pargrįžom. be turbulencijų ir oro duobių, per kokias 24 valandas door to door. rankos dreba ir miego norisi. todėl greitai švieži įspūdžiai kol nepasimiršo.

nuo žalios žuvies nenumiriau, ir pilvui nieko neatsitiko. išvada – valgysim ir toliau, jei kur nors gausim, tokios kokybės.

mėnulis pas juos paverstas 90 laipsnių kampu. jei pas mus delčia tai normaliai stovinti raidė d, tai pas juos ta pati raidė d pasukta 90 laipsnių prieš laikrodžio rodyklę. ir mėnulis aukštai aukštai virš galvos. lietuvoj niekad jo nepamatysi toje vietoje.

nusipirkau super duper geros arbatos. lietuvoj tokios negausi. jei kas nori maloniai kviečiu paskanaut. ir dar ritualą arbatos darymo-gėrimo išmokė. keistai jie ją daro. bet gaunasi iš koto verčianti.

žmonių mandagumas ir noras padėti – neapsakomi. jei kreipiesi į vieną pagalbos, o jis nežino ką daryt, tai kviečia pirmą pasitaikiusi praeivį ir tada dviese, trise ar net keturiese sprendžia tavo problemą. ir kol ji neišspręsta, nei vienas nesitraukia. nors ir turi savo tikslų.

ir grįžus didelis kontrastas – piktas, burbantis taksistas, besisvaidantis keiksmažodžiais. pikti žmonės tie lietuviai. susiraukę nesisveikinantys ir burbantys.

ir šalta čia? huh. maikute trumpomis rankovėmis grįžti į vilnių buvo ne geriausia mano mintis.

P.S. ir koks sutapimas – Frakfurto oro uoste lėktuvo, skrendančio į Lietuvą, gretimame krėsle sėdintys lokyz 😉