Portugalija-Vilnius

Solo 28

Paryčiais negaliu užmigti, vartausi nuo šono ant šono, mintys sukasi apie tą patį – važiuoti per Col Agnel perėją ar nevažiuoti. Galų gale pasakiau sau: turi maisto penkioms dienoms, gali išgyventi iki -15°C, jei bus perėjoje kažkiek sniego, tikrai prasimuši. Prisimink kitus keliautojus apie kuriuos esi skaitęs arba pats sutikęs. Nuspręsk dabar, arba kaip sako anglai: fuck it or leave it. Velniop, pasakiau sau, važiuosiu!

Ir išvažiavau.

Col Agnel yra viena sunkiausiai mano įveiktų perėjų, neatsimenu, kad būčiau taip sunkiai minęs pedalus. Sunkus dviratis neprideda lengvumo, kiek suprantu. Kol dar įkalnės laikėsi ties 5% – 7% buvo visai smagu, pačios žemiausios pavaros, mini, daineles dainuoji, minteles galvoji. Bet kai įkalnės  šoktelėdavo iki 10% ar 12% jau dainos neberūpėjo. Sukandi dantis ir spaudi pedalus. Vėliau jau nebereikia dėmesio į dviženklį statumo skaičių. Juolab, kad link pabaigos tik tokie ir buvo. Nebežiūrėjau kiek km liko, tik dirbau, karts nuo karto pasigrožėdamas kalnais. Bei stodamas atgauti kvapą, šį sykį labai aštriai pajaučiau, kad esu daugiau nei 2km virš jūros lygio. Vienok, buvo žiauriai sunku.

Ir nei sniegą sutikau, nei kelias buvo uždarytas.

Vienas ratas Prancūzijoje, kitas Italijoje
Itališkos Alpės

One Comments

  • Algirdas

    2018-10-22

    Jėga! Truputį buvau atsilikęs nuo nuotykių, perskaičiau prieš tai buvusį post’ą ir galvoju, nu nejaugi Audrius nebandys užminti… 😀 O kur nuotraukos?! 🙂

Leave a Reply

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.