Tai galėjo būti knyga apie beprasmybę ir tuštumą, apie tų dviejų roplių įsirangymą į žmogaus sielą. Veikiausiai tokio dalyko buvo neįmanoma aprašyti. Galbūt jį buvo įmanoma nutapyti, instaliuoti apleistame Užupio name arba nufilmuoti nespalvotoje kino juostoje.

Didžiumą savo meninių apmąstymų Rimas Vizbara baigdavo juodo pavydo kitoms meno rūšims pliūpsniu. Tos kitos meno rūšys puikavosi visagaliais įrankiais, kurie literatūrai buvo neprieinami. Kitas meno rūšis geriausia buvo uždrausti ar kitaip sunaikinti, kad Rimas liktų vienintelis žmonių dvasios kiršintojas, tikras kosminis monopolistas.

***

Rimas Vizbara buvo rašytojas – taigi profesionalus melagis. Žmonės svaigiai mėgsta meluoti ir dievina melą, tačiau vis dėlto nedaugelis padaro melą viso savo gyvenimo esme. Tikrai nedaugelis melą taip išaukština ir pakylėja, labai retas kuris įstengia sumaišyti melą su poezijos medumi. Tam reikia virsti tikru šamanu, užkrimtusiu magiškų grybų ir įkvėptai haliucinuojančiu. Rimas vertėsi tuo, kad prasimanydavo žmones, kurie niekad neegzistavo. Arba kurdavo istorijas, kurios niekad nenutiko. Tarsi šventasis Augustinas prisimindavo tai, ko niekad nepatyrė. Tačiau Augustinas šventai tikėjo tuo, ką prisimena, o Rimas žinojo, kad tiesiog meluoja.

Žvėrys arba gėlės taip pat meluoja. Tačiau žvėrys meluoja tik ieškodami patelės, patino ar maisto. Gėlės meluoja bitėms apie savo nektaro ypatingą saldumą vien norėdamos daugintis ir šitaip pratęsti savo būtį. Tik žmogus meluoja dėlei smagumo, tik žmogus gali melavimą paversti savo buvimo esme ar šamaniškų užkeikimų virtine.

Rimas buvo įsitikinęs, kad tokiu pribloškiančiu melagiu jį pavertė jo gimtasis miestas, visa jo prakeikta šalis. Šitas miestas melavo visuotinai ir pasibaisėtinai: senose gatvėse melavo kiekvienas namas ir net griuvėsiai. Čia melavo kiekvienas žmonių kūno judesys. Gimęs ir išaugęs Vilniuje, Rimas buvo lemties pasmerktas išvien meluoti. Jis tik pasirinko giliausią ir grakščiausią melo atmainą – tapo rašytoju. Toks melavimas bent jau retsykiais ką nors paguosdavo ar paglostydavo pasišiaušusį pasaulį.