na dabar tai pasikeiksiu – dar tokios sunkios kelionės savo karjeroje neturėjau.

aną sykį keikiausi, kad tarp lėktuvų ilgos pertraukos. bet, jau geriau ilgos pertraukos o ne… vilnius frakfurtas 2.3h skrydis, 1.3 pertrauka, tada 11h iki honkongo, tada 1h pertrauka ir 1.4h iki taivano. Bl išlipus taivanyje jaučiausi vaikčiojantis mėsos gabalas, be jausmų ir be sąmonės.

pisau bl turbulencijas ir oro duobes. ties honkongu taip pakratė, kad vienu metu galvojau, kad reik pradėt melstis o tai destination vietos tikrai nepaasieksim. dar su kolega juokavom, mol kaip gerai – nusiperki viena bilietą, o gauni du – vienas lėktuvo bilietas, o antras pasivažinėjimas amerikietiškais kalneliais. geras jaumas: garsus dunkst, lėktuvas per 30 metrų žemyn, skrandis virs galvos, vėl oro srautas, varikliai užriaumoja, aukščio vairai atkompensuoja prarastus metrus, skrandis žemiau grindų. ir kai taip atsitinka kelis kartus iš eilės, nebe juokai galvoj. o dar merginų žviegimas. lėktuvui krentant žemyn, žviegia sopranais pusė lėktuvo mergų. tai žudo ne prasčiau nei aukštyn žemyn besimakaluojantis skandis. net kolega, turintis ženkliai didesnę skraidymo lėktuvais patirtį prasitarė, kad jo taip kratę dar nebuvo. ir tai ne kokį nors mažą lėktuvikiuką, kas būtų normalu, o boeing 747-400.

dar vištelė vilniaus oro uoste. iki honkongo turėjom elektroninius bilietus, o iki taiwano paprastą popierinį. paprašėm, kad bagažą užregistruotų iki pačio galo. ok, sako, jokių problemų. po to jau beveik pasiekus honkongą, labai keista pasirodė, kaip ji sudėjo bilietus, kolega pasitikslina – bl akurat – bagažą dura užregistravo tik iki honkongo. tai teko pareit pasieniečius, pasiimt bagažą, užsičekint iš naujo, perreit security postus. ir visą tai padaryt per nepilną pusvalandį. nežinau kaip, bet mums gavosi. bliamba būtų papuolusi toji vištelė tada mums į rankas…