grįžau. dump memory card to pc. bandau rašyti, bet nesigauna. bet vis tiek – toliau, tik alaus, nuovargio, nemigos, sapnų, svajonių, tikrovės atspindžių sukeltų prisiminimų nuotrupos. kurios iš jų tikros, o kurios išgalvotos? klausiat? norit žinot? o kam to reikia?

Man sako reik rašyti, nes duotybės ir visa kita. Atsikalbėjimai ir drebančios rankos. Tik iš puslapio man kalba a.marčėnas – Pasaulis baigias, todėl / reikia rašyti eilėraščius. / Kas dieną tvirtai pasiryžus, / lyg dirbtum kokį prasmingą, / tik tau vienam suprantamą darbą. Pasibaigusios diskusijos fata morgana – kažkokiame kvailame laikraštyje interviu su mano mėgstamu rašytoju – talentas panašiai kai siela, arba ją žmogus turi arba neturi. Juk ne visi žmonės turi sielą, ar ne? S.Parulskis.

Plešiamas interviu iš lapo. Garsas lyg perkūno griausmas. Lietaus lašai stikliniame stoge. Žaibai pro iliuminatorių. Klausimas, o kas bus jei pataikys į lėktuvą? Iš ties – kas? Žinau, kad nieko. Galbūt.

Pamirštas pasas, mineralinis vanduo besižvalgant į oro uosto palubėje kabantį lektuviuką, lėktuvai, oro duobės, kas dar? Dar skaudantys šonai, braškantys šonkauliai, karštis ir parkės viduj. Išties kas gi ten apie dievą kuris geria alų? Ach taip – aš pažįstu jį, tą dievą.

Kartofelhaus kažkur kitame mieste. Dunkel paprastasis – litriniais. 4 ištuština galvą ir sielą. O kodėl o kodėl tada ryte pas jį neskauda nieko?

[ach ne tik laikai bet ir asmenys patyrė fiasko šitoje rašliavoje. aut. (?)]

Vėliau darbas, vaikščiojimas, darbas, stovėjimas. Skaudančios kojos. Alus vėl litriniais. Naktinis miestas. Nuo kalno. Naktinis miestas girtai, girčiau, per balas. Žvilgsniai link dangaus – sako ten gyvena tas dievas. Kabakas kuriame Hitleris kalbas kalbėjo. Bet susirinkta ne kalbų klausyti, net ir ne bavariškos muzikos, susirinkta… na jūs patys suprantat, jei dar skaitot.

Kabakai ir beergardenai. Žvėriškos girdyklos po liepomis anot kolegos. Vėl kojos naktiniame mieste. Kilometrai nesvarbūs. Kojomis ne tiesiai – per centrą, per aplink, per toliau. Metro stotelės viena po kitos, metro stotelės po kojomis.

Ten jau baigia žydėti liepos. Medaus kvapas visur.

Galų gale vėl atsidurta last point of destination. Išties iš čia nėra kelio atgal, tik į priekį.

Ir dar tiek pamiršta, bet norima prisiminti. Bet tiek to.