpą važiavimą – stojame prieš Kanus, kempinge, pralaukiame vidurdienio karštį ir išlekiame, su dviračiais, apžiūrėti miestą. Paklaidžiojus atsiduriame prie pastato kur vyksta filmų festivaliai, paslampinėjame po senamiestį, užvažiuojame iki aukščiausiai esančios Kanų bažnyčios. 

Dienos pradžioje, važiuodami puikiuoju keliu, jaučiamės lyg lėktumėm dviratininkų autostrada. Tiek daug plentininkų šioje kelionėje dar neteko matyti.

Kažkurioje vietoje mums ilsintis po eilinio pakilimo, dviračiu pasiveja ir užkalbina lietuvis. Primas po aštuonių dienų. Atvažiavo į reklamos festivalį Kanuose, laisvu laiku išsinuomavo plentinuką ir suka kilometrus aplink Kanus.

Pusryčiaujame dviejų driežiukų draugijoje – iš pradžių jie žaidžia imtynes, vėliau atbėga pasmalsauti kokie turistai valgo po medžiu. Nors dar nėra ir devynių ryto, bet saulė kepina.

Išvažiuojame iš kempingo po devynių dešimt. Šis skaičius tampa tradicija – jau kelintas rytas išvažiuojame tokiu pačiu laiku.

Vėl puikūs dviračių takai, vėl giedras dangus, iki 25 sušilęs oras ir neįkyrus vėjas. Kažkiek tenka važiuoti keliu, bet jis nėra labai intensyvus. 

Važiavome iš San Tropez iki Frei/St.Raphael.

Kelias iš La Lavandou iki San Topez. Ryte pasikalbame su kaimynais italais keliaujančiais išsinuomotu dideliu kemperiu; vyrukas gerai žmonos išmuštruotas: skalbia dukrų maudimukus, tvarko kemperį, gamina valgyti ir šiaip rūpinasi visu ūkiu.

O daugiau, kol kas, nėra apie ką rašyti – vėl dviračių takai, vėl saulė ir giedras dangus.

Anksti ryte, kaip ir visada, pažadina įkyrus u-hu-hu, u-hu-hu. Ghrrr.

Šiandien kelias iš Giens iki La Lavandou. Planavome važiuoti dar toliau, bet dangus pradėjo niaukstytis, o mes turėdami karčios praėjusių dienų patirties, susirandame artimiausia kempingą, statome palapinę, gaminamės pietus. Ir pradeda lyti. Kaip pagal grafiką, nes jau kažkiek po pirmos. Laukiame kada nusto lyti, o nustos tikrai, kažkur už keturių valandų 🙂

Šiandien visą dieną važiavome vien tik puikiais dviračių takais. Tikėkimės kad jų ir toliau bus tiek pat. Ir šiandien dviračių takai pilni dviratininkų pensininkų su plentinukais. Pamatai žilą senuką neprastu tempu pūškuojantį į kalną ir juokiesi tyliai, nes toks jausmas, kad jis jau sunkiai bepaeina, o vis dar važinėja dviračiu.

Diena puiki, geriausia iš iki šiol buvusių. Ryte pusryčiaudami apsitariame (turėdami galvoje dviejų praėjusių dienų patirtį) kad miname iki pietų netausodami jėgų iki kempingo pusiasalyje prie miestelio Giens, o tada stojame ir ilsimės, bei laukiame lietaus.

Pakeliui galų gale pavyksta nusipirkti dujų balioną, tik tiek kad kartu tenka pirkti ir degiklį, nes manasis netinka prancūzijoje pardavinėjamiems balionams.

Iš Toulon išvažiuojame fantastiškais dviračių takais. O juose sutinkame itin daug dviratininkų – 95% su plentinukais ir normaliomis dviratininkų aprangomis. Net senukai taip apsirėdę mina pedalus. Kartu su jais ir bobutės pensininkės.

Dabar gulinėjame pliaže prie kempingo, išsimaudžiau viduržiemio jūroje, pirmą kartą per šią kelionę, gyvenimas visai puikus.

Bet anot orų prognozės ryt laukia lietinga diena.

* * *

Bet diena taip paprastai nesibaigia. Kokia gi diena be nuotykių?

Kažkiek pagulėję paplūdimyje išeiname pasivaikščioti jūros pakrante. Einame sau linksmai per pušyną, šiek tiek akmenuotas tas takas ir išvinguriuoja jis į kažkokį pėsčiųjų taką. Patikrinu žemėlapius – takas vinguriuoja aplink visą kyšulį; kilometrų neperdaugiausiai, einam. Ir einame – be vandens, su pliažiniu apavu. Po kažkiek laiko Aušros tapkės suplyšta, eiti tokiomis vargas. Mano gi tapkės pradeda trinti kojas. Galų gale, kai tik įmanoma, einame basomis. Ir juokiamės – pracūzai taku eina turistiniais batais, išprotėję lietuviai žygiuoja basi. Bet įveikiam visą trasą. Aušros tapkes suremontuoju – peilis visada po ranka – su dviem pagaliukais ir kompaso virvute.

O jau šalto alaus skanumas grįžus!

Pusryčiaujame viešbutyje. Anot orų prognozės – turėtų lyti, bet oras labai gražus. Išvažiuojame link Toulon – per nesibaigiančius miestelius ir nesibaigiančius automobilių srautus. Karšta. Pakeliui kažkokiame miestelyje ant jūros kranto geriame vyną. Ryte Aušra sako, kad važiuojam po mažiau ir tik iki Genujos. Nelbai man tai patinka, bet tebūnie, sunku jai, ypač kai žlunga romantiškos svajonės apie keliavimą dviračiais.

Toulon vėl vynas ir pietus, saulė ir jūra ir puiki nuotaika.

Tik išvažiavus ir Toulon vėl pradeda lyti! Ir lyja. Ir lyja lyja lyja. Jau valandą. Nusėdame autobuso stotelėje, atvaro prancūzas, angliškai nemoka, bet kalba nesustodamas.

Vis dar lyja. Ir dar kaip. Jungiuosi mobilų internetą, booking.com ieškau artimiausio viešbučio. Randu pigiaką, užsakinėju. Bookinkomas rodo vienokį adresą, į laiške nurodytas kitoks. Iš išvažiuojame ieškoti viešbučio. Per lietų. Navigacija išprotėja. Lietus pila pila pila. Šlapia. Bookinkomo nurodytoje vietoje viešbučio nerandame. Po to stovime picerijoje ir su josios šeimininkais pirštų gestais, ne jie kalba tik prancūziškai arba ispaniškai, o mes tik lietuviškai ir angliškai, aiškinamės kurgi tas prakeiktas viešbutis. Dar keli kilometrai atgal į Toulon centrą. O lyja! Tai jau nebe medium, tai jau visas hard rain.

Kažkaip randam. Perlyti kiaurai. Viešbutis pačiam miesto centre, tai kas kad labai jau ekonominės klasės. Kambarys, kaip jau tampa tradicija, pavirsta daiktų džiovykla.

Įdomu ką atneš kita diena?

Ryte pusryčiaujame ‘sausai’ – dujų balionio Marselyje taip ir nenusipirkome. Kava kempingo bare.

Vėliau daug ėjimo į kalną – Aušra sako, oho, mes apturim pėsčiųjų/dviračių žygį.

Pradeda lyti. Vis smarkiau. Aušros striukė permirksta, gerai kad turi antrą.

Taip su lietumi įvažiuojame į Bandol miestą. Prieš tai kažkokiame mažame miestelyje išlenkiam vyno butelį – mėgaujamės šiluma ir braidome po viduržiemio jūrą. Dar prieina vyrukas atplaukęs su jachta ir pasakoja, kad kažkada pats važiavo su dviračiu karibuose. Pakalbame apie keliones, apie dviračius, prisijuokiam.

Grįžtam į Bandol. Pietaujame parkelyje ant jūros kranto, lyti nustoja, bet dangus aptrauktas švininiais debesimis.

Tik pradėjus važiuoti pradeda lyti ir nevaikiškai. Surandame laikina stogą ir laukiame kol lietus aprims. Bet jis nerimsta. Darosi šalta. Iki numatyto kempingo likę tik 2km, bet jis atrodo lyg būtų už 100km. Be to lyjant lietui nežavi palapinės statymas anei miegojimas joje.

Sakau, varom į artimiausią viešbutį, nes situacija nedžiugina. Sukamės atgal, per lietų, sušlapę. Viešbutis ne pats pigiausias bet jau kaip ir px. Kambarys pavirsta daiktų džiovykla. Pradžioje dar norime nueiti į miesto centrą, nes, likimo ironija, nustoja lyti. Bet šalta (aha, tik +22) ir pradeda lynoti. Lūžtam minkštoje lovoje.

Antra diena. Ryte prancūziški pusryčiai, daiktų pakavimas, diskusija su Aušra apie maršrutą link Marselio. Vienok važiuojame vakar jau matytu ir važiuotu greitkeliu, bet greitai nusukame į vietinės reikšmės keliukus, link kalnų. Nors koks čia kalnas – 300 metrų pakilimas su mažesne nei 6% įkalne. Užpuškuojame fantastišku keliu, aplink kalnai, priekyje Viduržemio jūra ir Marselis. Po to nusileidimas serpantinais, kelyje tik keli automobiliai, malonumas ir džiaugsmas.

Vėliau kažkur prapisam reikiamą nusukimą ir tenka važiuoti greitkeliu link Marselio centro. Greitkelyje mus paveja prancūzas dviratininkas; parodo kaip nuvažiuoti link centro. Ne tik parodo, bet lydi ir palaukia, nes važiuoja greičiau nei mes. Nors kalba tik prancūziškai, bet visai suprantame vieni kitus. Centre, jachtų prieplaukoje, pietaujame ir geriame vyną. Vyno čia daug, jis puikus ir nebrangus.

Dabar jau greit trečia dienos, ilsimės kažkokiame parkelyje, vis dar Marselis. Pavėsyje mano laikrodis rodo +38. Tai protingiausia yra sėdėti pavėsyje ir rašyti dienoraštį.

***

Rašau po poros dienų. Vis tik diena buvo žvėriškai sunki (tiesa, ne tokia sunki kaip kažkada Turkijos kalnuose su 150km). Iš pradžių bandome keisti maršrutą ir galų gale atsiduriame visiškame Niekur – toliau kelio tiesiog nėra. Sukamės atgal; +10km prie planuotų. Po to nustatau navigaciją dviračio režimu – avoid motorways ir etc. Ir išvažiuojam iš Marselio vis siauresniais keliukais. Atsiduriame žvyruotame pėsčiųjų take. Iš pradžių kaip ir ok, vėliau tenka tempti dviračius per uolas ir palaidus akmenis į labai statų kalną. Aušrai liepiu ilsėtis, o pats tempiu. Savo pakrautą dviratį vos vos galiu stumti. Po kažkiek laiko užtempiu. Ir sakau – kad galvojau jog savo dviratininko karjeroje esu viską matęs ir patyręs, tačiau, pasirodo, kad ne – ne viską. Vėliau pasirodo, kad tas dviračių tampymas buvo beveik beprasmis ir atstumo prasme beveik nieko nesutaupėm. Taigi vėl sukam į savo kelią ir vedamės dviračius į kalną; pakylam 360 metrus virš jūros lygio. Kažkurioje vietoje pastebiu, kad pamečiau Goal Zero saulės baterijų power packą. Pikta. Dar vėliau pastebiu, kad kartu pamečiau ir savo Garmin laikrodžio/spidometro krovimo laidą. Blet kaip pikta. Rėkiu.

Užsivedę dviračius į kalną riedame nuo kalno kokius 15km. Vaizdai nuostabūs, bet džiaugsmo maža – nuovargis daro savo. Į kempingą įriedame pradėjus temti. Jėgų lieka tik palapinei pasistatyti, nusiprausti, išgerti alaus ir miegoti.

Naktį, o siurprizas, pradeda žaibuoti griausti ir netrukus lyti. O aš buvau išmetęs daiktus ant pievos sakydamas, aij px, vistiek nelis. Aušra lipa iš miegmaišio ir renka daiktus.

Su miegmaišiais atskira istorija – pakavome daiktus abu, kiekvienas galvojo, kad įsideda po savo miegmaišį, galų gale pasirodo, kad turim tik vieną. Graudu tiek, kad jau juokinga.

Paryčiais kažkokie paukščiai, nuo saulės patekėjimo, unisonu traukia uhu-uhu-uhuhuhu. Dakalė! Po to Aušra išgirdus juos kur pakelėje vis juokiasi.

Beje Marselis didelis miestas. Kažkuriuo metu abiems ateina mintis, kad toks jausmas, jog iš šito miesto niekaip neišvažiuosime.

Kaip jau rašiau veidaknygėje, net specialiai nesugalvotum taip kaip gavosi mums – penktadienis, tryliktoji, pilnatis.

Skrydžiai (Vilnius – Briuselis – Vilnius), kaip visada, nieko naujo, nieko išskirtinio. Juokinga buvo tik kai pridavinėjome dviračius Vilniaus oro uoste. Stovi penkti žmonės ir žiūri į dviračius, lyg tokius daiktus matytų pirmą kartą gyvenime. Vėliau bando prakišti dviračius per lagaminų skanavimo įrenginį. Aš jiems rodau į skanavimo įrenginio skylę, į dviračius, sakau, jog užstrigs, ir bus bėdos. Neklauso. Dviračiai nelenda. Ateina saugumo pamainos viršininkė, sako, kad vestų dviračius link lifto tiesiai į lėktuvus. Nors vienas sveiko proto žmogus.

Veiksmas ir visas įdomumas prasideda Marselio oro uoste. Bagažas atkeliauja, dviračius irgi gauname – šiek tiek aplamdyti, bet sveiki.

Aišku, uždėti Aušros dviračio pedalus užtrunka (prisiminus kaip aš juos nuiminėjau Vilniuje… vieną tik su ilgu vamzdžiu; dar sugadinau viena chrom-molibdeno kilpinį raktą). Po to išsineria mano dviračio priekinė padanga – pompuoju antrą kartą. Tik pradėjus važiuoti – praduriu galinę padangą. Tai (galinės padangos pradurinėjimai kelionėse) tampa tokia kasdienybe, kad jau nebestebina; nors Vilniuje per paskutinį pusmetį nei karto neturėjau kiauros kameros.

Po to atvažiavę į viešbutį jo nerandam 🙂 Matome viešbučio ženklą, matome tamsų pastatą, o kur reception – neaišku. Tenka apsukti kvartalą kol, aleliuja,  štai jis reception. Jau pusę pirmos nakties. Receptione tik senukas prancūzas kalbantis tik prancūziškai, bet raktą nuo kambario gauname ir net vandens nusiperkame (pats brangiausias mano pirktas vanduo – 1,5L už 5eur.). Vyno negaunam, lūžtam miegoti be jausmų.

Reikia paminėti ir stresinį pasivažinėjimą tamsoje link viešbučio automagistrale. Nors tik 1km bet tai vargas vargelis.

Bet tai kaip pataikėme planuodami kelionės pradžią – penktadienis, trylikta diena, pilnatis. Kartais net specialiai stengdamasis taip nepataikytum. Jei tikėčiau prietarais apsiverkčiau ten kur sienos sueina. O dabar ką – priduodam dviračius, du lėktuvai ir vėlai vakare jau Marselyje. Iš jo 18 dienų ir daug kilometrų važiavimas Viduržiemio jūros pakrante link Genujos; vėliau per šiokius tokius kalnus link Milano. Pakeliui vynas, jūra, Nica, Monakas, Kanai, San Remo ir daug nuotykių.