paskutinis mano įrašas apie konferenciją

2007.03.15, 19:28

Po vakarykščio konferencijos afterparty šiandien ryte galva braškėjo, tik laikykis.

Mintys galvoje apie konferenciją pradeda susigulėti, bet dar neprarasti pirmieji įspūdžiai. Bandžiau sugalvoti ką teigiamo davė konferencija, bet nesiseka nors tu ką. Ir dar šiandien užtikau straipsnį.

Ir jau tada krumpliaračiai smegeninėje užsisuko visu greičiu.

Toliau pikti, naivūs, emocionaliai nesubalansuoti ir vaikiški pasvaičiojimai apie blogerių konferenciją, jos turinį ir kas gi tie blogeriai.

Konferencijos idėja buvo puiki. Dievaž, ranką prie širdies pridėjęs, sakau – ėjau į ją be jokio išankstinio nusistatymo. Tikėjausi išgirsti naujų minčių, ateities nuojautų etc.

Ir ką išgirdau?

Pirmas dalykas nuteikęs 'maloniai' – vien blogas.lt reklama. Taip, tai didžiausias blogerių susibūrimas Lietuvoje. Didžiausias, bet ne vienintelis. Kurgi dingo LiveJournal bendruomenė? Hardcore blogoferma? Vabalynas? Ach, paskutiniai du – marginamų sambūriai ir neverta į juos kreipti dėmesio? Vabalynas, beje, grynai lietuviškas produktas. Ar blogas.lt išsigando konkurencijos?

Ir Arnoldai – kas per duobė tavajame pranešime tarp 1999 ir 2005? Negi tuo laikotarpiu niekas nerašė ir nieko nevyko? katiba tavęs klausė, bet rišlaus atsakymo taip ir nesulaukėm. Jei jau darai pranešimą ir mini skaičius bei faktus, reiktų bet įsitikinti jų tikrumu ir patikimumu. O dabar frazė – "turbūt pirmasis lietuvos blogeris buvo kažkoks gobbitas" (kaip tau tai patinka gobbitai? Tu tapai tik kažkoks ir galbūt pirmasis) žudo vietoj. Negi sunku pasiklausti žmonių kurie dar pamena tuos laikus? Ne apie viduramžius gi kalbam.

Daugumoje pranešimų vyravo mintys, kad blogas turi turėti:
a) tikslą,
b) turi būti tematinis,
c) rašomas reguliariai,
d) orientuotas į skaitytoją
e) bla bla bla,
f) rašomas taip, kad pats rašytojas taptų sėkmingu blogeriu.

Ir perskaityta mintis balsas.cc:

Susidarė įspūdis, kad lietuviška blogosfera – dar tik ankstyvojoje vystymosi stadijoje, perpildyta įrašais apie PHP, dienos patiekalus, pelargonijas, savo ir kaimynų vaikus, web 2.0, mylimiausias kates, videožaidimus ir krepšinį. Tikrai, nieko intriguojančio ir įdomaus, galinčio sutraukti šiek tiek platesnę auditoriją, negu pats blogeris ir jo bičiuliai. Tad jei blogą vadintume lietuviškai – interneto dienoraščiu, turbūt nesuklystume: juk ši sąvoka iš esmės ir atspindi lietuvišką blogosferą.

Kontraargumentuoju:
a) kodėl tikslas negali būti/netinka gyvenimo aprašinėjimas?
b) autoriaus veikla ir gyvenimas netinkama tema?
c) galbūt šiandien/rytoj/savaitę/mėnesį nesinori rašyti? (nereikia nieko rašyti kaip nieko rašyt negali. Kai raidę mažytę lyg vinį kali /kažkokio eilėraščio nuotrupa/)
d) būtina rašyt kitiems? Negalima/netinka sau?
e) bla bla BLA bla Bla bLa blaa bla bla
f) kas yra sėkmingas blogeris? Ne konkretaus asmens įvardinimo prašau, bet apibrėžimo.

Man, pavyzdžiui, visai neįdomus profesionalūs ir tematiniai blogai lietuvoje. Su sąlyga, kad tie kurie sakosi besą profesionalūs išties tokie ir yra. Kartais smagu paskaitinėt, bet tai yra tik informacinis triukšmas, kuris pamirštamas sulig pirmuoju išgertu alaus bokalu. Klausiat kodėl? Man neįdomu skaityt belyčius įrašus - įrašus už kurių nematau gyvo žmogaus ir jo emocijų/vertinimų/santykių su aprašomuoju įvykiu. Man įdomiau skaityt qemm įrašus persuktus anglicizmų ir alkoholio, nei kokio nors webdunulis paistalų apie googlės servisus. Jei man reiks – nueisiu ir susirasiu mane dominančią informaciją, kam dar ją atskirai aprašinėti? Pirmasis yra gyvas žmogus o antrasis perraugęs vaikas, rašantis vardam populiarumo ir unikalių lankytojų skaičiaus.

Ach taip, gi skambūs žodžiai – 'Tikrai, nieko intriguojančio ir įdomaus , galinčio pritraukti šiek tiek platesnę auditoriją'. Taip taip, kad tik sulaukti kuo daugiau unikalių lankytojų, t.y. pritraukti kuo platesnę auditoriją. Visa tai yra jaučio mėšlas, pažodžiui verčiant viena anglišką žodį. Jei jau svarbūs tokie dalykai, tai kodėl gi toji estukė iš monton lankytojų skaičiaus nenorėjo atskleist, nes tai yra KOMERCINĖ PASLAPTIS. Jūs tik pagalvokit. Komercinė. Paslaptis.

Man manasis blogas yra mano dienų aprašymas. Savotiškas archyvas. Kartais permetu akimis senus įrašus ir iškarto prisimenu tuos senokai užmirštus įvykius. Tada besisukusias mintis. To laikotarpio jausmus.

Ir tas lietuviškas pesimizmas – lietuvoje blogeriai nerašo apie svarbiausius įvykius (lyg tai būtų jų pareiga), nėra analitinių straipsnių (eikit tada paskaitinėkit petrą arba - o už ką pinigus gauna savo sričių specialistai?), lietuviai visada velkasi iš paskos. Aha, ir ką žmogus gali bepridurti? Tik palinksėti galva, ir eit gert alaus.