Kirgizija. Dvidešimt septinta diena

Laukia įdomi ir sunki diena – 15 kilometrų į priekį ir 800 metrų aukštyn. Žinant Kirgizijos kelius tie 800 metrų prailgs.

Iš pradžių daug leidžiamės – karvių taku (labai patiko, takas pakankamai lygus, iš abiejų pusių apaugęs aukšta žole), vėliau visai neblogu kaip Kirgizijai keliuku. Žemyn, žemyn daugiau nei 400 metrų lenktyniaudami su vėju.

Atsipūtę po nusileidimo, pajudame į viršų. Kelis kilometrus miname keliuku. Reikalai neatrodo beviltiški. Tačiau prie paskutinės, akiratyje esančios jurtos kelias baigiasi ir prasideda gyvulių takas. Pakilimas – 100 metrų į viršų kelių šimtų metrų atstumu. Keliose vietose tiesiog nebepajėgiu stumti dviračio. Stoviu įsirėžęs kiek leidžia jėgos, o dviratis nejuda iš vietos. Tada atrandu dar vieną stūmimo būdą – įsikabinu į savo dviračio apatinius vairo ragus – ir reikalai pajuda į kalną.

Vis į kalną ir į kalną, vis stačiau ir stačiau. Vis sunkiau ir sunkiau. Vienoje vietoje rėkiu – viskas, aš nebegaliu! Nebegaliu, tai nebegaliu, bet rėkimas kalno viršaus nepriartina, atsidūstu ir stumiu toliau. Galų gale kažin kiek metrų kylame be kelio, tiesiog per mišką. Kalno statumas neaprašomas. Po titaniškų pastangų, beveik pasiekę viršūnę, atsiduriame ant praminto takelio. Uf, vis ne pieva ir ne miškas. Ir ne taip statu.

Kažkurioje vietoje ant takelio gulėjo medis, kolegos pro jį prasivedė neužkliuvę, aš gi sugebėjau į jį įsipainioti pats bei įpainioti dviratį. Ir niekaip negalėjau ištraukti dviratės iš to medžio. Keikiausi taip kaip nebuvau keikęsis gyvenime, rėkiau taip, kad girdėjo visi. Toks pyktis buvo suėmęs, kad apsakyti sunku. Anot bendrakelionių, mano kova su medžiu atrodė įspūdingai. Vakare, jau nusiraminus, juokiuosi iš savęs, bendražygiai lengvai traukia per dantį.

Užsistūmę daugiau nei 800 metrų į kalną, perbridome upelį ir prieš akis atsivėrė pritrenkianti slėnio panorama. Visi sunkumai akimirksniu pasimiršo. Čia pat, prie upelio, ir įsikuriame.

Jei serpantine prie Burhan upės sakiau, kad tai sunkiausi kilometrai mano gyvenime, tai palyginus su šiandienos keliais ir bekelėmis tie serpantinai tiesiog lengvas pasivaikščiojimas.

Turbūt tokia (sunki) ir turi būti paskutinė perėja. Kaip Algirdas reziumavo šią dieną – anksčiau vis kildavo klausimas, ar tai tikrai sunkiausia kelionė, tai po tokios dienos, o tiksliau savaitės, tokių klausimų nebekyla.

Vis tik kiek gali žmogus nuveikti net kai pasakai – viskas, nebegaliu!

Beje, šiandien, po trijų metų žygių bei žieminio važinėjimo į darbą, suplyšo, galutinai ir nebepataisomai, turistiniai Zamberlan batai. Teko vieno bato priekį apvynioti lipnia juosta. Kol kas laiko. Juostos turiu pakankamai, o keliauti liko tik pora dienų. Batų lemtis – pasilikti Kirgizijoje.

***

↑816 m    ↓486 m    ~2800 m    15,28 km    02:13:38