Kirgizija. Dvidešimt šešta diena

Naktį pakyla vėjas, žaibuoja ir griaudžia, lyja. Vėjas stiprus, palapinė juda, plazdena, bet vėjo šuorus atlaiko. Vėjui aprimus, tiesiog smarkiai lyja. Ir taip visą naktį.

Kaip ir prieš tai buvusias dienas, iki pietų stumiame dviračius į kalną, apie 450 m aukštyn. Yra netgi kelias, nereikia dviračio nešti per akmenis. Bet… naktį lijo, o dirvožemis šiuose kraštuose turi daug molio arba yra grynas molis. Mano dviratėje tarp padangų ir purvasaugių tik keli milimetrai laisvos vietos. Kas yra važiavęs per purvus su tokiais purvasargiais mane turbūt supranta. Kas nesigaudo, pasakoju: kas kažkiek metrų ratas tiesiog nebesisuka, nes molio prilenda į laisvus tarpus, o ratas, kol dar sukasi, tą molį sutrombuoja į plastiko kietumo masę. Dviračio su nebesisukančiais ratais į kalną neužtempsi. Tenka krapštyti purvus lauk. Rankomis. Kas penkias minutes.

Pietaujame, kaip jau įprasta, ant kalno viršaus, nuvažiavę 5 km.

Po pietų nusileidimas per pievas arba purvinais miško keliukais. Pamatęs jaukią miško laukymę Algirdas pasiūlo įsikurti. Nors esame nuvažiavę tik 8 km vietoje planuotų 15 – stojame. Galų gale Algirdo gimtadienis, o važiuodami žemyn ryt per valandą pavysime grafiką.

Vakare užkuriame laužą. Pirmą kartą šioje kelionėje. Ir turbūt paskutinį. Kalbamės ir dalinamės kelionės įspūdžiais, vertiname save, kelionę, kitus, etc. Vakarojame itin ilgai; prie laužo jauku ir šilta, nors naktis šalta.

***

↑457 m    ↓263 m    ~2468 m    8,39 km    01:47:04