Penktadienį grįžau iš 32 dienų kelionės dviračiais per Kirgizijos kalnus. Ši kelionė, kaip jau pasakojau draugams ir savo dienoraščiui, yra *iausia ką teko patirti kelionėse, tiek paprastose, tiek dviratinėse. Sunkiausia. Ekstremaliausia. Gražiausia. Tobuliausia. Ir tie paskutiniai žodžiai nieko nepasako, ką patyrėme. Ar galima papasakoti apie dviračio tempimo sunkumą į 22% įkalnę be kelio per mišką? Ar galima nupasakoti naktinio dangaus gilumą, juodumą, begalinį žvaigždžių spindėjimą? Ar galima papasakoti apie įsitempusius rankų raumenis kai iš visų jėgų spaudi stabdžius, o dviratis čiuožia kalnų keliuku žemyn 45% nuokalne? Ar galima nupasakoti jausmą užlipus ant 4060m plytinčio ledyno? Ar galima nupasakoti koks tai jausmas keliantis per 25m 50m (pasirodo toji upė platesnė nei galvojau) pločio kalnų upę, kai vandens iki klyno, o tavo dviratis pradeda plaukti, nors yra sunkesnis nei tu?

Neįmanoma. Visa tai reikia išgyventi.

Kelionę geriausia apibūdina mūsų žodžiai Vilniaus oro uoste – tai pavalgom ir grįžtam? Nors kalbėdami sutikome, kad buvo žiauriai sunku, tačiau vieningai pasakėme – gal grįžtame? Gal?

Žinau, visi sunkumai greit  pasimirš (jau pasimiršta) ir liks tik kalnų grožis, komandos vienybė, dangaus gilumas, kalnų tyla, upių šniokštimas.

Šiek tiek plikų skaičių tiems kam patinka statistika. 788km, vidutinis greitis 9km/h, užvažiuota į 12km kalną, dvi savaites pragyvenome tarp 3500 ir 4000m virš jūros lygio, tris savaites sutikome tiek žmonių, kad juos galima suskaičiuoti ant abiejų rankos pirštų.

Reikia prisiversti ir perkelti popierinį dienoraštį čia. Šį kartą galbūt tai pavyks greičiau; juk skaitančių ir tuo suinteresuotų turbūt bus daugiau. Tikiuosi 😉

O gruodį bus filmas kino teatruose.

P.S. Kažkiek nuotraukų galima pamatyti Špikio kelionės reportažuose.

Pusryčiai viešbutyje labai juokingi – pieniška ryžių košė-sriuba (virinto pieno nekenčiu ir nevalgau nuo darželio laikų) bei šiek tiek batono su uogiene. Bent jau bevielis ryšis neblogas 😉

Kelionė autobusiuku iš Karakol iki Biškeko užtrunka apie 7 valandas (su kojų įmerkimu į Isik Kul ežerą, pietavimu ir apsipirkimu prekybos centre). Dviračių ir daiktų pakavimas užtrunka trumpiau nei galvojau, turime laiko ir daug laiko iki išvažiavimo į oro uostą. Eisim ieškoti kavinės.

Pavalgyti gauname visai nesunkiai, vėl mantai, tiesa, ne tokie puikūs kaip vakar.

Tada geriame alų ir šampaną (švenčiame Algirdo ir Dagnės sužadėtuves, pakeliame taures ir už sėkmingai pasibaigusią kelionę) viešbučio, kuris mus trumpam priglaudė ir saugojo dviračių dėžes ir kurio kieme pakavome daiktus, lauko bare. Iškaulijame wi-fi slaptažodį, naršome. Tačiau laikas slenka beviltiškai lėtai.

Prieš 11 nakties atvažiuoja mūsų transportas, krauname daiktus ir pajudame oro uosto link.

Skrydžio laukti likę daugiau nei 3 valandos; snūduriuoju.

Skrydis Biškekas – Stambulas trunka daugiau nei penkias valandas. Stambule lėktuvo į Lietuvą reikia laukti penkias valandas. Jau rugpjūčio 28 diena – paskutinė mūsų nuotykių diena, trisdešimt pirma diena kelyje.

Vakar važiuodamas autobusiuku bei spoksodamas į kitame Isik Kul ežero krante stūksančias snieguotas kalnų viršūnes, galvojau, kad tapau tuo kuo visad svajojau būti – šiokiu tokiu keliautoju. Turbūt galima sutikti, kad prakeliavus daugiau nei tris savaites laukiniais kalnais ir vežantis su savimi visą reikalingą mantą, maistą bei kurą, šio to išmoksti ir supranti, kas tai yra keliauti.

Po penkių valandų laukimo juokingos dvi valandos ir jau esame Vilniuje. Ilgai laukiame savo daiktų, apsikabinimai su Aušra, bendros nuotraukos, Irmanto Guinness lauktuvės ir štai jau namai.

Dušas, šaltibarščiai, alus.

Finita. 2015 08 28 15:31

Paskutinę važiavimo dieną Kirgizija taip lengvai nepasiduoda – begaminant pusryčius dangus apsiniaukia, pradeda lynoti, lendame valgyti į palapines, prapliumpa liūtis. Lyja ilgai, smarkiai, nuobodžiai. Iškišus galvą iš palapinės danguje prošvaisčių nesimato. Ko jau ko, o lietaus šioje kelionėje netrūksta. Velniškai nemėgstu pakuotis ir vežtis šlapios palapinės.

Lyja. Išgirstu, kaip Algirdas šaukia, kad pakuojamės daiktus, nesvarbu, kad lyja, reikia važiuoti į priekį, laikas spaudžia. Kiek besidairau aplink juodi debesys. Bet dangus, lyg išgirdęs Algirdo žodžius, užsuka lietaus čiaupą.

Išvažiuojame. Jei geru oru kelius, geriausiu atveju, būtų galima pavadinti sunkiai pravažiuojamais, tai po smarkios liūties jie pavirto nepravažiuojamais purvynais. Giliais, molingais ir slidžiais purvynais. Pridergtais karvių mėšlo. Mano bei kolegų dviračiai dar niekada nebuvo tokie purvini. Karts nuo karto ratai nuo purvo nebesisukdavo (nors prieš kelias dienas,  buvau nuardęs purvasargius). Gerai, kad visas šios dienos važiavimas tik nuo kalno – kažkokiu būdu ratai ištaškydavo purvus ir pavykdavo riedėti, užuot nevaldomai čiuožus. Nuo purvo kiekio grandinė nebesilaikė ant priekinių žvaigždžių. Kelis kartus slydau, bet vis pavykdavo nenusitėkšti į purvą. Sykį nepavyko suvaldyti dviračio, bučiavau žemę. Viskas, absoliučiai viskas buvo purvina.

Tolumoje pamatome asfaltuotą kelią, vingiuojantį Karakol link. Bildame tiltu per upę. Stojame ir plauname krepšius, batus, dviračius, rūbus. Užtrunkame ilgai.

Beplaudamas krepšius pamatau, kad lūžo galinis Vaude krepšys. Šioje kelionėje lūžo jau keturi Vaude krepšiai. Įdomu, ką tai byloja apie Vaude patikimumą?

O toliau tik asfaltu, tik žemyn, tik su saule.

Taškydamasis po purvus buvau piktas – ant savęs, ant lietaus, ant kelio, ant viso pasaulio. Dviračiui vis labiau purvinėjant ir sunkėjant, susitaikiau su viskuo – su purvu, su tokiu keliu, su purvinu dviračiu, su pačiu savimi (su pasauliu – ne). Pasakiau sau, kad tai ne pasaulio pabaiga, kad greit viskas nusiplaus. Kad kelionėse visko privalo atsitikti; ir anot Nyčės – kas mūsų nenužudo, tas padaro mus stipresniais. Galvoju, kaip gerai, kad tai ne pirma diena. Kaip puiku, kad tai paskutinė kelionės diena – kad tokia ir turi būti paskutinė važiavimo diena – įsimintina. Jeigu būtume visą šios dienos kelią nusileidę šviečiant saulei, nebūtų buvę tokios aiškios kelionės pabaigos – kai po visų vargų ir purvų išlenda saulė, o tu riedi su ką tik nuplautu dviračiu ir žinai, kad viskas yra gerai, kad visi sunkumai jau praeityje, o šalia tavęs ištikimi kelionės bendražygiai.

Išsirikiuojame per visą kelio plotį, petys į petį, rankos iškeltos į viršų. Mes tai padarėme – pervažiavome laukinius Kirgizijos kalnus ir upes.

***

↑21 m    ↓627 m    ~1848 m    12,13 km    01:08:01

Šiandien važiuojame labai gražiomis vietomis ir visiškai nesunkiu maršrutu. Nors man sunkoka – naktį aplankė pilvo demonas, gerai, kad ne tas piktasis. Važiuoti galiu, tik jėgų mažiau nei įprastai.

Šiandien priešpaskutinė važiavimo diena. Rytoj jau būsime Karakol mieste. Taigi šiandien paskutinė palapinės diena.

Nusileidimai ilgi ir statūs. Vienoje vietoje borto kompiuteris rodė 41% nuokalnę. Tokiose vietose, ypač per akmenis, nebesupranti ar tai tu vedi dviratį ar dviratis paskui save traukia.

Važiuodamas per pievą be jokio kelio, pagalvoju, kad spėjau pamiršti, jog egzistuoja toks dalykas kaip geri keliai.

***

↑256 m    ↓574 m    ~2494 m    9,51 km    01:54:17

Laukia įdomi ir sunki diena – 15 kilometrų į priekį ir 800 metrų aukštyn. Žinant Kirgizijos kelius tie 800 metrų prailgs.

Iš pradžių daug leidžiamės – karvių taku (labai patiko, takas pakankamai lygus, iš abiejų pusių apaugęs aukšta žole), vėliau visai neblogu kaip Kirgizijai keliuku. Žemyn, žemyn daugiau nei 400 metrų lenktyniaudami su vėju.

Atsipūtę po nusileidimo, pajudame į viršų. Kelis kilometrus miname keliuku. Reikalai neatrodo beviltiški. Tačiau prie paskutinės, akiratyje esančios jurtos kelias baigiasi ir prasideda gyvulių takas. Pakilimas – 100 metrų į viršų kelių šimtų metrų atstumu. Keliose vietose tiesiog nebepajėgiu stumti dviračio. Stoviu įsirėžęs kiek leidžia jėgos, o dviratis nejuda iš vietos. Tada atrandu dar vieną stūmimo būdą – įsikabinu į savo dviračio apatinius vairo ragus – ir reikalai pajuda į kalną.

Vis į kalną ir į kalną, vis stačiau ir stačiau. Vis sunkiau ir sunkiau. Vienoje vietoje rėkiu – viskas, aš nebegaliu! Nebegaliu, tai nebegaliu, bet rėkimas kalno viršaus nepriartina, atsidūstu ir stumiu toliau. Galų gale kažin kiek metrų kylame be kelio, tiesiog per mišką. Kalno statumas neaprašomas. Po titaniškų pastangų, beveik pasiekę viršūnę, atsiduriame ant praminto takelio. Uf, vis ne pieva ir ne miškas. Ir ne taip statu.

Kažkurioje vietoje ant takelio gulėjo medis, kolegos pro jį prasivedė neužkliuvę, aš gi sugebėjau į jį įsipainioti pats bei įpainioti dviratį. Ir niekaip negalėjau ištraukti dviratės iš to medžio. Keikiausi taip kaip nebuvau keikęsis gyvenime, rėkiau taip, kad girdėjo visi. Toks pyktis buvo suėmęs, kad apsakyti sunku. Anot bendrakelionių, mano kova su medžiu atrodė įspūdingai. Vakare, jau nusiraminus, juokiuosi iš savęs, bendražygiai lengvai traukia per dantį.

Užsistūmę daugiau nei 800 metrų į kalną, perbridome upelį ir prieš akis atsivėrė pritrenkianti slėnio panorama. Visi sunkumai akimirksniu pasimiršo. Čia pat, prie upelio, ir įsikuriame.

Jei serpantine prie Burhan upės sakiau, kad tai sunkiausi kilometrai mano gyvenime, tai palyginus su šiandienos keliais ir bekelėmis tie serpantinai tiesiog lengvas pasivaikščiojimas.

Turbūt tokia (sunki) ir turi būti paskutinė perėja. Kaip Algirdas reziumavo šią dieną – anksčiau vis kildavo klausimas, ar tai tikrai sunkiausia kelionė, tai po tokios dienos, o tiksliau savaitės, tokių klausimų nebekyla.

Vis tik kiek gali žmogus nuveikti net kai pasakai – viskas, nebegaliu!

Beje, šiandien, po trijų metų žygių bei žieminio važinėjimo į darbą, suplyšo, galutinai ir nebepataisomai, turistiniai Zamberlan batai. Teko vieno bato priekį apvynioti lipnia juosta. Kol kas laiko. Juostos turiu pakankamai, o keliauti liko tik pora dienų. Batų lemtis – pasilikti Kirgizijoje.

***

↑816 m    ↓486 m    ~2800 m    15,28 km    02:13:38

Naktį pakyla vėjas, žaibuoja ir griaudžia, lyja. Vėjas stiprus, palapinė juda, plazdena, bet vėjo šuorus atlaiko. Vėjui aprimus, tiesiog smarkiai lyja. Ir taip visą naktį.

Kaip ir prieš tai buvusias dienas, iki pietų stumiame dviračius į kalną, apie 450 m aukštyn. Yra netgi kelias, nereikia dviračio nešti per akmenis. Bet… naktį lijo, o dirvožemis šiuose kraštuose turi daug molio arba yra grynas molis. Mano dviratėje tarp padangų ir purvasaugių tik keli milimetrai laisvos vietos. Kas yra važiavęs per purvus su tokiais purvasargiais mane turbūt supranta. Kas nesigaudo, pasakoju: kas kažkiek metrų ratas tiesiog nebesisuka, nes molio prilenda į laisvus tarpus, o ratas, kol dar sukasi, tą molį sutrombuoja į plastiko kietumo masę. Dviračio su nebesisukančiais ratais į kalną neužtempsi. Tenka krapštyti purvus lauk. Rankomis. Kas penkias minutes.

Pietaujame, kaip jau įprasta, ant kalno viršaus, nuvažiavę 5 km.

Po pietų nusileidimas per pievas arba purvinais miško keliukais. Pamatęs jaukią miško laukymę Algirdas pasiūlo įsikurti. Nors esame nuvažiavę tik 8 km vietoje planuotų 15 – stojame. Galų gale Algirdo gimtadienis, o važiuodami žemyn ryt per valandą pavysime grafiką.

Vakare užkuriame laužą. Pirmą kartą šioje kelionėje. Ir turbūt paskutinį. Kalbamės ir dalinamės kelionės įspūdžiais, vertiname save, kelionę, kitus, etc. Vakarojame itin ilgai; prie laužo jauku ir šilta, nors naktis šalta.

***

↑457 m    ↓263 m    ~2468 m    8,39 km    01:47:04

Iki pietų, kaip ir vakar, tempiame dviračius į kalną. Tiesa, ne tiek daug aukštyn kaip vakar, bet žymiai stačiau. Sunku, netgi labai.

O vaizdai įspūdingi. Karts nuo karto pasimato kirgizų jurtos, loja šunes, ganosi gyvuliai. O daugiau ramybė ir idilė. Tiesa, idilę šiek tiek gadina pridarytos pievos, bet tokia yra Kirgizijos kalnų realybė ir nieko čia nepadarysi.

Perėjos viršuje stiprokas vėjas, diena apniukus, taikosi lyti.

Vėl, kaip ir vakar, pietūs perėjos viršuje, vis dar taikosi lyti.

Nusileidimas daug geresnis nei vakar. Visą kelią tai lėčiau, tai greičiau riedame žemyn, nereikia vestis dviračio.

Tik nusileidus randame upelį ir pridergtą pievą. Statome palapines, aplink unisonu mūkia karvės; šiaurėje, virš kalnų, kabo tamsūs debesys.

Tik įsikūrus pradeda lyti, o netrukus pila kaip iš kibiro.

***

↑387 m    ↓370 m    ~2273 m    9,13 km    01:39:18

Sunki šiandien diena – karšta, nuo pat stovyklavietės kylame į viršų. Iš pradžių įmanoma minti, vėliau tik stumtis. 12-18% įkalnė akmenuotu miško keliuku. Vietomis vos pastumiu savo dviratį. Velniškai sunku. Gerai tik tiek, kad stumiamės per mišką, gauname pavėsio.

Liko dar 2 km ir 300 m aukštyn. Vis tik reiks atsiprašyti tų dviejų sunkiausių kilometrų mano gyvenime, nes šiandien, ko gero, buvo sunkiausi (dar vienas prierašas iš ateities: ach, koks naivuolis!). Dar taip sunkiai neteko stumti dviračio beveik neegzistuojančiais keliais. Kaip Algirdas sakė – čia jau dviračio nešimas.

Tačiau vaizdai aplink fantastiški. Nusileidimas upės link visiška bekele, kartais tiesiog per pievą. Gražu. Diena, nepaisant sunkumo, nepaprastai įspūdinga.

Kirgizija man visad kvepės trimis kvapais: pipirmėtėmis, galvijų mėšlu ir prastai sudegintu benzino kvapu.

Šiandien nusileidinėdamas pagalvojau, kad senokai, o gal ir niekad, neteko važiuoti tokiu š… keliu. Šūdinu – tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasmėmis.

Nusileidome tiesiai į kirgiziška kempingą (pasirodo šioje šalyje yra ir toks dalykas) – neaprėpiamas plotas, apsodintas spygliuočiais, jurtos nuomai, nacionalinės virtuvės restoranas, arkliai jodinėjimui. Kai paklausėme, kiek kainuos pasistatyti savo palapines, nelabai suprato ko norime ir kodėl siūlome pinigus. Pasirodo, galime statyti palapines kur norime, pinigų mokėti nereikia. Ok, nemokamai, tai nemokamai.

Vieta labai graži, tačiau net ir kempinge galvijų mėšlo nemažai.

***

↑690 m    ↓519 m    ~2257 m    14,10 km    02:50:05

Jei ryte taip karšta, tai kas darysis po pietų? Hm?

Karšta. Kelias, iš pradžių puikus, vėliau virsta pragaro keliu – nemaža tarka, akmenys, dulkės, o blogiausia – pro šalį važiuojantys automobiliai ir jų sukelti dulkių debesys. Vėjo beveik nėra, tenka važiuoti dulkių debesyje.

Nuvažiavę 17 kilometrų išsimušame į pagrindinį kelią link Karakol. Nors kelias asfaltuotas (jau buvau spėjęs pamiršti, kad egzistuoja toks dalykas kaip asfaltuoti keliai), bet tenka važiuoti dar didesniame dulkių debesyje ir dar didesniame automobilių sraute.

Perkame trūkstamus maisto produktus likusiam kelionės etapui. Vienoje parduotuvėje yra vienų produktų, antroje – kitų, trečioje… Teko aplankyti, berods, septynias.

Pamatę kavinę, stojame joje papietauti. Alus! Aaa, po poros savaičių! Nors Baltika, bet visai skanus.

Išėjus iš kavinės prie žemės priploja karštis. Termometrai rodo +35. Važiuojame per miestą. Skriejant asfaltuotu keliu kilometrai tirpsta kaip sniegas vidurvasaryje; štai ir nusukimas į kalnus. Prasideda stabilus kilimas, vis dar karšta. Praleidus daugiau nei dvi savaites virš 3,5km esu visiškai atpratęs nuo karščio, važiuoti sunku.

Stovyklavietė prie mažo upeliūkščio, aplink auga dagiai ir usnys. Vieta šiaip sau, bet toliau matosi trobos, o jėgų važiuoti į priekį (t.y. kilti į kalną) beveik nebėra.

Mūsų stovyklavietės įkurtuves ir gyvenimą, per atstumą, stebi kirgizų džigitas. Kol kas pakalbėti su mumis nedrįsta. Matysime kaip bus vėliau.

***

↑400 m    ↓320 m    ~2095 m    38,81 km    03:06:44

Naktis jau šilta.

Iki pietų kelias tik žemyn. Vaizdai fantastiški. Aplink žalia žolė, krūmai, atsiranda medžiai. Šviečia saulė, o mes lekiame žemyn žydros upės pakrante. Kol kas gražiausia diena ir gražiausios vietos kuriomis teko važiuoti šioje kelionėje.

Kelias vingiuoja žemyn. Su kiekvienu nusileistu metru temperatūra kyla aukštyn. Vaizdai pritrenkiantys. Ir toliau riedame šalia upės, kertame mažyčius upeliūkščius, dardame per miškelius, kelias vis gerėja; kartais dar pasitaiko akmeningų ruožų, bet jų vis mažiau ir mažiau.

Jau nusileidome iki 2,3km, daugiau nei 700m nuo vakarykštės stovyklavietės, labai šilta. Jau spėju pasiilgti kalnų vėsumos.

Pasiveja Dagnė ir praneša, kad vėl lūžo Rūtos bagažinė. Laukiame kol merginos nusileis.

Gedimas paprastas kaip trys kapeikos – įsuku naują varžtą ir tiek žinių.

Tačiau šiandien gedimų diena – sulūžo vienas iš Algirdo krepšių (naujas Ortlieb) ir Renatos krepšys (senukas Vaude). Man – taisymų vakaras, nes manosios pareigos komandoje – mechanikas ir sulūžusių daiktų taisytojas.

***

↑47m    ↓883m    ~2099m    31,84km    03:07:39

Naktis vėjuota, bet jau nebe tokia šalta kaip prieš tai buvusios naktys.

Vėl leidžiamės akmenuotu taku. Priekyje smaragdo spalvos ežeras. Paskutinį kartą tokį skaidrų vandens telkinį mačiau Naujoje Zelandijoje – Tasmanijos jūros pakrantes. Lėtai leidžiamės link jo. Algirdas sako, kad jei bus priėjimas prie vandens – maudomės. Iš tiesų kada paskutinį kartą prausėmės spėjau ir pamiršti. Maudomės. O jau vandens šaltumas!

Kol mergiotės prausiasi ateina ir pietūs. Nuvažiavome tik 2 kilometrus. Jaučiu, kad tai bus diena, kai nukeliavome mažiausiai kilometrų.

Kitame, žole apaugusiame, ežero krante ganosi arkliai, šniokščia iš ežero ištekanti upė, niekur neskubėjimo jausmas, vienas tinkantis žodis – idilė.

Po pietų pradėję važiuoti, nedaug nukeliaujame, po kokių 3 kilometrų pamatęs vaizdingą slėnį vagojamą kalnų upelių pasiūlau komandai stoti ir įsikurti nakčiai. Komanda vieningai sutinka.

***

↑24m   ↓437m   ~2966m    5,27km    0:58:04

Anksti ryte kepina saulė. Net keista.

Pradėjus stumti dviračius per pievą be jokio kelio, priekyje ir už nugaros niaukstosi, pradeda snigti.

Šiandien stumdymo po pievas ir tarp akmenų diena. Šiandien nesuskaičiuojamų užpelkėjusių upelių ir dvokiančių pelkių diena. Šiandien sniego diena. Šiandien lėto stumdymo diena. Jau greitai trečia valanda po pietų, o nuvažiavome (Cha! Nuvažiavome (ironiškai) – nusistūmėme) tik 8 km.

Ir kai jau atrodė, kad diena sunki bei nyki, prasideda nusileidimas. Tikrą kalnų takas,  vedantis žemyn, net nežinau kokiu kampu, bet tokius nusileidimus rodo tik filmuose. Tokiais takais galima arba eiti pėsčiomis arba joti ant arklio. O mes – dviračiais.

Labai įspūdingos vietos. Kaip pasakytų Turkijos-Gruzijos kelionės bendrakelionis Ričardas – žavu!

Tokio ekstremalaus nusileidimo tokiu stačiu šlaitu ir per akmenis gyvenime neturėjau. Tai galima būtų palyginti su nusileidimu nuo skardžio į Vardzia (Gruzijoje 2012), bet šis nusileidimas daug kartų įspūdingesnis ir sudėtingesnis.

Kaip jau Algirdui du kartus sakiau – nežinau ką praradome neįleisti į draustinį, tačiau keliaudami šiuo keliu atradome labai daug gražių ir laukinių kalnų, nuostabių vaizdų ir nepakartojamų nuotykių.

Kiek nusileidus taku, prasideda upeliai. Tikrai nedulkėtas kelias.

Nusileidžiame prie apačioje tyvuliuojančio ežero ir pradedame kilti į kalną. Aplink šimtai puntukų, kelias vingiuoja tarp jų.

Šiandien nukeliavome apie 13 km, iš jų, geriausiu atveju, 1 km mynėme.

Stovyklavietė ant kalvelės, aplink uolos ir neaprašomas nenufotografuojamas grožis.

Sunki diena. Žavi diena. Ekstremali diena. Tobula diena.

***

↑126m   ↓432m   ~3408m   12,68km   03:01:58

Labai šalta naktis.

Šiandien ne upelių diena, o plačių upių diena. Jau per tris galingas upes spėjome persikelti nuvažiavę tik 5 kilometrus. Upių brastose vandens virš kelių, srovė verčia iš kojų. Žinoma, pagal visus geriausius kiaulystės dėsnius, prieš persikeldami per kažkurią upę, susitepėm dviračių grandines. Aha, turbūt tai nebuvo protingiausia mintis.

Kiek pavažiavus dar viena upė. Ech, kiek jų dar bus?

Per didžiausią regiono upę, ačiūdiev, tiltas. Pervažiavus jį ir pakilus į kalniuką, pasimato aukso kasykla. Ir! Turim ryšį! Po dvylikos dienų! Visi spiegia ir rėkia nesavais balsais. Kaip netrukus sužinome šešias dienas nenuėjo Algirdo siųstos stovyklaviečių koordinatės. O varge, žmogai Lietuvoje jau buvo pradėję kraustytis iš proto.

Po pietų dvidešimties kilometrų nuobodus kelias, kuriuo paprastai važiuoja aukso kasyklos sunkvežimiai. Atvažiuojantį automobilį pamatome prieš kelis kilometrus, tiksliau ne patį automobilį, o jo sukeltą dulkių debesį. Gerai, kad šiandien sekmadienis ir automobilių pravažiuoja du trys. Nes murkdytis tose dulkėse yra žiauru.

Vakarop paaiškėja, kad keliuko, vedančio į kalnų perėją, nėra, sukame per pievas tolumoje telkšančio ežero link. Kelią pastoja upė. Pati plačiausia iš tų, kurias iki šiol teko įveikti, upės plotis apie 50m. Iš pažiūros brastoje vandens tik šiek tiek aukščiau kelių, bet vanduo baltas, ką ten suprasi, koks gylis iš tikrųjų. Kaip vėliau pasirodo, vietomis vandens iki klyno. Srovė poroje vietų mano pakrautą dviratį jau buvo atplėšus nuo dugno. Kažkaip galais negalais perėjau. Kelnės šlapios. Šalta.

Eidamas padėti Rūtai, slysteliu ant akmens – štorminė striukė ir megztinis iki alkūnių šlapi. Pertempiam Rūtos dviratį. Vietomis gylis toks, kad vandens virš ratų.

Tada keikdamasis visomis kalbomis brendu padėti Renatai. Nuo šalčio atrodo, kad nebeturiu kojų, garsiai kalenu dantimis, drebulys nebevaldomas.

Palapines statome čia pat, prie pereitos upės – matome ateinant stiprų lietų. Skubiai ruošiame valgyti, spėjame išsivirti arbatos ir pradeda smarkiai lyti. Bet jau guliu miegmaišyje sausais rūbais,  gali lyti kiek nori.

Tikiuosi, kad ryt dviratis važiuos po tokių vandens vonių. Aišku, jau žinau, kad reiks perrinkti priekinę ašį. Ir taip ji pusiau gyva, o dar tas vanduo.

Tikiuosi, kad į kalnų perėją bus bent jau koks nors kelias, o tai dar kartą bristi per tą pačia upę visiškai nėra noro.

Ekstremali diena.

***

↑334 m   ↓321 m   ~3718 m   34,70 km   03:02:57

Naktį, ne nelijo, bet snigo šlapiu sniegu. Palapinė ryte atrodė lyg eskimų iglu. Smagu.

Išvažiuojant šviečia saulė ir gana šilta. Nuo šiandien vėl nematyti keliai. Beje, iki jau minėto ežeriuko važiavome dvi dienas, nors nuo jo iki draustinio nulėkėm per vieną dieną. Tokia tad priešinio vėjo įtaka.

Beprotiškai fantastiškai gražūs keliai ir aplink esantys kalnai. Tiesiog nebeturiu epitetų tam grožiui apsakyti.

Važiuojame nedaug, nes neturime kur skubėti. Karakol beveik ranka pasiekiamas, o lėktuve turime būti rugpjūčio 28 dieną. Stojame labai gražioje vietoje prie didelės upės šalia ledyno. Dar tik ketvirta valanda po pietų. Kažkas pasiūlo nueiti iki ledyno, kuris visai šalia, teks eiti apie tris kilometrus. Einame per pievas, po to upės vaga per akmenis. Man tokie pasivaikščiojimai neapsakomas malonumas.

Galų gale pakilęs 356 m aukštyn, einu per ledą, o netrukus geriu tirpstančio ledyno vandenį. Esu 4060 virš jūros lygio. Aukščiausia vieta kokioje esu buvęs. Fotografuoju selfiukus 🙂

Dar vienas pliusiukas sąraše prie išsipildžiusių svajonių.

Tobula diena.

***

↑414 m   ↓350 m   ~3703 m   21,30 km   02:59:14

Paryčiais palapinėje -1, o vėjo šuorai tokie stiprūs, kad palapinė girgžda, dejuoja ir kitaip skundžiasi.

Naktinio dangaus gilumas bei žvaigždžių ryškumas neapsakomas.

Vakar sakiau, kad stiprus vėjas? Klydau, nes šiandien vėjas kur kas stipresnis. Vietomis sunku išstovėti vienoje vietoje. Bet, nepaisant vėjo, šviečia saulė ir nuotaika pakili.

Stovyklavietė prie to paties ežeriuko, prie kurio jau buvo praleistos dvi naktys.

***

↑470 m   ↓691 m   ~3651 m   30,95 km   03:42:44

Naktis palyginus su vakarykščia – labai šilta, net visų rūbų nereikėjo rengtis. Ką gi, kokias tris keturias dienas važiuosime atgal tuo pačiu keliu, kuriuo atvažiavome.

Pusryčiaujame pas reindžerius. Kartu pusryčiauja ir elektrikas. Bekalbant sako:

– Žiūriu į jus ir vis tik nesuprantu jūsų. Kodėl? – kiek laiko patyli ir tęsia, – turbūt tokie žmonės kaip jūs ir atrado Ameriką.

Skamba šiek tiek išdidžiai, tačiau sielą paglosto toks palyginimas.

Nuvažiuojame nedaug kilometrų, bet pakylame daug. Visą laiką miname kovodami su stipriu priešiniu vėju. Gyvenime nesu važiavęs prieš tokį stiprų vėją. Į kalną minu geriausiu atveju 5 km/h, o stumiu dviratį 4,5 km/h greičiu. Beveik jokio skirtumo. Tai daugiau stumiu nei važiuoju.

Stovyklavietė 3884 m aukštyje. Aukščiausia vieta, kurioje teko miegoti.

***

↑872 m   ↓378 m   ~3884 m   23,02 km   03:26:13

Naktį, net keista, nelijo, tačiau buvo žvėriškai šalta. Aušta saulėta diena. Atrodo, bus karšta.

Gaminant pusryčius užsiožiuoja manoji „Primus Omnifuel“ viryklė – spėju, kad kemšasi žikleris. Išardau, išvalau, surenku, bet bandant uždegti, ji iš karto užsikemša. Įtariu reguliuojantį vožtuvą. Ardau, visas viryklės vidus padengtas suodžiais, prastas tas kirgiziškas benzinas. Valau. Nepadeda. Vėl valau žiklerį, galvoje pradeda siautėti maža panika – kas yra keliavęs necivilizuotais kraštais, manau, supranta, ką reiškia netekti viryklės (artimiausios malkos vienu kilometru žemiau, o iki jų važiuoti kelias dešimtis kilometrų). Po kelių ardymų, valymų, surinkinėjimų – aleliuja – viryklė užsikuria.

Baigiant virti pusryčius iš reindžerių sodybos ateina kirgizų porelė, kviečia pusryčiauti pas juos. Sutinkame. Galbūt tai šansas gauti reindžerių leidimą ir važiuoti planuotu maršrutu.

Vis tik leidimą galima gauti už du mažus butelius degtinės ir reikia palaukti kokias penkias valandas, kol išvažiuos vienas žmogelis, artimas direktoriui.

Laukimas visą dieną tiesiog žudo. Skaitau „The Martian“.  Antrą kartą. Bent jau padeda prastumti laiką.

Su Algirdu po penkių valandų nueiname pas reindžerius prisipilti vandens, o iš tikrųjų pašnipinėti ir paklausinėti, kokia gi situacija. Vienas kirgizas porina, kad viskas gerai, tuoj sulaukiame dviejų draugų ir išvažiuojame.

Po kiek laiko į mūsų stovyklavietę užklysta elektros tinklų prižiūrėtojų komanda. Vienas iš jų inžinierius. Įsikalbame. Sužinojęs, kur norime važiuoti, braižo kelio schemą ir rodo, kur nepravažiuosime, net jei turėtume leidimus. Sako, kad upė du kartus sraunesnė nei toji, prie kurios dabar leidžiame laiką. Kalba, kad jei turėtume virves, gal ir pavyktų, o sužinojęs, kad virvės neturime tik nusijuokia ir pasako, kad mūsų ir lavonų nesurastų.

Vėl Algirdo užsispyrimu einame pas reindžerius su pretekstu nusipirkti duonos ir uogienės. Mūsų vietinis „draugelis“ kirgizas dabar jau gieda giesmelę, kad mistinis direktorius atvažiuos rytoj ir kad mes turime važiuoti atgal. Suprantame, kad mūsų niekas niekur neleis. Žinoma, degtinės niekas grąžinti nesiruošia. Jaučiamės išdulkinti. Porelė, pas kurią pusryčiavome, kviečia vakarienės.

Mano kalbintas inžinierius įduoda lauktuvių – batoną, agurkų, pomidorų ir kondensuoto pieno. Daržovės! Jau neprisimenu kiek dienų nevalgiau daržovių. Nom nom nom.

Tokia tad beprasmė diena. Pabaigiau „The Martian“. Antrą kartą. Taip, kartojuos.

Naktį, taip taip, vėl lyja. O paryčiais dar įdomiau – pradeda snigti, kyla vėjas, pusto, drebia šlapią sniegą. Ko jau ko, o sniego šioje kelionėje nesitikėjau. Kiek esu girdėjęs tokie tad yra permainingi kalnų orai.

Vakar ištiesinau galinį ratą. Besikrapštydamas su ratu pastebėjau, kad priekinė bagažinė yra sulūžus. O_o. Gerai, kad dėkinga vieta. Klijuoju ir naudoju užtraukiamus dirželius. Iki kelionės pabaigos turėtų laikyti.

Ką tik pakilome į pirmą kalną – 3825 m. Laukia smagus nusileidimas – po to vėl pakilimas. Nusileidžiame iki 3,6 km ir vėl kylame iki 3,9 km. Veikti yra ką.

Kita dienos pusė – nusileidi į upės slėnį, kyli iš jo. Ir taip daugiau nei 5 kartus. O įkalnės tokios…  ghrrrrr. Vienoje vietoje kompiuteris rodo 21%.

Vakare, kur planavome įsikurti nakčiai, vietinių gyventojų trobos. Važiuojame pro juos. Pasirodo tai ne gyventojai, tai reindžeriai (taip jie patys save vadina), o mūsų tolimesnė trasa eina per kažkokį nacionalinį, labai saugomą parką, kuriame gyvena snieginiai leopardai. Norint važiuoti per šį parką reikalingi leidimai, kurių mes, deja, neturime.

Reindžeriai geranoriški, kaip ir su jais savanoriaujantys jauni prancūzai, turbūt praleistų, bet laikosi instrukcijų (o tai Kirgizijoje labai neįprasta). Skambina palydoviniu telefonu parko direktoriui, galbūt jis duos leidimą. Neduoda. Tada skambina antrą kartą, kalbu aš su tuo mistiniu direktoriumi. Bandau ir taip ir anaip, tačiau derybininkas iš manęs prastas. Atsakymas – ne. Deryboms daug laiko nėra, nes šalia trypia prancūziokas, aš jį suprantu, palydovinis telefonas yra jo, pokalbiai nemenkus pinigus kainuoja.

Stovyklavietė šalia reindžerių. Vakaras ir liūdnas, ir nelabai. Važiuosime kitu maršrutu. Teks grįžti tuo keliu kuriuo atvažiavome. Kartosis paskutinės dienos maršrutas – tai labiausiai demotyvuoja. Liūdina ir šiaurinis vėjas, kuris visą kelią iki šios vietos pūtė į nugarą, o grįžtant atgal, teks važiuoti tiesiai į jį. Vėjas pakankamai stiprus ir siaubingas šaltas. Nedžiugina.

Galime baigti maisto taupymo režimą ir valgyti kiek lenda, maisto turime dar dviem savaitėms, o iki Karakol, mūsų paskutinio kelionės taško, tinginiaujant, yra septynios dienos kelio.

***

↑983 m   ↓1236 m   ~3374 m   54,54 km   05:18:15

Vakar stovyklavietę įsirengėme prie 3,6 km aukštyje tarp kalnų tyvuliuojančio mažo ežeriuko.

O naktį, kaip visada, pradeda lyti. Lyja iki ryto. Lyja darant valgyti. Lyja valgant. Panašu, kad šiandien visa diena bus tokia –  lietinga. Važiuoti dviračiu lyjant, kai temperatūra tik +9 labai nefengšui. Tas lietus varo į neviltį. Tik romanuose romantiškai skamba, kai herojai savaites keliauja purškiant lietui. Realybėje viskas daug bjauriau.

Lyja ir toliau. Kiek apstoja apie pusę antros dienos, pietaujame ir nusprendžiame šiandien niekur daugiau nevažiuoti. Nes šalta, lyja, vakar pusė komandos gėrė vaistus nuo peršalimo. Ką gi antra poilsio diena. Prie ežero.

Septinta diena kaip neturime ryšio – negalime nei paskambinti, nei siųsti SMS. Įdomu, kaip ten laikosi likusieji namie. Buvau visus iš anksto perspėjęs, kad taip gali atsitikti, todėl tikiuosi, kad per daug nesijaudina. O Algirdas kas vakarą išsiunčia mūsų stovyklaviečių koordinates, kurias galima matyti kelionės puslapyje.

Galite atspėti kas vyko naktį? Teisingai. Lijo lietus. Prie beveik nulinės temperatūros. Palapinė labai gražiai pasidengė ledu.

Įveikėme dar vieną perėją. Aukščiausiame taške yra 4021 metrai virš jūros lygio. Pirmą kartą gyvenime kirtau 4 kilometrų ribą. Smagu. Su kolega rėkiam, kiek leidžia plaučiai, o kalnai atsiliepia aidu. Aplink snieguotos viršukalnės ir visiška tyla.

Nusileidžiame pakankamai neblogu žvyrkeliu kokius 600 m. Žemyn važiuoti tai ne aukštyn, turiu pastebėti (ironiškai: captain obvious). Snieguotų viršukalnių vaizdai kerintys. Važiuojame jų link.

Visą dieną makaluojamės maždaug 3,5 kilometrų aukštyje – tai aukštyn, tai žemyn.

Privažiuojame pasienio ruožo su Kinija patikros punktą. Ten buvę pasieniečiai ir vietiniai, buvę poste, smalsauja iš kur, kaip, kiek, už ką ir t. t. Iš pradžių sako, kad leidimas nebegalioja, nes vietoj 8 mėnesio pamato/pagalvoja, kad yra 6. Kažkaip pavyksta juos įtikinti. Praleidžia.

Dienos įvykis – Algirdas gražioje kalnų panoramoje pasiperša Dagnei. Valio valio valio! Turėtume gerti šampaną, bet jo neturime, bet turime limonado Buratinas 🙂

***

↑925 m   ↓912 m   ~3657 m   56,37 km   05:15:31

3,2 kilometrų aukštyje kirgiziškos naktys jau šaltos – šiek tiek žemiau nulio. Mano miegmaišis pusiau vasarinis, teko vilktis visus rūbus ir pūkinę striukę. Į būsimų pirkinių sąrašą užrašau gerą pūkinį miegmaišį.

Tik nuvažiavus kelis kilometrus subyra Algirdo galinio rato įvorės terkšlė. Pabandome pramankštinti, lyg ir sukasi. Važiuojame toliau. Nuvažiavus gal kilometrą vėl užsikerta. Ardau sistemą. Guoliai nusiima, o štai terkšlei nuimti specialaus rakto neturiu. Bandau su Leatherman‘o multitulso replėmis. Replės nulūžta. Ooook. O iš tikrųjų – bl nx aaaa! Dar valandėlę bandau, bet kokiomis po ranka pasitaikiusiomis priemonėmis atsukti tą nelaimingą varžtą – niekaip. Galų gale mano idėjos pasibaigia. Renku sistemą atgal. Teks Algirdui visą laiką minti pedalus.

Pietaujame. Išvažiavus į kelią Algirdas bando minti. Terkšlė tai užsikerta, tai vėl veikia, važiuoti galima.

Vėliau prasideda 300 m pakilimas į viršų per 2 km. Vietomis statumas apie 16 %. Kovoju ne tik su įkalne ir savimi, bet ir su ant kelio gulinčiais akmenimis. Šiaip ne taip užsistumiu sunkų dviratį. Ir galiu pasakyti, kad tai buvo sunkiausi 2 kilometrai mano gyvenime (prierašas iš ateities: naivuolis!).

Stovyklavietė 3,8 km aukštyje. Nors tik 6 valanda vakaro, bet labai šalta.

***

↑707   ↓150 m   ~3803 m   28,77 km   04:04:34

Kaip patirtis liudija – Kirgizijoje negali nelyti. Visą naktį ir rytą pylė kaip iš kibiro. Tačiau išvažiuojant plieskia saulė, temperatūra pakankamai aukšta. Kirgizai už duoną (5 kepalus), litrą grietinės ir abrikosus paprašo 500 somų, maždaug 8€. Abrikosus suvalgome čia pat – prie dviračių.

Šiandien upelių diena. Po dešimto upeliūkščio perbridimo pamečiau skaičių. Diena įdomi ir graži. Gražūs kalnai. Keliai tokie šiaip sau – nuo pievų keliukų iki didelių akmenų primėtytų keliukų. Visai įdomu tokiais važiuoti, tik kad vidutinis greitis apie 8 km/h.

Tris kartus vos neužklupo lietus – vieną kartą praslinko kaire slėnio puse, antrą – dešine slėnio kalnų keterų puse, o trečią –  kabėjo už nugaros. Pakilo stiprus vėjas, tad į kalną minti nebereikėjo, pievų keliuku dviratis aukštyn judėjo pats. O lietaus tik keli smulkūs lašai. Sėkmė.

Basutės nuo upelių visą dieną taip ir neišdžiūvo.

Vakare, apie 19 valandą (saulė leidžiasi pusę devynių), mano termometras rodo +7; basomis šlapiomis kojomis minti ne itin malonu. Bet jau stojame nakvynei, sausos kojinės ir sausi batai, ach koks tai malonumas.

***

↑477 m   ↓213 m   ~3217 m   41,41 km   04:58:18