Porą dienų važiuoju per Toussaint kraštą. Kas žaidė Witcher 3 mane supras, o tie kurie nežaidė paieškokit paveiksliukų internetuose.

Vakar ištiko pirmas rimtesnis ir tuo pačiu pats juokingiausiais dviratės gedimas. Bevažiuojant iš po dviratės išskrenda metalo gabalas, sustoju, susirandu jį, labai keistas varžtas su veržle, hm, galvoju, mano dviratėje tokio varžto tikrai nebuvo ir numetu jį ant plento. Atsisėdus ant balnelio, pajaučiu kad sėdėsena pasikeitė. Tikrinu balnelį. Aha, taigi tas varžtas iš balnelio odos įtempimo mechanizmo! Einu ieškoti varžto. Labai tingiu remontuoti, ten tik trys dalys, bet neprisimenu, kaip jas sudėti, aij, bent jau šiandien, o gal ir iki kelionės pabaigos nuvažiuosiu ir su tokiu balneliu. Po kelių kilometrų užpakalis man sako, tu gal ir nuvažiuosi taip sėdėdamas, bet aš tai ne.  Hm, reikia klausyti ką sako tavo užpakalis. Ypač ilgose dviratinėse kelionėse. Ieškojau internetuose kaip reikia surinkti Brooks balnelio įtempimo mechanizmą ir kaip jį taisyti.

Šiandien jau matosi Alpių viršūnės. Džiugina, kad dar nebaltuoja, vadinasi dar nesningo. Pasirinkau mažesnį kelią, vietoje judraus, bet vietoj 2000m perėjos, gaunu 2700m. Vienur laimi, kitur pralaimi.

Mintys kažkokios susijaukusios, lyg ir nėra kur skubėti, bet rankos skuba lyg paklaikusios, mintys šokinėja nuo vieno objekto prie kito. Nors dar liko dvylika minimo dienų, bet jau imu galvoti, o kas toliau? Ir kaip reiks sugrįžti į tą aną gyvenimą?

Vakar vakare galvojau sėdėdamas palapinėje, pastatytoje kažkur miške, kiek dabar dalykų neturiu: dušo, interneto, jaukios lovos, šilto kambario (1km aukštyje jau vėsu), etc. O kartu kiek daug, ir daug daugiau, turiu: saulėlydį ir saulėtekį kalnuose, tylą, svirplių griežimą, milijonus žvaigždžių, beveik pilną mėnulį.