kur dingo andai mano kišenėse skambėję auksiniai dukatai? išleidau. pirkau kelionę. kelionę, kuriai reikia dviejų pinigėlių. jei ne auksinių, tai bent jau paprastų variokų. keliavau link upės, kurią nūnai išnykusi tauta vadino stiksu. kišenėse skambėjo auksiniai dukatai. išvydęs tą upę, negalėjau nesistebėti jos platumu. daug upių regėjo manosios akys, bet šioji aplenkė jas visas – kiek tik akys užmatė priekyje tyvuliavo vanduo. menamasis kitas krantas skendėjo tolumoje tvyrančiame rūke.

o štai ir jis – amžinasis keltininkas rymantis luote. nebylus laukia sielų. tokių, kurioms artimieji įdėjo pinigų susimokėti už kelionę per upę. jo akys susidomėjusios žvelgia į mane – į sielą atkeliavusią kartu su kūnu. imk Keltininke auksini dukatą už perkėlimą. tu nustebęs, kad aš dar gyvas? todėl imk antrą auksinį dukatą mano niūrus drauge. juk galiu vadinti tave draugu? o štai ir trečias auksinis – už būsimą kelionę atgal. taip, mano nebylus drauge – norėsiu grįžti ir atgal. iš ten kur niekas dar negrįžo. gal negali, gal nenori, ar yra skirtumas? kodėl tu stebiesi, mano amžinasis bičiuli? puikiai žinai būsimą pasakojimą apie sugrįšiantį iš krikščionių pragaro. tad imk ir ketvirtą auksiną – bet nesistebėk. o už penktą – išgerk ambrozijos. nemėgsti? bet mano drauge, armondiladas dar nesugalvotas… imk šeštą pinigą ir plaukiam, nieko nelaukdami. bet pala – imk ir septintą – mano mėgstamas skaičius – kad kitam krante manęs palauktum.

(…)

keltininke, tavosios kišenės pilnesnės nei mano. žinau, lauksi manęs. matau, kaip pradeda spindėti tavo akys, išgirdus mano kišenėse skambančius auksinus. kai sugrįšiu į šią vietą, kai tu mane sugrąžinsi atgal – visi auksinai bus tavo. pažadu.

—

I’ve known rivers:
Ancient, dusky rivers

My soul has grown deep like rivers.

—

o tu ar buvai prie savojo stikso?