Žemėje gyvena ir visais laikais gyveno trisdešimt šeši teisuoliai, o jų paskirtis – pateisinti pasaulį Dievo akyse. Teisuoliai vienas kito nepažįsta ir gyvenime verčiasi skurdžiai. Jeigu žmogus sužino, kad yra vienas tų trisdešimt šešių teisuolių – iškart skausmingai numiršta, o jo vietą užima kitas, kur nors visai kitame pasaulio krašte. Tie teisuoliai palaiko žmonių pasaulio egzistenciją. Jeigu jų nebūtų – Dievas seniausiai būtų sunaikinęs žmonių giminę.

Teisuoliai atkakliai gina ir teisina pasaulį nepaliaujamame Dievo teisme. Pačiu savo buvimu kantriai aiškina Dievui žmogaus netobulumą ir nuodėmių neišvengiamybę. Savo gyvenimu aiškina Visagaliui Jo paties sutverto pasaulio dėsnius ir neleidžia Jam imtis niršių veiksmų. Visagaliui labai nepatinka Jo paties sutvertas kūrinys. Kaip tikras menininkas vis grasina jį sudaužyti į šipulius – tikriau sakant, išskaidyti į atomus ir vėl paleisti beprasmiškai zuiti neaprėpiamoje Visatų begalybėje. Vien trisdešimt šeši teisuoliai kol kas išsaugo pasaulį, nė patys to nežinodami. Galbūt slaptinguose pusiau sapnuose jie beveik suvokia turį ypatingą paskirtį, tačiau tikrąją lemtį sužino nebent paskutinįjį akimirksnį prieš mirtį. Jie taip ir negauna jokio atlygio už savo teisuoliškumą: nei iš Dievo, nei iš žmonių.

R.Gavelis ‘Sun-Tzu gyvenimas šventame Vilniaus mieste’