Šių dienų manasis ritmas: ryte prieš 8 jau kelyje, iki pietų nuvažiuoju daugiau nei pusę dienos kelio, ilgai pietauju, geriu vyną, skaitau knygą. Kartais net kelias valandas. Taip darau dėl to, kad žmonės gali priimti tik vakare (šis laukimo etapas labiausiai ir nervina paskutinėmis dienomis). Vakare, iki sutemų, vėl kelyje.

Ryte važiuoti turbūt smagiausia. Matai tekančią saulę, bundantį pasaulį, keliai dar tušti, maloniai vėsu, kilometrai bėga visiškai nepastebimai.

Vakare taip pat, tik kitaip, smagu. Rimstantis po dienos darbų pasaulis, ilgėjantys šešėliai, vėstantis oras.

Nuo ryto niūniuoju V.Kernagio dainos žodžius – ‘Ši diena taip dėsningai pabrango’. Nežinau kodėl. Nežinau iš kur tai. Tiesiog. Dar viena diena taip dėsningai pabrango.