Taigi kaip surenkamos ir sudeginamos raugės, taip bus ir pasaulio pabaigoje. Žmogaus Sūnus išsiųs savo angelus, tie išrankios iš jo karalystės visus papiktintojus bei nedorėlius ir įmes juos įį žioruojančią krosnį. Ten bus verksmas ir dantų griežimas.
Mato, 13, 37-43

1. Kelias

Ten bus verksmas ir dantų griežimas – tai tikrai. Čia jau dabar yra vien grynas verksmas ir pavojingas krūminių dantų griežimas per miegus. Kai žvelgi į nušiurusią plokščių stogų liniją iš apačios, beakiai Koralų namai nebeatrodo tokie šiurpinamai klaikūs. Tiesa, jie griūte griūva ant šiukšlino kiemo ir apšepusių praeivių, kiekvieną akimirksnį gali užvirsti ant viso pasaulio ir priploti jį tarsi sušvinkusią medūzą. Grąžinti būti į pirmovišką pasaulio medūzos būseną, praatomonį Kosmoso priešaušrį: į birias tarpžvaigždines dulkes, o gal net pirmykštį varlių kurkimą. Tai kraują tirštinanti ir smegenis stingdanti perspektyva. Koks nors menkesnės dvasios žmogus galėtų mirtinai išsigąsti, kad tuoj bus yrančio pasaulio sutraiškytas. Bet aš visiškai nebijau: įstengiu nulaikyti tuos griūvančius namus vertikalioje padėtyje vien savo valios jėga. Įsakau jiems stovėti nykia beake greta, o jie klusniai stovi. Slogiai blizgantys jų langų stiklai niekur neveda ir nieko neslepia. Koralai seniausiai nebeturi jokių kerinčių paslapčių, vienintelė niekam neišduodama jų paslaptis esu aš pats.

Aš tikrai esu paslaptis, nes netgi pats savęs nepajėgiu perprasti. Juolab neįstengiu perprasti plokščių Karoliniškių stogų linijos hieroglifo. Šio pražūtingo rajono esmė nenusakoma jokiais hieroglifais, kuriuos būtų įmanoma užrašyti ir perskaityti. Šio pasaulio esmė yra neužrašoma – beveidė ir bežodė. Begarsė, bespalvė ir bekvapė tarsi pačios nuodingiausios dujos. Nuodingasis Karoliniškių zarinas įsiskverbia ne į plaučius, o į pačią žmogaus sielą, idant išdegintų iš jos bet kokią gyvybę. Čia rytais nepateka saulė, o vakarais nenusileidžia. Net šunys čia ilgesingai liūdni ir tyliai pamišę.

Koralais Karoliniškes pirmasis praminė Obuolių Petriukas, juodas Voodoo žynys, nykusis Vilniaus filosofas. Tik paskui tą pavadinmą nusičiupo plačioji publika. Petriukas visa kam pirmasis sumano pavadinimus, jis sugalvojo bene pusę paplitusių naujadarų. Jis atkeliavo į šį nelemtą miestą iš Alisos atrastos Stebuklų šalies. Pats jis toje šalyje ir tebegyvena – bent jau diduma savojo laikrodžiais neišmatuojamo laiko. Todėl Obuolių Petriukas retai apsirinka – tačiau šįsyk smarkiai prašovė pro šalį. Šitame rajone nėra jokių koralų, atolų, rifų nei lagūnų – čia apskritai niekad nebuvo jūros, net priešistorinių asiūklių laikais.

Gal derėtų šį pelėsių rajoną vadinti Karoliais? Galbūt tie blyškių langų stačiakampiai tikrai yra karoliukai, suverti ant tūkstančio nematomų siūlelių, todėl pavieniui neturi jokios prasmės. tačiau už tų stiklų tūnantys žmonės naiviai įsivaizduoja, kad jų gyvenimas prasmingas, o jų blyškūs veidai iš prieškambario veidrodžių vogčia tvarko ir judina visą pasaulio vyksmą. Vargšai naivuoliai Koralų žmonės. Koralų arba Karolių – jei šį atodūsių rajoną vis dėlto pervadintum kiek kitaip.

Tačiau tuomet, bemiegę Karoliniškių naktį bugščiai užsimerkęs, sielos akimis tegalėtum išvysti vien milžiniškus gintaro karolius. Gintaro ir tik gintaro, nes kitokių karolių geltonkasių lietuvaičių krašte net norėdamas neįsivaizduosi.

R.Gavelis ‘Sun-Tzu gyvenimas šventame Vilniaus Mieste’