Paskutinė diena kai myniau dviratę. Kilometrų nedaug, vėl iki Venecijos, bet lyjant smarkiam lietui. Lieka dvi paras pasivažinėti autobusu.

Kol kas nerašysiu kelionės apibendrinimo, gal nerašysiu jo išvis, viskas ką norėjau pasakyti esu parašęs dienoraštyje, o kas liko neparašyta, liks gyventi mano atmintyje arba bus pamiršta.

Sunkiausia šiai dienai yra netekti laisvės. Laisvės važiuoti kur nori, laisvės gyventi čia ir dabar. Prisimenant grįžimą iš ankstesnių kelionių, jau dabar žinau, kaip bus sunku įprasti prie kasdieninės rutinos. Bet visa tai praeis. Liks prisiminimai. Net dabar galiu pasakyti, kad prisiminimai patys šviesiausi. Buvo keli niūresni epizodai, bet jų tiek mažai, kad nepagadintų net medaus statinės. O tamsios žiemos vakarais galėsiu prisiminti kelius kuriais važiavau, žmones kuriuos sutikau, istorijas kurias išgirdau.

Dienos nustebimas: suprasti ką aplink kalba žmonės! Šitiek dienų žmonių kalbos buvo nelyg baltas triukšmas, girdėdavau šalia manęs tariamus žodžius, bet nesupratau jų prasmės. Galiausiai nustojau stengtis ką nors suprasti. Vėliau nebegirdejau net žodžių. Taip nutinka prie jūros, po kiek laiko, jau nebegirdi kad ji ošia.

O šiandien – boom – aš suprantu aplinkinius. Kaip keista.