Dvi laisvos dienos Porte. Staiga, vėl atsirado laiko pojūtis (man tai visiškai nepatinka), vėl reikia planuoti, eiti, daryti, galvoti ir t.t. ir t.t. ir pan. Krūtinėje širdį spaudžia nerimo ir nuogastavimo sunkus jausmas. Nesinori išsiskirti su savo žmogumi (nepaisant visų kelioninių apsipykimų). Nesinori trankytis po pasaulį. Kaip visad, nieko smarkiai neveikiant, kur buvęs, kur nebuvęs ima varginti beprasmybės demonas. Visiems šitiems jausmams nurimti nepadeda nakties vynas ir pokalbiai po pilnu mėnuliu.

Bet visa tai praeis.

O Portas? Ypatingai gražus. Net man, miestų nemėgėjui, jis patiko.