Kirgizija. Pirma diena

Nusileidome Biškeke apie 3 valandą nakties. Susirandame autobuso vairuotoją, susikrauname sėkmingai atkeliavusius daiktus bei dviračius, važiuojame į Biškeke esančia kontorą, kur gauname leidimus važiuoti šalia Kinijos sienos ir išlekiame link Baetov miestelio, iki kurio apie 450 kilometrų. Aušta.

Keliai nuo prastų iki blogų, o nuo pusiaukelės – visiškas vamzdiecas. Kad nuvažiuotume 450 kilometrų prireikia apie 10 valandų. Įdienojus pasitinka pilki lietaus debesys ir varguoliškas vaizdas už lango. Net sostinė nedžiugino vaizdais, ką jau kalbėti apie mažesnius miestelius. Vienintelis pliusas – niekur nematyti besimėtančių šiukšlių.

Žmonės paprasti ir nuoširdūs (kol kas), beveik su visais galima susikalbėti rusiškai, o štai anglų kalba – bėda bėdelė.

Už Baetov išsipakuojame daiktus ir dviračius. Džiugu, kad transportavimo metu niekas nesulūžo. Klaikiai karšta, nors esame bevei 2000 metrų virš jūros lygio.

Užsėdus ant pakrauto dviračio pirma mintis, kuri ateina į galvą – kaip aš sugebėsiu važiuoti per kalnus su šiuo sunkiu monstru? Vis tik kažkaip pavyksta dviratį suvaldyti, važiuojame kalnų link. Žiūrint į kelią akys sako, kad turėtume važiuoti nuo kalno, bet altimetras rodo visai ką kitą.

Beveik baigę minti dienos maršrutą suprantame, kad visos upės, tekančios iš kalnų, sausos. Vandens niekur nėra. Tik keliose vietose. Taigi-va. Stojame viduryje niekur, šalia gyventojų, turinčių asmeninį upelį, ištekantį nuo jų trobos. Palapinę statau ant išdžiūvusios upės kranto. Vietinė moteriškė sako, kad kitas upelis tik už perėjos. Hm. Galvojame ką daryti. Važiuoti į kalną sunku. Kvėpuoti sunku. Itin jaučiasi aukščio aklimatizacijos stoka – nuo jūros lygio pakilome į 2 kilometrų aukštį vos per kelias valandas.

Taigi kol kas Kirgizija palieka dviprasmiškus jausmus.

***

↑348 m ↓21 m ~2345 m 17,03 km 1:54:16