citatos

Max Frish

Įsivaizduoju:

Žmogui atsitinka nelaimė, pavyzdžiui, jis patenka į autoavariją, veide pjautinės žaizdos, pavojaus gyvybei nėra, yra tik pavojus prarasti akių šviesą. Jis tai žino. Ilgą laiką guli ligoninėje aprištomis akimis. Jis gali kalbėti. Gali girdėti: paukščius parke už atviro lango, kartais lėktuvus, taip pat balsus kambaryje, nakties tylą, apyaušrio lietų. Jis užuodžia: obuolių tyrę, gėles, higieną. jis galvoja, ką nori, o jis galvoja… Vieną rytą tvarstis nuimamas, ir jis mato, kad mato, bet tyli; nesako, kad mato, niekam ir niekada.

Įsivaizduoju:

Jo tolesnį gyvenimą, vaidinant neregį, netgi prie keturių akių, jo bendravimą su žmonėmis, kurie nežino, kad jis juos mato, jam atsiveriančias visuomenines, profesines galimybes dėl to, kad jis niekada nesako, ką mato. Gyvenimas – žaidimas, laisvė, kurią suteikia paslaptis ir t.t (taip toliau)?

Kiekvienas žmogus anksčiau ar vėliau susikuria istoriją kurią laiko savo gyvenimu, arba net daugybę istorijų.

Jei Lila žinotų, kad aš matau, ji suabejotu mano meile, ir atsivertų pragaras, vyras ir moteris, bet ne pora; tik paslaptis, kurią vyras ir moteris slepia vienas nuo kito, daro juos pora.

Jis žino: bet koks savęs pažinimas, kuris negali tylėti, žmogų vis labiau menkina. Jis žino: tas, kuris negali tylėti, nori kad kiti pripažintų jo savęs pažinimo didybę, kuri iš tikrųjų nėra didi, jeigu negali tylėti, ir žmogus tampa dirglus, jaučiasi išduotas, norėdamas būti suprastas žmonių, tampa juokingas, ambicingas, ir tuo labiau, kuo mažiau save pažįsta. Tai, kas pasakyta yra pasakyta visiems laikams.

One Comments

  • darne

    2007-07-17

    tamsta vis dar randi laiko skaityti knygas? pagarba 🙂

Comments are closed.